Jurgis Savickis “Prabangos”

Aš esu toks negražus, kad, kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi. Jie žiūri į mane, o aš manau: “Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta?”
Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą.
Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko “nauja” nepamatysi! Mano nosis suplakta, sugargaliuota. Mano akys – mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus, bet man jos dabar ašaroja, nuvargus bedirbant prie blogos šviesos ir nuolat bebadaujant. Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas ar verkiu savo mėlynomis akimis. Kad ir labiausiai juokčiaus, bet šimtas geltonų raukšlelių aplink akis nukreipia šypseną į raudą. Nors nuo vargų aš esu kiek susimetęs į kuprą, bet kūnas yra taisyklingas ir stiprus. Šalia pamanomo kūno, žydrųjų akių – bjauri nosis ir kakta. Gražių akių kontrastas tik padidina mano bjaurumą. Blogiausia, kad mano pakaušis be galo susiplojęs ir ilgas, tarytum pakulų prikimštas arba uždėtas ant kokio klouno perukas. Mokslas, kaip aukščiausia kokia instancija, į kurią jau neapeliuosi, sako, kad tai idiotų ir kretinų pakaušis.
Bet aš ne tik nesu idiotas, bet atvirkščiai, esu literatas ir sukuriu net labai ir labai paskaitomų dalykų. Kad ir svetima pavarde. Deja, mano kolega, mondenistas, parašęs dvejetą silpnesnių eilėraščių, isteriškoms panelėms į albumą tetinkamų įdėti, o šiaip jau tas paneles išjuokęs mano akyse, kurias aš paprastai laikau angelais, kartą pasiskolinęs iš manęs mano spaudai paruoštus rastus “susipažinti”, išleido savo vardu. Jis turėjo pasisekimo. Jis ant rankų buvo nešiojamas, o moterys alpo, iš tolo jį pamačiusios.
Jei aš kreipčiaus į teismą savo autoriaus teisių apginti, tai teisėjas tik galėtų pasijuokti. Jokių įrodymų aš neturiu. O sustačius teisme kurortų frantą greta manęs, žinoma, aš būčiau greičiau visų įtartas meluojąs, ne mano skaistusis kolega.
Aš vėl rašiau ir tariausi vėl sukursiąs paskaitomų dalykų, kurių dabar niekam nebeskolinu ir saugiai laikau savo stalčiuje.
Darbą pabaigęs, einu pasivaikščioti tik vakarais ir tamsiomis gatvėmis. Kada visi žmonės esti sugulę, o gatvėse pasilieka tam tikros rūšies merginos ir vyrai, kurių, natūra tada taip aiškiai pasirodo.
Gatvės merginos mane iš matymo gerai pažįsta ir šaukia man iš tolo. Kokio tik bjaurumėlio man tenka iš jų išgirsti!
– Štai angelas, iš dangaus nupuolęs! Literatas.
– Nupirk mano gyvenimą ir aprašyk. Abu uždirbsim!
– Sveikas, bezliepyčia! Ar nesusikūlei bekrisdamas iš Marso? Iš kur tu toks negražus ir atsiradai? Na, kad ir negražus, eitum su manim gulti… Tik kad nebūtum toks negražus!
Ir taip toliau. Ir taip toliau. Tarytum jos turi teisės prie mano bohemos gyvenimo prisidėti. Lyg atstovaudamos kuriai meno sričiai.
– Ha ha! – juokiasi kita nedorėlė. – Ar girdėjot, merginos, jis “negražus”. Jis – šlykščiausias išpera pasaulyje, kurį aš esu kada mačiusi… – Matyt, kažko suerzinta ir iš pusiausvyros išvaryta, šaukia ji man. – Reikia jį papiršti kokiai aristokratei, beždžionių mėgėjai…
Man koktu. Aš pasprunku į dar tamsesnį šaligatvį, kur visai nėra žmonių.
Nors, aš esu įsitikinęs, jos nepyksta ant manęs ir greičiau laiko mane savo nakties keistu draugu. Nes, drovėdamasis žmonių, galiu pasirodyti gatvėje tiktai naktį. Kaip ir jos.
Aš nesu joks kretinas. Su merginomis, juo labiau įtartinomis, niekuomet nebuvau susipažinęs. Bendrai aš moterį adoruoju.
Šios aplinkybės, kad aš galiu išeiti žmonių nevaržomas tik naktį ir pasivaikščioti tam tikromis gatvėmis, be galo kenkia mano, literato, amatui. Man stinga studijoms medžiagos, negalint atlankyti bei pažinti aukštesniojo luomo, darbininkų ar smulkiųjų žmonių buitį.
Todėl aš piešiu moterį kaip kokį man nepažįstamą abstraktą. Man išsvajotą idealą. Ji visuomet man vaidinasi tokia baltutė kaip iš dangaus atskrendąs pavyzdingasis angelas auksiniais puduriais. Lyg kokia senovės ledų princesė ar kokia užburta vaškinė princesė, panoptikumuose naiviems žmonėms rodoma.
Moteris – mano idealas. Aš ne tik negaliu prisiartinti prie jos, bet – visai tikrai ir širdingai – aš nė nemanau, kad man kada nors pavyktų prisiartinti prie jos ar susipažinti su ja artėliau. Todėl ji tokia balta, svari ir graži, mano piešiama moteris. O aš?
Mano aukščiausias noras kada nors susipažinti, kad ir su neturtingiausia. Žinoma, apie jos gražumą ar negražumą nė kalbos negali būti. Svarbiausia, kad ji nesibijotų manęs (tai gyvenime gali atsitikti!). Aš ją mylėčiau tikrai visą savo gyvenimą. Man būtų didelė malonė ir laimė, jai sutikus, sykiu su ja šalimais gatve eiti. Arba atvirai besišnekučiuojant (vienas žmogus ilgai negali tylėti) akmeniukus kur nuo pakrantės į upę pasvaidyti, arba jai gėlių paskinti. Kiekviena jos mintis ir noras mano būtų patenkinti.
Kad viskas taip turėtų būti, kaip aš dabar svajoju, ir kad aš galėčiau prie jos prisiartinti, aš nė kiek neabejoju, turėdamas galvoje savo dabartinę būklę.
Kiekvienas žmogus turi savo svajonių, kartais nepasiekiamų. Tokių pat svajonių, visai nepasiekiamų, turėjau ir aš. Bet kai svajonės ima virsti tikrybe, kas tada atsitinka?
Mano svajonė pavirto tikrybe. Aš patikau savo gyvenime moterį, net gražią ir grakščią. Eureka! Tikriau ji mane pirma pamatė ir sustabdė. Aš dabar galėjau jai rinkti gėlių ir ja stebėtis. Ko gyvenime atsitinka!
Tai buvo vieno drūto mėsininko grakščioji duktė, literatūra besidominti. Ar ne keista? Tai buvo, visai neperdedant, žemėn nužengęs angelas šviesiais puduriais, nekalta siela ir giliai žvelgiančiomis akimis.
Ji pradėjo domėtis manimi. Ji mylėjo mane. Be manęs ji negalėjo gyventi. Ji gėrėjosi mano raštais, privertė net vagį literatą išsižadėti jo pavogtų iš manęs eilėraščių.
Tačiau, kaip aš dabar suprantu, toji mano žmonos meilė buvo didžiausia mano nelaimės priežastis.
Pirmomis dienomis aš iš tikrųjų nešdavau jai gėlių ir džiūgaudavau dėl savo būklės. Aš negalėjau įmanyti geresnio pasaulio, kada ji, kaip tada atrodydavo, iš gailesčio, retkarčiais nusišypsodavo į mane. Bet ji ėmė dažniau ir jau nebe iš gailesčio, o visai mane pamilusi šypsotis.
Dabar ji neišleidžia manęs nė vieną akimirksnį iš savo akiračio. Aš didžiuojuos, aš augu. Ji nori viską apimti, suprasti ir atgrasyti mane nuo visa pikta ar nelaimės. Ji yra mano angelas sargas. Ji visuomet liguistai seka mano gyvenimą ir yra ištrenkusi iš manęs vargus. Pirma aš galėdavau vargti ir svajoti, dabar aš to nebegaliu. Pati laimė yra nužengusi į žemę ir palytėjusi mano petį. Aš išdidau. Ji kopia į mano sielą ir, kad įmanytų, viską už mane padarytų. Ji perrašinėja mano romanus, prikemša man pypkę, net naktį, kaip dorai žmonai pridera, atbudusi užkloja mano bukas kojas, kad nenušalčiau ir rytoj pravėręs akis galėčiau laisvai, niekieno netrukdomas, rašyti savo romanus. Jai nuolat žiūrint į mane savo slaptingomis akimis.
Pasaulis pasikeitė. Dabar ji apdovanoja mane gėlėmis. Atneša jas iš ryto ir sudeda jas gražiai į puodynėles ant mano rašomojo stalo. Kad vėl pasaulis imtų ir pasikeistų ir aš pradėčiau nešti jai gėlių – nebėr vilties.
Jos nuolatinis gėrėjimasis manimi, noras “geriau mane suprasti” mane taip įpaikino, prijaukino, jog aš pasidariau jai net nemandagus. Ar net cinikas. Ypač kalbėdamas prie jos apie moterų giminę bendrai. Aš ją tuo aiškiai užgaunu. Moterys, man matos, jau nėra dabar idealizuotinos, taip aš jai sakau paprastai.
Kas keisčiausia, kad, turėdamas dabar visai nenusipelnytą (nes kas gi aš? – O ji!) tokią skaisčią moterį šalia savęs, aš ne tik nebevengiu svetimų moterų draugijos, bet dažniausiai leidžiu laiką jų tarpe. Aš!
Mano smokingas gerai man pritinka. Juk aptaisytos cirke beždžionės iš tolo primena publikai žmogų. Pirma aš neturėdavau progos apsivilkti šį apdarą. Žinoma, apsivilkęs smokingą, aš einu į “klubą” apgauti savo mėsininko dukterį. Ji dabar man liko vien “mėsininko duktė”. Ji daugiau proto už mane turi.
Pokyliuose aš – vienas. Pasisekimo tenai turiu didelio. Aš pirmas galiu kviesti tinkamas damas, iš daugelio pasirinkdamas tinkamiausias. Bet aš jų pirmas nekviečiu. Jos pačios mane vargina savo nuobodumu. Klubuose žmonės skuba pirmi paspausti man ranką ir pasisveikinti su manim.
Žmonės, taip bent jie man sakė, pradėjo skaityti mano raštus.
Moterys seniai man nebe angelai. Aš pasidariau su jomis akiplėša ir nebepakenčiamas. Bet tat dar daugiau joms imponuoja. Mano manieros ir balsas buvo jų adoruojami.
Mat ką gali padaryti drąsa ir išdidumas. Aš pradedu dabar tikėti nuvalkiotu, visų kartojamu posakiu: “Vyrui gražumas nereikalingas”.
Vyrui gražumas nereikalingas!
Aš vaidinu kažkokį blogesnės laidos šėtono vaidmenį. Bet iš tikrųjų aš esu nelaimingas. Daug nelaimingesnis kaip savo literatūros karjeros pradžioje. Tik, žinoma, be savęs, niekam apie tai nesakau. Pirma aš rašydavau paskaitomus dalykus, o dabar kombinuoju, kas paprastai patinka publikai. O jai patinka daug, ir temos yra nustatytos. Tik jos pakartojamos ir man užsakomos. Aš trinu iš džiaugsmo rankas! Tat apsimoka? Kiekviena raidė pavirsta nuošimtį teikiančiu kapitalu. Aš net tariuosi įsitaisyti literatūros gamybos kontorą. Su keliomis mašinistėmis, perrašinėtojomis ir vertėjomis, savo kartoteka ir savo sugebiai varoma reklama. Juk mano produktą galima įkapitalizuoti, tik reikia tuo sistemingai rūpintis ir jį techniškai išnaudoti, kaip ir kiekvieno verslo ar įmonės išdavinius.
Kas būtų buvę, pavyzdžiui (dažnai taip aš svajoju), su garsiuoju tapytoju Manet, tepagarsėjusiu “po mirties”, arba su anuo šiurpiu sielos analitiku, Amerikos fantastu Edgaru Poe ar kitais panašiais, jų vardas – legionas, jeigu jie visi tuo metu būtų įsteigę kokią akcinę bendrovę “Manet ir Co” ar kitokias įmonės kontoras su gerai apmokamais agentais, komivojažeriais ir kitomis sumanios reklamos priemonėmis. Jie būtų įgarsėję jau tada ir būtų turėję gero pinigo. Nors dabar, pavyzdžiui, pirmojo paveikslai nebeįperkami, o antrojo kelios rankraščio skeveldrėlės parduodamos per varžytynes už nepaprastus pinigus, tačiau, gyvas būdamas, pirmasis ko badu nemirė, o antrasis buvo gujamas iš universiteto už… skolas.
Poetas, prieš imdamasis plunksnos, turi pasirūpinti gerą propagatorių. Pirmiau juos atstodavo mecenatai. Menas reikalingas reklamos.
Šiuo metu savo šalyje aš kaip tik pati didžioji garsenybė. Aš laimėjau prieš vagilį bylą teisme. Visi stebėjosi, kaip jis, su savo ilgu kandikliu, baltomis kelnėmis, nemokąs suregzti dvejetą pamanomesnių sakinių teisme, galėjo parašyti tokias intuityvines eiles. Net jo mentalinis stovis, advokatūrai pareikalavus, turėjo būti psichiatrų ištirtas. Tačiau viskas, ką aš dabar rašau, tai tikras šlamštas, ponioms ant smėlio begulinčioms vasarmečiu pavartalioti tederąs.
Ponių dykinėjimo protarpiais tetinkąs paskaityti šlamštas, kai jos, išsitiesusios ant to pat smėlio, viena ranka siekia šokolado dėžutės, o antrąja – paglostyti pečingėzų šunytį arba pabučiuoti jį į patį snukutį su jo išverstomis mažo, nustebusio žvėriokšlio akutėmis.
Nekalbant jau apie flirtą. Tada mano knyga esti jų, kad ir labai gražių, kojyčių suspardoma sykiu su smiltimis, joms besistiebiant, ką nors bebučiuojant ar bebėgant ką nors sutikti.
Tokios jau ponios. Ir tiek joms tereikia dabar mano kūrybinės jėgos.
O mano žmona laukia, kada aš sugrįšiu iš “svetimų žmonių” (taip ji vadina dėl takto mano draugiją), man dažniausiai praleidžiant naktis kabaretuose. Ji rūpinas mano sveikata ir šildo man naktimis arbatą. Aš visai nesistebėčiau, jei pradėčiau ją kada mušti, jai ištarus neatsargesnį žodį apie mano literatūros menkėjimą ir smukimą. O ji taria man kartais tokius žodžius. Dėl to, kad ji atvira.
Aš esu tuo būdu drąsus, net akiplėša su visais žmonėmis, susilaukęs didelio pasisekimo, iš vienos pusės, bet, iš antros pusės, pražudęs savo idealus. Ir savo svajojamas moteris, ir savo kuklumą, ir savo nuoširdumą. Tą kitados visų svarbiausią mano meno pradą.
Tarytum atrodo, kad kiekvienas žmogus gali pasidaryti stiprus, to pats panorėjęs. Bet šiuo atveju apsirikta. Mano stiprumas yra labai regimo pobūdžio ir anksčiau ar vėliau turės būti demaskuotas. Jau ir dabar paskui mane eina naujųjų eilė. Jie suskubs! O mano žmona?
Aš garsėju vis daugiau ir į senas gyvenimo vėžes, žinoma, nebegrįšiu.
Tik tiek dar galėjau sumoti parašyti trumpą, bet (kol kas) dar širdingą žodį. Vėliau jau bus rašoma mano ilga biografija ir bus pripasakota visokių niekų apie aplinkybes ir jų įtaką mano asmeniui ir mano menui. Ligi žmonės atslūgs ir aš būsiu užmirštas, atsiradus kitoms, dar savotiškesnėms beždžionėms ir pamėgdžiotojams. Galbūt tik mano pirmykštės sielos kibirkštėlės bus išsaugotos mano žmonos, dabar mano užguitos ir paniekintos. Ji, be abejo, išsaugos, kas yra saugotina.
Bet dabar aš beždžionauju.

Kas daugiau?
– Skaityk!
– Galas. Daugiau nėra. Vien daugtaškis…
Belaikąs šį laišką vietos žymiausio laikraščio redaktorius dar kartą pavartaliojo jį, iš tikrųjų ieškodamas laiško galo.
Prie whisky stiklų, ugniai židinyje linksmai beliepsnojant, ką paprastai taip mėgsta vyrai dykaduoniai, sėdėjo keletas senų draugų. Keli senos beišlikusios bohemos atstovai.
Šeimininkas buvo įgarsėjęs, gerai apmokamas ir “pripažintas” rašytojas.
Ant stalo žėrėjo skaisčiais savo apdarais ką tik išleistų jo raštų kelių tomų rinkinys. Tokios jos buvo išauksuotos ir išpuoštos, tos knygos.
Šeimininkas įsitaisė naują biblioteką savo namuose. Ji iš tiesų gražiai įtaisyta. Tai tikras dviejų aukštų rūmelis. Naujas, prie namų pristatytas sparnas. Bibliotekoje veikia liftas knygoms iš rūsio sandėlio į viršų kiloti. Sandėlyje laikomos atliekamosios ir tvarkomosios knygos, senų laikraščių komplektai ir senos Seimo stenogramos, ta nuolatinė humoro versmė šeimininkui.
Viršuje – didelis gotikos kambarys, tamsiais dažytų stiklų langais, patogiais baldais ir gražiai įtaisytų dažytų plytų židiniu. Ugnis bliksnoja.
Šeimininkas tenorėjęs parodyti savo biblioteką svečiams. Tai vis jo draugai.
Kai jie buvo jauni, jie visi dirbo tomis pat aplinkybėmis. Jie badaudavo, o badaudami rašydavo.
Anuomet, kai jie buvo jauni ir visi jaunystės karščio pertekę, rašyti knygas buvo įdomus verslas.
Bematant žmonės imdavo ir išpirkdavo visus šešis šimtus egzempliorių. Bet ne daugiau. Tai buvo lyg koks užkerėtas, rituališkas šešių šimtų skaitmuo. Daugiau nė iš vietos.
Tai tik garsesniųjų rašytojų. Užtat dabar šios knygos – antikvarinė retenybė. Jas mielai deda ponios salonuose, kuriozų kampeliuose.
Čia pat, bibliotekoj, prie šeimininko raštų rinkinio, reklamai spausdintas prospektas skelbte skelbė autoriaus jaunystės dienas: autorius – Švietimo ministerijos stipendininkas literatūrai studijuoti Paryžiuje, parašęs “Prie Nicos pakrančių”. Pirkimo sąlygos ir kitkas.
– Ar didelis leidimas? – domisi draugai.
– Iš viso 12 000.
– O la-la!
– Bet paklauskite, ar daug kas skaito šitas bjaurias knygas…- intriguoja tas pat redaktorius, rudabarzdis žmogelis, aptikęs ir patį laišką, “išpažintį”, bibliotekoje.
– Ne! – atsako šeimininkas.- Aptaisytų tomų skaityti, žinoma, niekas neskaito. Bet perka.
Tai svečius gerai nuteikia.
Redaktorius, rudabarzdėlis, – ji net dega jam iš to rudumo, – turįs vos besilaikančius ant nosies galo pincenez, savo aštriomis akutėmis neduoda šeimininkui ramybės. Jis – visiems gerai žinomas mieste originalas, užtat esą ir jo leidžiamas laikraštis yra paskaitomas.
– Tai tu parašei?
– Aš daug prirašiau visokių niekų, bet šito laiško nerašiau. Aš sukviečiau savo draugus tik pasižiūrėti bibliotekos. Ir tiek.
Visi juo tiki. Draugai paeiliui žiūrinėja keistus “išpažinties” lapus.
– Tai išties tavo pirmi ko nors verti žodžiai! – nesiliauja redaktorius.
– Ten kažkoks kretinas, su pakaušiu. Aš ne toks! – ginasi šeimininkas.
– Tai tik simboliai!
– Maža man tavo garbė, kad aš nerašiau. Tiek tesu prisidėjęs, kad per aukcioną uzamai nupirkau senų knygų vežimą bibliotekai papuošti. Į jų tarpą, matyti, pateko ir ši išpažintis.
– Aš vis dėlto patarčiau tau įsidėti šį laišką tavo nevykusio prospekto vietoje. Tada gal kas atsirastų, kas tavo knygas imtų skaityti!
Kaip kokioje geroje pasakoje ar gerai užsibaigiančiame filme į kambarį įėjo namų šeimininkė ir pakvietė svečius vakarieniauti.
Vakarienės metu redaktorius iškilmingai pakėlė taurę:
– Už šėtonaujančią beždžionę!
Draugai nejučiomis prisiminė jaunystės badavimo metus.
– O vis dėlto geriausi tąsyk buvo laikai. Tokia jau yra žmogaus natūra! – nutarė jie.