Ovidijus Kulbokas “Kaukės”
Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai… Skaudėjo, aišku, ir jam… Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks… Kitoks nė visi aplinkiniai… jis buvo išskirtinis. …Anarchistas… Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus… Nemėgo jo… Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam. Kas būtų įvykę, jei šis išsišokėlis būtų nusiėmęs savo kaukę anksčiau? Skausmo bangos, neapykantos protrūkiai, baimės priepoliai, mirtis… Bet taip įvykti negalėjo… Vargšas nepritapėlis nesuprato, kas jis. Nesuprato, kodėl jo niekas nemėgsta, nesuprato, kokia kaukė uždėta jo pasąmonėje.
Gyvenimas tekėjo sava vaga. Viskas vyko pagal planą. Pagal gyvenimo sukurtą planą. Atskalūnas buvo beveik sutramdytas. Jis nebuvo panašus į vaiką, į vaiką, kuris išsiskiria iš kitų. Vaikinuko kaukė tarsi priaugo prie jo akių. Viskas, ką matė pro šiuos akinius, buvo nespalvota ir baugu. Vienoda ir pilka masė, vienodi bei pilki žmonės.
Tačiau buvo žmogus, kuris tą kaukę judindavo, judindavo, kad ji visiškai nepriaugtų… Mylintis žmogus… Mylimas žmogus… Pro kraštelį pakeltos kaukės išsiverždavo anarchistiškos sielos dūmelis… mažas dūmelis. Dūmelis, kurį negandų vėjai tuoj pat nupūsdavo į tolį. Kankinantis laikas. Laiko tarpas, kada atskalūnas jautėsi lyg narve. Tačiau turėjo ateiti laikas, kai narvas sutrūnys. Tas laikas čia pat… Keista riba… Keturiolika metų… Laisvė… Mylintis žmogus… mylimas žmogus… Jis vėl čia, jis vėl stengiasi padėti. Tačiau……… Šį kartą jis ne vienas. Jis su savo stipriausiais bei ištikimiausiais pakalikais. Myliu pakalikus. Man jie patinka. Misija pavyko… laisvas… jis laisvas…pagaliau… kaukė nuplėšta… narvas sutrūnijo…
Bet čia buvo tik pradžia. Atskalūno dvasia išdžiovinta, jo protas apkerpėjęs. Daug darbo laukia, kol vėl įpūsi gyvybės į šio nepritapėlio sielą. Tačiau darbas turi būti atliktas, juk reikia išgelbėti mūsų anarchistą… greitai… Darbas atliktas… Atskalūnas pagaliau laisvas ir pilnas gyvybingumo.
Šviesios akys. Skaisti saulė. Spalvotas vaizdas. Žalia žolė. Pagaliau viskas atgijo. Šviesios akys. Kiautas suskilinėjo ir sudužo į šipulius.
Taip pasikeitusio žmogaus niekas niekada nebuvo matęs, jis netgi atgavo savo kalbėjimo dovaną, kuri buvo užgniaužta viduje… gera… jam gera… Mylimam žmogui gera… Gelbėtojai.
– – – Prisimenu jo šaltą bei pilką veidą…… baisus vaizdas…… Tai akmeninis veidas. Dabar tai tekančio šaltinio veidas. – – –
Bėga metai. Jie niekada ir nesustos. Jie negali sustoti. Nevalia. Jam jau aštuoniolika. Gražus skaičius. Jis vis dar švyti savo neišsemiamu laisvumu. Niekas iš jo negali to atimti. O kiek bandyta. Mylintis bei mylimas žmogus toli. Niekas jam negali padėti, niekas, kad ir kaip to norėtų. Bet pagalbos ir nereikia, niekas jo negali sustabdyti, niekas jau jo negali sugrūsti į sudužusį kiautą… Jis laisvas… Jis laisvas kaip pavasario vėjelis. Vėjas – muzika jo ausims. Muzika – jo gyvenimo prasmė. Bet jis ne muzikantas. Jam tiesiog labai patinka klausytis muzikos. Kodėl? Gal būtent dėl to, kad su muzikos garsais jis ištrūko iš kiauto, kad su muzikos garsais jis nusiplėšė pilkumos kaukę. Muzika – jo gyvenimo prasmė. Muzika – jo įkvėpimas. Be muzikos šis meilus žmogus tampa kaktusu: piktu, aštriu, nebendraujančiu.
Jam devyniolika. Jis dar laisvesnis. Dabar jau toli nuo savo namų. Nuo tų namų, kurie jį kaustė.
Namus jis paliko be ašarų. Namus, kuriuose gyveno devyniolika metų, jis paliko be ašarų. Priežastis viena… sugalvokit patys…
Jo gyvenimas pagerėjo šimtu procentų. Geresnio gyvenimo jis net įsivaizduoti negalėjo. Anarchistinė siela sklaistė ore, ji buvo laisva kaip niekada anksčiau. Bet ir toks gyvenimo stilius nebuvo visiškai tikras. Jis vėl su kauke!!! – – – Visgi devyniolika metų kaltas į galvą nepilnavertiškumo kompleksas paliko gilų randą sieloje. Kad ir kaip jis stengėsi užlyginti žaizdas, jam nesisekė. Kvailumo kaukė stipriausia. Jos liekanos įsiskverbusios giliai į smegenis… iškrapštyti sunku… Net mylintis bei mylimas žmogus negali to padaryti… Skaudi tiesa… Mūsų anarchistas su pilkos masės atspalviu. Šitos dėmės iš jo kūno, proto ir sielos neįmanoma išimti… įmanoma… ilgi metai… sunkus darbas… viskas įmanoma…
Kodėl jis toks? Kodėl jis kankinasi dėl savo savitumo? Kam jam tas? Argi nelengviau pritapti prie pilkosios masės ir įsilieti į ją…? Lengviau… Jam to nereikia… Jis bent jau puse širdies yra laimingas toks, koks jis yra. Tačiau tos laimės neužtenka išsilaikyti gyvenimo vėžėse. Gyvenimas šlykštus. Gyvenimas – niekingas sutvėrimas. Ne visi žmonės šią šlykštynę gali bei sugeba ištverti.
Atskalūnas neištvėrė. Nekentėsiu. Kentėkit jūs. Kentėkite tie, kurie mane pažinojo. Mirtis. Išeitis. ? ? ?
? ? ? Kentėjo tik mylintis ir tik mylintis žmogus. Visų kitų galvose jis buvo užmirštas po dviejų dienų.
Planas neįvykdytas… Nesėkmė… per vėlu…
Ilsėkis ramybėje…………… – – – MIRTIS – – –……………
2001-02-20 21:27 — Kupiškis
