Tomas Staniulis “Gyvenantis kompiutery”

—–Original Message—–
Sent: Thursday, October 31, 2021 10:37 AM
From: ketvirtadienis@mail.lt
To: mama [mailto: danute@lrs.lt]
Subject: pabėgimas iš kalėjimo

Labas, mam,
skubu rašyt tau šį e-mail’ą, tačiau negaliu įsivaizduot, ar gausi tu jį, ar rasi laiko man atsakyti. Tikiuosi, neužsimes jis tarp tavo darbų, kasdieninės informacijos gausybės ir minčių. Galbūt tavo vardu atsakys man patarėja teisės ar ekonomikos klausimais, galbūt kreipsis pareigūnai iš VSD, tačiau man jau visvien.

Senokai nerašiau tau, mamyt, bet po to, kas įvyko, regis, ir nebuvo jokio reikalo. Nušviesdamos mano bylą, kaip niekad puikiai dirbo visos visuomenės informacijos priemonės, teismo procesą vienodai dažnai transliavo tarptautiniai ir vietiniai TV kanalai, mano interviu bei kaltinančius dokumentus pasiknisus buvo galima rasti internete, o visą likusią informaciją mielai suteiktų mano gerbėjų ir priešų klubai. Kai paskutinįkart juos tikrinau http://www.altavista.com paieškos sistemoje pagal raktinius žodžius: “rasistiniai+išpuoliai”, radau nei daugiau, nei mažiau – apie porą šimtų. Beje, su keliais ir pats nuolat palaikau ryšį – žinai, gyvenant kompiutery, dar ne tokiems marazmams randi laiko.

Tu turbūt nė neįsivaizduoji, kaip sunku leist savo dienas kalėjime, tarsi amžiams būčiau izoliuotas vienoje ir toje pačioje interneto svetainėje. Prisimink, kiek mail’ų aš tau siunčiau, “subject” laukelį užpildydamas “pagalbos!” ar “skubios pagalbos!” simboliais, tu nė karto – pabrėžiu – nė karto dar nesutikai rimtai paieškoti būdo, kaip ištraukt mane iš šios skylės, nors galimybių, žinau, turėjai ne vieną. Ir tebeturi.

Taip norėtųs ištrūkt iš kalėjimo, Dieve mano! Tačiau kol kas dar neįsivaizduoju kaip: apsaugos sistema čia ganėtinai sudėtinga. Štai vieno pasivaikščiojimo metu susipažinau su kolega kaliniu. Pastarasis net keletą kartų skirtingais būdais bandė paveikti mus saugojančią kompiuterinę sistemą ir pargrįžt atgal į realų pasaulį, deja, be išimties visus kartus nesėkmingai. Ir susiruošk tu man taip kiekvienąkart bausmės terminui slenkant į pabaigą… Tad kirmija jau gerą dvidešimtmetį ir neaišku, kiek ilgai dar kirmys. O papuolė kalėjiman jis, atvirai šnekant, per nesusipratimą: grįžo kartą namo – rado virtuvėj pasmaugtą žmogų. Šiojo galva buvo įkišta į po kriauklę esančią spintelę ir vandens iš viršaus paleista. Negana to – pradžioj nuteisė keliolikai metų, tai dar ir kaimynai, bjaurybės, tūkstantinį civilinį ieškinį padavė: esą pro lubas prasibrovęs kruvinas vanduo suniokojo madingą jų buveinės interjerą. Turėtum prisimint tu šią bylą, svarstėt turbūt “Liaudies reikalų teisės” komitete, kai aptarinėjot mirties bausmės sugrąžinimo projektą.

Kolega tvirtino ligtol negalvojęs, kad kas nors galėtų taip žiauriai sumaitot gyvą kūną. Neigė savo kaltę, tačiau vis tiek iš proto išsikraustė, o tą ketvirtadienį tik keliom valandom ilgiau užtruko darbe, mat šefas neatidėliotinai skubiai liepė perrašinėti ataskaitas… Ir ką kaltint paskui? Šefą? Įstatymus, valstybę? Ji juk savo piliečiams tik gero nori, tiesa? Tu juk irgi… mam?

Tačiau, jei vienas iš tų piliečių pasirodo esąs tavo kūnas ir kraujas, tavo sūnus, kaip tada, a? Pirmasis žmogus nuteistas už savo įsitikinimus. Ir ne bet kur kitur, ne Amerikoj, o gimtojoj mūsų šalelėj. Tad aš ir norėčiau, kad išnaudotum visus įmanomus būdus ir apgalvotum, išspręstum, pasiūlytum man kokį nors planą, kaip ištrūkt iš šio kalėjimo – bent menkutę galimybę, maldauju. Pakankamai realią, idant nelikčiau vienišas su kaltės žyme it senovės romėnų vergo kaktoj – “FUG”2 . Pabendrauk, susimildama, apie mano problemą, prašau, kad ir su tuo savo draugu, dukart “šliaužiot gimusiu” ministru, blemba! Kuris ne taip seniai už partijos pinigus įsigijo kosminį laivą, kad, politikos duonos užkandęs, galėtų kasnakt sklandyt visatos platybėmis, mus pro iliuminatoriaus stiklą stebėdamas. Man tuo tarpu belieka stebėt jus iš kompiuterio ekrano, nes kitokio būdo išlįst į pasaulį kol kas neturiu 🙁

Neprašyčiau protekcijos, sengalvėle, tačiau buvimas čia mane jau seniai ėmė knisti. Aptarnavimas prastas, dantų krapštukų po vakarienės neduoda, patalynę keičia vos kartą per mėnesį… Maistas – tiesiog pasibaisėtinas! Jie ten ką… pelų nuo grūdų neskiria? Žmonės daugel metų visam pasauly švarūs, o čia – utopija kažkokia. Kalbama, kad kai kuriose kamerose sanitarinės savaitės metu buvo aptikta utėlių, tarakonų, net žiurkių – džiaugiuos tik, kad savo vienutėj su jomis ligšiol dar nesusidūriau. Ir nusikalsk tu man taip – dukart iki gyvos galvos! Už kažkokį pamfletą, kurį net pamfletu pavadint vargu ar galima, kur ten – rašto kūriniu… Todėl nieko nuostabaus, kad viena, ko trokštu, tėra kuo greičiau eliminuot šią kompiuterinę programą, už bausmę atėmusią iš manęs galimybę gyvent Dievo sukurtame žaisliniame pasaulėlyje ir grąžinusią mane į niūrią tikrovę. Noriu pareit atgal į virtualumą, kur jūs visi – taip gražiai atrodot laikraščių puslapiuos ar teliko ekrane! Gyvenat sau, o kad mes tokie kaliniai egzistuojam, turbūt nė neįtariat, tiesa?

Kad papuoliau čia, vien tik savo kvailumą kaltint galiu. Iš laiko perspektyvos žvelgiant – tiktai per kvailą galvą. Gerai, parašiau aš tą kūrinėlį apie dvi beždžiones, tačiau kas galėjo manyt, kad ateity tai išaugs į milžinišką skandalą? Juk aš kaip ir kiekvienoj normalioj publicistinėj studijoj tiesiog pateikiau savo kūrybinę išmonę: pradžioj susikūrė dvi beždžiones – viena buvo juoda, o kita – balta… Supratusi, kad nieko gero iš to nebus, juodoji pakišo kažkokių svaigalų baltajai (juk žinai, kokia bjaurastis Afrikoj tik neauga), ir tapo vienvalde žemės lydere. Tingiu pasakot – viskam nė vietos neišteks – bet apibendrinančioj išvadoj pareiškiau, kad Adomas ir Ieva išsivystė iš juodųjų beždžionių ir buvo negrai. Vienu žodžiu, tamsiaodžiai taip užvaldė žmonijos sąmonę, jog dabar jau nieko nebestebina skirtingi literatūros ar kino kūriniai, kuriuose netgi Viešpats pasaulio kūrėjas yra vaizduojamas kaip senyvas nigeris. O pasiklausius Luis Armstrong, Bob Marley ar Lee Perry dainų, susidaro įspūdis, kad ir Jėzus daugiau nei 2000 metų atstovavo juodąją rasę! Taip, ir negrai apskritai yra ne beždžionės, o žmonės!!!

Dar didesnis kvailys, mamyt, pasirodžiau, kad savo studijoj pateikiau šiuolaikinių procesų analizę. Skirstant pasaulį į du polius, visuomet dalis tenka gėriui, o dalis – blogiui. Dievui ir Velniui. Baltai spalvai ir juodai. Tad natūralu, kad, nugalėjusiam Dievui pasiėmus baltą spalvą, Velnias – priešingybė asocijuojasi su tamsa, su juoda spalva, su blogybėmis. Nieko nuostabaus, kad nuo krikščionybės atsiradimo afrikiečius visi tik ir laiko juodašikniais velniais. Puikiai tai įrodė metų metus veikusi vergvaldžių sistema. Vadinas, dabar, negrams gerinant pasaulinį savo įvaizdį ir be perstojo brukant savąją kultūrą, belieka tikėti, kad ko gero mūsų dievulis išties buvo ne kaip tu, ne kaip aš, mieloji mama. Šitaip klostantis įvykiams, manau, beveik nenustebčiau, jei išvysčiau kada juodaplaukį, garbanotą, šūdo spalvos odos žmogų, sėdintį mūsų prezidento krėsle ar net Seimo pirmininko tupykloj… Nemanau, kad jis būtų kvailesnis už dabartinį. Nors gali ir atsiklausti to pečiuito rėksnio nuomonės viešai posėdžių metu ar per pirmadieninę spaudos konferenciją. 🙂

Šį savo groteską taip ir pavadinau: “Beždžionė juoda, beždžionė balta”. Ir žinai kodėl? Vien todėl, kad vėliau nė vienas iš kritikų nesikabinėtų. Bet jie, bjaurybės, vis tiek randa kaip. Tik parašęs kūrinėlį, nusiunčiau jį iškart į recenzijų biurą – paskaičiuok, kiek daug šiuo metu jų privisę. Perverčia, perskaito, atseit, parenka žmogų, tas recenziją parašo ir atsiunčia nedelsdamas nepriklausomą nuomonę. Taigi, nepraėjus nė trims dienoms po pirmojo viešo pamfleto pasirodymo, mane ir aplankė žmonės iš STT. Vienas liesas buvo ir aukštas kaip šaukštas, it bačkutė storas antras ir mažas. Vėliau griežti kaltinimai rasizmu, teismo posėdžiai ir “kietas” nuosprendis. Žinoma, suprasčiau, jei taip būtų atsitikę liberaliojoj Amerikoj, o čia – taip gražiai gyvenom ir še tau! Gyvenimas – zebras: balta linija, juoda, balta, juoda… Nuo tada ir sėdžiu kalėjime, perkėlęs visą savo bendravimą į virtualią erdvę, kada gi priprasiu?

O kaip žemėje gyvent? Taip pat ne pyragai, ar ne? Tą bet kuris ubagų karalius patvirtint galėtų. O tu spjauk jam į barzdą, kas kad iš laisvės sąjungos, kas kad už mus visus galvą padėt pasiryžęs, nesigėdyk, mama. Pjaunatės jūs visi, regis, visad taip pat – kiekvienam savas žaidimas, nors nė neįsivaizduojat, kas iš tiesų valdo pasaulį ir kaip jis iš tikrųjų atrodo. Tai suvokt gali tik perkeltas kiton erdvėn atlikt katorgos.

Tad ir klausiu tavęs pagaliau – ar padėsi man, sūnui, kuris už negrus sėdi? Ar padės man šeimos ir vaiko reikalų komisija, kuriai ta balvonė, regis, irgi poetė dabar atstovauja? O Seimo agurkų dinastijos palikuonis kaip? O buvęs kancleris? Džiaukis, mamyt, kad bent ne dėl narkotikų sėdžiu ir draugų, kurie, adatai įgėlus, numirė taip pat neturiu. Galbūt man padės tas, kurį jūs, išrinktieji tarpe savęs vadinat Profesorium? Atsakingas postas – jis daug gali. Pertraukėlių metu, kai kartu eisit gert arbatėlės, nešnekėk su juo apie Čiurlionį, apie mane verčiau pašnekėk. Apie naująją žmogiškumo vystymo programą, dėl kurios kankinamės labiau nei jūs visi dėl Tėvynės. Juk ne taip seniai vėl kažkas vėją sukėlė apie kitonišką valstybės valdymo programą, kitas nuostatas, kitas direktyvas. O nukenčiam tai mes juk. Nuolatos narkotikais įvairiausiais murkdomi. Visų pirma – opiumu liaudžiai, antra – chemija ir vaistais, kurie agresyvumą mažina, o skatina menines jėgas, nors galbūt patikėt ir sunku, tačiau tai – gryniausia tiesa.

Neseniai per valstybinę televiziją demonstravo ir mūsų kalėjimo parodų salikę. Nematei greičiausiai, o jei ir matei, tai turbūt neatkreipei dėmesio, kokie baisūs ir apsvaigę buvo susirinkusiųjų veidai. Medžio drožėjų, dailininkų, skulptorių, poetų ir muzikantų. O aš, mam, nusprendžiau būti rašytoju – nemeluojant – nieko kito daugiau nemoku. Juk daryt kažką reikia, nes, sekant “Tobulinimo įgūdžių vystymo programos” reglamentu, sukūrus tinkamą visuomenei meno kūrinį bausmės terminas sumažėtų bent jau perpus, o gal ir visai būtų panaikintas. Tad plušam visi suprakaitavę, galvas sulenkę, kad mūsų naujasis prezidentas, pensininkas – emigrantas pasirašytų amnestijos įsakymą, o vėliau netgi permestų iš vienos kompiuterinės programos į kitą – argi ne keistai elgiasi Dievas, ką? Kaip su “Sony Playstation 2” žaidžiantis vaikas.

Ir vargina mane be proto šios kelionės iš kalėjimo į kalėjimą, iš erdvės į erdvę, nors pasikark! Nesiseka man, bet visvien viliuosi, kad bent jau šis laiškas taps mano išsigelbėjimu, bilietėliu į Rojų, gal pabėgimo planu… Kad sugrįšiu aš pas tave, apkabinsiu: laukiu nesulaukiu, kol galėsiu priglust prie tavo suskirdusių ir valstybės vairo išsekintų rankų, brangioji mano… Juk vis tiek šis laiškas yra panašus į mažą meno kūrinėlį, mama, panašus, aš žinau, ir jokie kritikai man priešingai neįrodys. Grįžęs po rytinio pasivaikščiojimo, aš vėl sėsiu prie klaviatūros ir baigsiu rašyt tau e-mail’ą. Išsiųsiu – gal kas pasikeis, gal susimylės kas ir būsiu vėl sugrąžintas atgal į gražųjį gyvenimo žaidimą, pavargau nuo realybės, nuo kalėjimo, mam, pavargau. Baigdamas norėčiau parašyt, kad myliu tave karštai ir norėčiau, kad tu mane lygiai taip pat karštai mylėtum. Norėčiau, kad meilės idėja gimčiau pradžioj tavojoj sąmonėj, o tik vėliau – apvaisintu embrionu kūne: perduok linkėjimus tėčiui – jo aš taip pat pasiilgau. Toks štai mano pabėgimo planelis, perskaityk, įsigilink ir pamėgink man padėti – laiko spiralė tokia susiraizgiusi ir kas žino, kuriuo laiku ir kurioj vietoj aš pasirodysiu jūsų pasaulyje?

Baigiu savo laišką… Sudiev, mama! Regis, jau išvydau šviesą tunelio gale. Ir net pats baisiausias kameros prižiūrėtojas negras man jos neturėtų užgožti. Taip, mamyt, neužgoš – aš jau matau šviesą! Ir tariu: “Tuoj pasimatysim…” Iki!
Be galo Tave gerbiantis sūnus.

Gimiau Lietuvoje lietingą 1976-ųjų lapkričio pirmosios dienos popietę. Po aštuoniolikos metų tapau Rašytoju.

____________
2 – Šios trys raidės Senovės Romoje įkaitinta geležimi būdavo išdeginamos ant kaktos pabėgusiems ir vėl sugautiems vergams. Fugitivus (lot.) – pabėgęs (aut.past.).