Ovidijus Kulbokas “Problema!”
Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus… gera… Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis…Kodėl aš čia? Už ką aš čia?… Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta.
Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei aš išeičiau? Bet ne, privalau kovoti, aš privalau gyventi… Juk aš ne toks vienišas, kaip atrodau. Aš turiu šeimą, aš turiu draugus. Draugai. Kokie jie man draugai? Pažįstami žmonės ir tiek… ne, gyventi aš privalau, privalau, privalau…
Vienišas žmogus pajuda. Atsistoja ir nueina į tolį. Bet jo eisena nepaprasta, nepanaši nė į vieną, kurią anksčiau esu matęs… Nuleista galva, akys, žiūrinčios į vieną tašką, lėtai einančios kojos. Eina todėl, kad taip reikia, o ne todėl, kad nori… Jei tik žinotum, kas jo galvoje, galbūt galėtum jam padėti, galbūt, galbūt…
Jis nueina, jo nebesimato. Seku jį. Vaikinas nuslenka centro link. Važiuoja mašinos, bėga žmonės, bet jis nepastebi nieko. Kažkas moja ranka, bet jam neįdomu. Jis gyvena savame pasauly, kurį susikūrė, iš kurio nenori išeiti… Pirma pasitaikiusi parduotuvė. Nusiperka cigarečių. Cigaretės kenkia, jis žino tai, bet jam jau niekas nesvarbu. Nesvarbu, ar mirs, ar gyvens. Tačiau supranta, kad svarbu kitiems. Žmonėms, kurie jį pažįsta, jo šeimai… protingas vaikinas…
Staiga jis pasuka artimiausio miškelio link. Ką jis ten veiks? Gal visgi nusprendė palikti šį purviną pasaulį? Pagaliau jis miške… dairosi… manęs jis nemato… gerai… Vaikinas žvilgčioja į dangų. Bet dangus už grotų, dangaus nesimato. O gal dangus čia nė prie ko? Gal jam reikalingos šakos, storos šakos… Išeiti iš gyvenimo nėra taip paprasta, reikia viską apgalvoti, reikia plano… Planą jis turi… gal… Kas gali įlįsti į jo galvą ir pasakyti, kas jam yra? Kas? Ne, mirti jis nenori… Protingas vaikinas… Jis kalbasi su medžiais, šnekina žolę, bendrauja su akmenimis. Tai jo vienintelis būdas išgyventi, tai palengvina jo kančias, tai prašviesina jo mintis… Jis man patiko…nutariau susipažinti… visgi aš panašus į jį… Jis pamatė mane. Sustingo lyg tie akmenys po jo kojomis, lyg tie medžiai… Atsipeikėjo… Pradėjo dairytis… Bet lyg koks išbaidytas paukštis spruko nuo manęs. Jam nereikia draugų, jam nereikia naujų įsipareigojimų, jam smagu ir vienam… jis vienišas…
Nesivijau. Neketinu pirštis per prievartą, neketinu drumsti jo minčių…jis dingo…
Mačiau jį dar keletą kartų tame pačiame parke, tame pačiame miškelyje. Sėdėjo liūdnas bei vienišas. Bet neišdrįsau prie jo prieiti, neišdrįsau drumsti jo minčių.
Kiekvienas žmogus turi savo pasaulį ir te nė vienas pašalinis nesikėsina jo sugriauti. Mėgaukimės savo gyvenimu ir netrukdykime juo mėgautis ir jame mirti kitiems. Kiekvienam gyvenimas nemielas, bet stenkimės pagerinti savo, nesikiškime į kitų…
Dažnai mane aplankydavo tokios mintys, dažnai aš jas vydavau iš galvos. Neketinu nieko gelbėti, bet tuo pačiu ir bijau, jog kai man reiks pagalbos, manęs taip pat niekas nenorės gelbėti… bet man gerai ir taip… 2001-02-19 —-Kupiškis
