Mirties slėnis

Gamta… tyla… erdvė… grynas oras… tik čia jis jaučiasi saugus. Į gamtą jis eina kasdien. Ir kasdien atranda šį tą naujo, šį tą nepažįstamo. Štai ir dabar jis gamtoje. Šį kartą toli nuo namų ir dar toliau nuo civilizacijos.

… kaitri saulė, tvankus oras lėtina jo ir taip lėtus žingsnius ir greitina širdies ritmą. Tyli gamta suteikia tiek daug. Pilna krūtinė gryno oro ir beribė apsauga. Tik čia, toli nuo triukšmo, jis jaučiasi saugus.

Jis juda vis tolyn ir tolyn. Žingsniai lėti, tačiau jis labai greitai pranyksta už horizonto. O ten atranda tai, ko tikrai nesitikėjo… Arka… Eina artyn jos ir tikisi, kad perėjęs ją, pereis į geresnį pasaulį, sutiks geresnių žmonių… Sustoti jis negali… o jei būtų sustojęs. Būtų likęs savo svajonėse, būtų džiaugęsis jomis. Bet vien tik į priekį…… tai ne arka…… Tai paprasčiausios klojimo durys. Jo svajonės supliuško kaip muilo burbulas. Bet gal taip ir geriau. Dabar jo galvoje nauja mintis, naujas geismas. Jis nori išsiaiškinti, iš kur čia klojimas ir kur dingo visa gyvybė. Apsidairo… Už jo, tolumoje, mažas miškelis, koks būna aplink vienkiemius. Negali pasakyti: “ne”. Eina jo link. Taip… taip, tai sodyba. Mirus sodyba. Vien tik slegiantis mirties kvapas aplink. Baugus jausmas. Bet jis nebijo, juk gamta – vienintelis jo sargas. Jis saugus, bet mirtis vis vien sklaido aplink.

Kažkada gyvenę žmonės, kažkada čiulbėję paukščiai. Dabar jau nieko nebėra. Vien tik visų užmiršti griuvėsiai. Mirtimi persismelkę griuvėsiai…… ir tik keletas gyvų daiktų…… štai kibiras, štai surūdijęs puodas, štai dar vienas kibiras.

… saugumo jausmas pamažu slenka iš jo kūno, užvaldo baimė. Bet tik pamažu jis išeina iš čia. Ir vėl juda į priekį, ir vėl iš gamtos ima viską, ką tik ši gali jam suteikti. O toli jis nenueis…… Čia miręs kaimas…… jis ir vėl prieina giltinės prieglobstį.

Mirusi sodyba… tas pats baugus vaizdas… tie patys surūdiję kibirai. Tarsi juos kažkas spėjo pernešti, tarsi jis niekur nė nepajudėjo. Tik šie klevai liūdnesni, tik šita žemė labiau persismelkusi skausmu. Dar didesnė baimė užvaldė jo kūną. O jis vis dar nekreipia į ją dėmesio. Vis vien jis lėtais žingsniais juda į priekį. Ir vėl prakeiktoji naikintoja čia. Bet čia ji nesugebėjo visko sunaikinti. Ši sodyba vis dar pulsuoja gyvybe… menka gyvybe… Jurgį pasitinka žydintys narcizai. Čia narcizai – mirties gėlės… o baimė vis auga. Čia per daug gyvybės. Čia jis jaučia kažkieno buvimą šalia. Kažkas neduoda ramybės. Pagaliau baimė tokia didelė, jog jis pradeda bėgti. Bet ir vėl – – – niekur nubėgti nepavyksta. Jis ir vėl atsimuša į praėjusį laiką. Čia – kruvinas sodas. Kruvini medžiai liūdi. Mažas upelis, negalintis išsiveržti iš krantų. Ir daugybė krūmų. – – – Šviečiančios akys – – – Laukinio šuns akys… Šuolis… plėšrūnas jau drasko Jurgį. Plėšo jį į gabalus. Šaltis užvaldo vaikinuko kūną… pamėlusios lūpos. .. šaltas prakaitas…

– – – Pabundu – – – Šaltas prakaitas užliejo visą kūną. Neišdrįstu atsimerkti. Man vis dar baugu. Man netgi skauda visą kūną. Vis dar negaliu suprasti, ar tai sapnas, ar tai realybė. Bijau atsimerkti…

– – – Atsimerkiu – – – Kur aš? … balta… aplink vien tik balta spalva. Šalta. Ir tai ne sapnas, o tik realybė. Šalta. Skauda visą kūną.

… gamta… tyla… erdvė… grynas oras. Aš rasiu tą vietą. Aš privalau atsiminti. Aš privalau ten sugrįžti. Per plauką aš likau gyvas… tas manęs nesustabdys… Tiek daug baimės manyje, bet gamta tik dar labiau mane traukia. Aš privalau sugrįžti.

… atrasiu… gyvas ar miręs sugrįšiu…

2001-04-28 – 2001-05-20
—
Kupiškis