Skausmas

… o dabar aš jaučiuosi kaip niekada anksčiau. Po galais, aš nežinau, kas man darosi. To anksčiau niekada nebuvo. Nebuvo ir tikiuosi nebebus… bet … bet dabar aš privalau išsilieti. Išsilieti, nes kitaip aš sprogsiu. Kaip visada… jau darosi nuobodu… Po galais, noriu verkti, noriu rėkti, noriu bėgti. Bet negaliu. Verkiu – be ašarų (kam to reikia?), rėkti irgi negaliu. Man tarsi balsas užlūžo. O bėgti? O bėgti aš jau nebeturiu jėgų… užvaldė baimė… ji įsismelkė į mano protą. Bėk, rėk, verk… verkti… Labiausia dabar noriu verkti. Bet stiklinės mano akys sausos (per sausos). Nekenčiu už tai savęs. Noriu išnykti tamsoje… ir galbūt… Galbūt šiandien maža dalelė manęs – mirė. Mirė niekam nepastebėjus, mirė net man nepamačius. Tiesiog mirė. Išnyko tarsi dūmas. Bet žinau: viskas sugrįš į savas vėžes. Laikas. Lėtai judantis laikas man padės. Ir netgi nežinau, kodėl man liūdna. Aš jaučiuosi pavargęs. Noriu nusišypsoti, bent jau sau, bet man trūksta jėgų. O padėti man niekas tikrai negali. Kad ir kaip norėtų……gali…… bet man to nereikia. Liūdžiu – pats nežinau dėl ko, verkiu – nežinau dėl ko… galbūt todėl, kad aplinkiniai žmonės nori man padėti. Palikite mane vieną. – – – Tik ne visam laikui. Noriu bent minutę pabūti vienas ir vienišas. Trumpas laiko tarpas… Dabar tai viskas, ko aš noriu. Noriu ir daugiau. Noriu turėti artimą draugą, kurį galėčiau apkabinti, kuris suprastų mane be žodžių. Nešnekėk. Tyla, spengianti tyla užmuštų visas bėdas, sunaikintų liūdesį. O gal tik dar labiau viską padidintų. Pats nežinau, ko aš noriu. Noriu išnykti. Noriu išnykti. Noriu išnykti.

Aš vėl jaučiuosi suknistai,
Galbūt todėl aš naktį nemiegojau,
Norėjau būt arčiau tavęs,
O tu – nusisukai…

Ir vėl tapau pačiu blogiausiu. Ir vėl ant mano galvos bėda. Galbūt būtų pats laikas susimąstyti? O gal ir ne. Aš – kvailys. Pagaliau supratau. Štai tas įvykis, kuris pakeitė mano jaunatvišką gyvenimą. Bent jau kažkuriam laikui. Jei ne aplinkiniai, aš būčiau ramus. Bet… tik jie neleis man ramiai gyventi. Tik dėl jų aš dabar kentėsiu. Bet kentėti aš mėgstu. O gal ir ne. Štai dabar atsiskleidė dar viena mano pusė. Kvailys ir mažvaikis. Nenoriu tokiu būti, bet taip jau yra. Pasirodo, viskas turi pabaigą. Kažkuriam laiko tarpui baigėsi ir mano gyvenimas. Galėtų tas laiko tarpas greičiau prabėgti. Bet aplinkiniai to neleis. Jie laikys ir temps laiką tol, kol aš pasidarysiu dar žiauresnis ir piktesnis. O jie taip ir nesupras, kas man atsitiko. Ir tikriausia niekada. Išnyksiu. Aš tikrai kada nors išnyksiu. Pažadu. Kažkas sužeidė mano sielą. Kodėl negalėjo sužaloti tik kūno? Štai tas ekstremalus įvykis, kurio laukiau. Jis ne toks, kokio tikėjausi, bet… šlykštu… baimė… To aš tikrai nesitikėjau. Bet tai man padėjo pamatyti kai kurių žmonių vidų, padėjo suprasti save. Liūdesys, skausmas, kančia, baimė, meilė, laimė. Pasikartosiu… Ar visa tai tilps mano širdyje, mano kūne, mano sieloje. Ar aš tiesiog sprogsiu?…… gal taip ir bus geriau…… – – –

2001-08-11
—
Panevėžys