Realybė 7

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui – atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “Meilės Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę.

Ant scenos kalbėjo vyriškis. Nuo scenos žybčiojo jo akys, o lūpos šypsojosi, kalbėdamos apie Meilę – begalinę, nesibaigiančią Meilę, Meilę kiekvienai gyvai būtybei, kiekvienam žmogui. Kvietė mylėti nuoširdžiai ir tyrai, mylėti, negalvojant, nelaukiant atsako. Tik tokia gali būti tikroji Meilė.

Violeta ieškojo savo Kelio. Jautė sąžinės graužatį, kad paskutiniu metu gyveno atsiskyrusi nuo žmonių. Kaip tai egoistiška. Jautėsi kupina Meilės, perpildyta jos. Norėjo dalinti savo Meilę pradedant mažiausiu vabalėliu, dalinti ją visiems pasaulio žmonėms…Ji tapo “Meilės Kelio” nare.

Grįžusi namo pabučiavo motiną ir tėvą. Jie buvo priblokšti. Nebuvo įpratę prie atviro meilės demonstravimo. Gyveno santūriai, atvirai nerodydami jausmų, o gal ir neturėdami ką rodyti.

Nuėjo į savo kambarį. Atsigulė ant lovos ir visą naktį vartė fotografijų albumus. Nepraleido nei vieno žmogaus veido. Savo, savo tėvų, draugų, tolimų užmirštų pažįstamų. Kalbėjo kiekvienam meilius žodžius, prisipažino kiekvienam meilėje. Peržiūrėjusi fotografijas, išsitraukė muzikantų, aktorių plakatus. Bučiavo, kuždėjo meilius žodelius jiems. Neužteko ir jų. Tuomet vartė knygas, ieškojo rašytojų ir poetų portretų. Galiausiai, kambaryje neliko nė vieno pamiršto žmogaus veido. Išbučiavusi savo senus žaislus, Violeta nurimo ir užmigo.