Ovidijus Kulbokas “Liūdesys”
(Skiriu Vaidai Klimavičiūtei)
… ir vien tik mano mintys. Jos veržiasi iš manęs ir nepaiso jokių kliūčių. Į priekį ir į priekį… Šuolis… Grįžimas atgal… niekas nesvarbu…
Ir vien tik liūdesys užvaldė mano sielą… Vakar… Šiandien… Rytoj… Jis nepalieka manęs. Jis nekaip neatsitraukia nuo manęs. O aš negaliu suprasti. Kodėl, po galais, aš liūdžiu? Juk saulė skaisčiai šviečia, juk taip gražiai sužėlusi žolė. Bet širdyje vis vien man liūdna. Ir pakeisti aš nieko negaliu. O gal tiesiog nenoriu? Bet aš norėčiau nusišypsot. Norėčiau, kad nusišypsotų ne vien mano lūpos, bet ir širdis. Deja, to nebus… Nesuprantu, kodėl man liūdna. Tiek daug mylimų bei mylinčių žmonių supa mane. Tačiau jie negali pamatyti skausmo. Jie negali pamatyti liūdesio. Niekam neišdrįstu atskleisti kančių, niekam neparodau, kad liūdžiu… O jei pavyktų?… Galbūt netgi tu sugebėtum man padėti. Bet tu nematai. Tu nematai, kad aš liūdžiu. Jei tik žinočiau kodėl. Galbūt tada sugebėčiau išsilieti, galbūt tada galėčiau atsiverti. Bet man sunku. Širdis nori pasakyti tiek daug, bet protas priešinasi kiek įmanydamas.
Tikiu, kad jūs norėtumėte sužinoti, kas man yra. Jūs tikrai galėtumėte padėti. Bet liūdesys suvalgė mane, jis neleidžia tarti man nė žodžio.
Aš nusipelniau to… Blogis… aš – blogis. Jis nori, kad aš kentėčiau. Jis nori pakankinti mane. Bet lengvai nepasiduosiu. Esu stipresnis už visus pasaulio dievus. Mano, žmogaus, protas galingas. Jis sugeba įveikti visus kalnus, visas duobes. Ne per gerai? Gal… tas pats… Sugebėsiu išsilaisvinti iš liūdesio pančių, sugebėsiu sutrypti jo galybę. Niekas negalės stoti man skersai kelio. Niekas, visiškai niekas.
Niekas nestovi man skersai kelio. Bet liūdesys tebekankina mano jautrią sielą. O kaip norėčiau sužinoti… sužinoti… kodėl aš liūdžiu? Gal reikia pažvelgti į save, gal reikia išsklaidyti visus sielos neramumus? Bandysiu… pabandysiu… bandau…
Gyvenu linksmą bei kupiną nuotykių gyvenimą. Kiekvieną dieną susitinku su įdomiais žmonėmis. Kiekvieną dieną bendrauju su mane suprantančiais draugais. Kalbuosi… bendrauju… juokiuosi… ir neverkiu… man linksma.
… bet aš negaliu matyti, kas dedasi jų sieloje, jų širdyse. Negaliu pasakyti, ar jų jausmai tyri, negaliu pasakyti, ar jie supranta mane. Bet akimirką man būna gera… gera matant jų akis, jų tyrus veidus… gera matant jų gražius kūnus. Akimirką man tiesiog gera. Bet kada baigiasi toji akimirka, niekas negali suprasti. Mano šypsnys apgauna visus. Nėra tokių žmonių, kurie sugebėtų pažinti mane. Manęs netgi nepažįsta mano draugai. Manęs nepažįsta niekas. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę aš sugebu nustebinti žmogų. Niekas… niekada… nesupras manęs. – – – Nebegaliu vadovautis posakiu: “Niekada nesakyk niekada”. Jis nebegalioja mano pasaulyje. Nebegalios niekada. Aš visą gyvenimą būsiu neįminta mįslė. Noriu vieno… noriu, kad atsirastų toks žmogus, kuris sugebėtų skaityti mane kaip atverstą knygą. Galbūt toks žmogus yra šalia manęs… aš suprantu jį. Jis mato mane ir šaiposi. Jis bijo pasirodyti, jis pats bijo būti perskaitytas. O kas norėtų? Aš nebenoriu…
Buvau uždaras, buvau atviras, buvau uždaras ir vėl buvau atviras…
Niekas nepadėjo. Aš matau tave, aš matau tavo akis ir suprantu, kad tu manęs nepažįsti. Ir man liūdna. Man liūdna, kad negaliu surasti žmogaus, kuris suprastų mane. Man liūdna, kad tu nesupranti manęs.
Kalbėk… pasakok… sakyk… Sakai, jog supranti mane, sakai, jog pažįsti mane. Aš šypsausi. Mano išorė džiaugiasi suradusi tinkamą žmogų, bet man liūdna. Matau, jaučiu, kad taip nėra. Tu toks kaip ir visi – – – tu tokia kaip ir visos. Todėl man ir liūdna.
Aš noriu šypsotis širdimi, o ne lūpomis. Ar sugebi suprasti, ar sugebi matyti? Tau atrodo, jog sugebėsi padėti. Bet to nebus. Aš pats nenoriu, kad man kas nors padėtų. – – – Gal… po galais, aš pats nežinau, ko noriu. Nenoriu liūdėti, bet noriu ir toliau gyventi tokį pat gyvenimą. Man patinka mano pasaulis, patinka, jog galiu pasislėpti jame. Man gera vienam… man liūdna vienam. – Aš žmogus, sugebantis prisitaikyti prie visko. Ir niekas nesupras, kada man gera, kada man bloga, kada aš linksmas ir kada aš noriu verkti. Jei kada nors sugebėsi pažvelgti į mano vidų, tu suprasi, tu matysi mane kiaurai ir pagaliau suprasi. Suprasi, kur yra tikrasis mano veidas, o kur tik prakeikta kaukė. Bet tai nebus taip lengva, kaip tau atrodo.
Aš nepažįstu savęs. Tu nepažįsti manęs. Jie nepažįsta manęs.
Kaip būtų malonu, jei jūs sugebėtumėte suprasti … papasakokite ir man…
Kodėl aš jums tai pasakoju? Galbūt man palengvėjo. Galbūt dabar jums bus lengviau mane suprasti. Galbūt… o gal ir ne…
Noriu rėkti… noriu pabėgti nuo visko… noriu tiesiog išnykti. Noriu išnykti… nenoriu kankintis… aš nenoriu liūdėti…
Noriu gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Noriu juoktis širdimi… nebenoriu šypsotis vien tik lūpomis…
… ir vien tik liūdesys vis dar valdo mano sielą…
2001-05-05 – 2001-05-07 Kupiškis
