Laiškas tau
(Skiriu tau…)
Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip… Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką… Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti… Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį… Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką… O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo…
Taigi ir aš tau rašau laišką. Nieko nebraukydamas. Viską rašydamas be klaidų. Viską išsakydamas. Viską, kas guli man ant širdies. Galbūt šiek tiek bijodamas, kad tu manęs nesuprasi, kad tu pasijuoksi iš manęs. Bijau… aš bijau visus savo tyrus jausmus išlieti šiame lape. Bet mano meilė tau nugali visas baimes. Tad perskaityk viską atidžiai ir nepasijuok iš mano meilės. O, tu neišsigąsk, kad laiškas toks atviras, kad jis persisunkęs mano jausmais. Prašau perskaityti jį įdėmiai… skaityk įdėmiai… skaityk…
…juk tu žinai, kad visiškai neseniai mes susitikom. Bet tavo grožis, tavo akiu giluma amžiams liko mano širdyje. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš dabar jaučiuosi. Pažintis su tavimi suteike tiek daug. Mano pasaulis tapo šiltesnis bei šviesesnis. Aš net neįsivaizduoju, kaip aš galėjau gyventi be tavęs. Nebegaliu tavęs pamiršti…… tiesiog negaliu to padaryti…… nenoriu…… nenoriu pamiršti tavęs. Tavo sielos tyrumas apkerėjo mane, tavo tyrumas sukaustė mano kūną. Tu – rasos lašelis, nukritęs ant mano širdies. Kodėl tik dabar atsiradai mano gyvenime? Bet ačiū ir už tai… dėkoju visiems pasaulio dievams, kad atsiuntė man tave…
… man liūdna… kodėl tu pasprukai nuo manęs?… kodėl tu taip toli?… toli nuo manęs… paguoda tik viena… juk tu žadėjai grįžti. Sugrįžk pagaliau…
Ar žinai, ko aš dabar trokštu? Aš trokštu jausti tavo kūną, trokštu liesti tavo šilkinę odą. Bet kodėl tu taip toli? Aš noriu būti tavo rūbu, kad visad būčiau taip arti prigludęs, aš trokštu būti tavo pirštine, kad per šalčius sušildyčiau sušalusias rankas. Tik leisk man. Leisk man priglusti prie tavo dieviško kūno. Aš tau parodysiu, ką reiškia žodis “meilė”. Tik leisk man… ar tu girdi, kaip plaka mano dieviška širdis… tik tau jinai skirta. Tu niekada nesi pajutus tokio jausmo, aš tau įrodysiu, kad mano meilė tau ir tiktai tau skirta…
Bet šiuo metu, deja, įrodyti tau nieko negaliu. juk tu toli, labai toli nuo mano kūno ir nuo sielos. Aš laukiu. Aš laukiu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Be tavęs man sunku. Bet aš noriu patikėti, kad tu sugrįši. Juk tu laikaisi duoto žodžio… o tavo žodžiais aš visada tikėsiu…
Tačiau dabar galiu galvoti tik apie tave, apie tavo mėlynas akis, apie švelnią šypseną tavam veide. Tu mano mintyse kiekvieną dieną. Pamiršti negaliu. Pamiršti bijau. Rodos, nustosiu galvoti – tu išnyksi iš mano gyvenimo. Negaliu leisti, kad taip atsitiktų. Negaliu tavęs paleisti…
Sugrįžk, sugrįžk greičiau. Aš noriu jausti tavo švelnų kūną, aš noriu liesti tavo kerinčias akis, aš noriu jausti tavo lūpas, aš trokštu mėgautis tavo juoku. Tik tu viena gali mane išgelbėti, tik dėl tavęs aš gyvenu…
… ar tu jauti, kaip dreba kūnas, ar tu jauti, kaip virpa širdis. Tik tu gali priversti mane džiaugtis, tik tu priversi mane juoktis. O be tavęs mano siela virstų akmeniu, be tavęs tapčiau nejudrus kaip tos statulos klostės… ir tik tu viena gali pakeisti šį pasaulį…
Manau, nepasijuoksi iš mano tyrų jausmų. Manau, neatstumsi savo panieka. Suprask, tu reikalinga man… tu reikalinga kaip oras, kaip vanduo. Būk mano vienintelė, būk mano nepakartojama – – – meilė…
Suprask mane… nepasijuok iš manęs… suprask mane… būk… būk tik mano… tik mano…
Štai tokį laišką radau tarp šiukšlių. Be datų, be parašų. Jis man patiko. Skaičiau jį net keletą kartų ir neišdrįsau juoktis iš šių tyrų jausmų… o, kad žinočiau, kas parašė šį laišką, kad žinočiau, kas turi tokią tyrą sielą… Aš paprašyčiau to žmogaus, kad išmokintų mane mylėti, paaiškintų tą saldų žodį – meilė. Ir aš tikrai žinau, kad jis vienintelis sugebėtų tai padaryti… bet tikriausiai jo niekada nesutiksiu… tikriausiai taip ir neišmoksiu mylėti… o taip norėčiau… bet…
2001-03-14 17:03
—
Kupiškis
