Jurgis Savickis “Ponia de Savigny” II dalis

Kaip tik tuo metu atvykai tu. Tau, žinoma, neliko nieko vertesnio, kaip “ugningai įsimylėti” šią merginą. Kažkodėl tada ėmusią ir pasivadinusią Viva. Kiek žinome, jaunoms mergičkoms nėra uždrausta vadintis Vivomis, jei jos ir vadintųsi Vieromis. Jei tik joms tai patinka. Mandagiai kalbant, man buvo keista ir koktu žiūrėti, kaip Viva tave vedžiojo už nosies. Aš neturėjau tiek širdies tave atgrasyti. Antra, tai nebūtų nė gelbėję. Jūs buvot mat kaip pritapę prie vienas antro. Abudu meno ir scenos žmonės. Jei ne ji tada būtų gavusi viršų, šiandien judu tikriausiai būtumėte kurios mažiau garbingos varjetė vaidilos, nuolat besipešą, be pinigų ir ant primuso makaronus beverdą. Mano mintys tau tada didžiai nepatikdavo. Tu jas matei. Atsilyginti su manim, aš mačiau, tu norėjai mane pasmaugti. Tie tavo didžiausios potencijos ir pagiežos žvilgsniai, siunčiami į mane, vieni galėjo mane pribaigti. Jei ir būtum tada mane pasmaugęs, šiandien, šešėlio pavidalu atvykęs iš ano tamsybių pasaulio, kad ir Monte Karlo kavinę, aš vis dėlto ant tavęs nepykčiau, tačiau, tyliai paglostęs tavo kitados garbinuotų plaukų dabar tik liekanas, ramiai pašnabždėčiau tau į ausį: “Tu padarei, kaip visi daro. Aš nerūstauju ir nepykstu ant tavęs. Keliauk ramus, žmogau!”
Bet tada man tiesiog gaila buvo žiūrėti į tave. Kiek moteris gali prikankinti vyrą! Per pietus tu negalėdavai nuleisti nuo jos akių. Plaukydamas laivu, tu matydavai debesyse visokių keistenybių ir prikalbėdavai jai visokių nesąmonių, pasisaugodamas tik manęs (be manęs, viena su tavim, ji nenorėdavo plaukti). Aš turėjau rungtis su tavim dėl jos, kad nors kiek tave išgelbėčiau. Bet tu buvai aklas. Tu buvai įsimylėjęs.
Paslapčiomis, be jos tėvų žinios, jūs buvote susitarę pabėgti drauge į Ameriką. Nes ten buvo aukštesnė valiuta ir meno žmonėms karjerą padaryti buvo lengviau. Oficialiai judu buvote kaip ir susižadėję. Nors tėvai nieko nežinojo ir, žinoma, savo palaiminimo judviem nebūtų davę. Motina buvo palankesnė man ir negalėjo per daug pasitikėti nei tavo keistų fantazijų užgaidomis, nei tavim. Matai!
Tuo tarpu, kai judu kalbėdavotės, tau imituojant burkuojančių karvelių gražią kalbą, mergiščia lakstydavo po restoranus šokti. Ji buvo šokių deivė. Ji negalėjo praleisti nė vienos dienos be dieviškų shimmy ritmų, tada tokių moderniškų. Juo labiau kad čia pat buvo moderniškas viešbutis ir jame taip puikiai grieždavo.
Tuo metu, kai jūs planavote ateitį, skaisčiąją Vierą, visą apsiašarojusią, ištraukdavo iš restorano už ausikės papa ir, parsivedęs namo ir pasidėjęs ant kelių, suduodavo jai kiek ir kur reikia už neklausymą.
Ne tiek graudu, kiek juokinga būdavo žiūrėti į šią susirūstinusią damą, lūpas patempusią ir nešaukiančią į pagiežos dievą savo skambiu balsu:
– Tu esi bjaurus! Fe! Aš nemyliu tavęs. Aš nenoriu daugiau nė žiūrėti į tave. Ištekėjusi niekuomet daugiau su tavim nesusitiksiu!
Tėvas neatsileisdavo; vis skaitydavo laikraščius, įtariamai žiūrėdavo į žmones, lyg juos tardydamas, ir nieko nesakydavo. Merginai buvo paliktas namie gramofonas šokti su tavim.
Tuo tarpu ji klausinėjo mane, ar tu pinigingas, ar tu gabus ir ar verta su tavim susidėti. Aš, žinoma, tvirtindavau, kad esi iš pat prigimties asilas. Pinigus, jei jų turi, tai paprastai prageri ir išleidi kitokiems blūdams, o pasitikėti tavimi negalima, nes tu melagis. Tokiu būdu tu jos akyse daug ko nustojai. Ji buvo naivi. Ji tikėjo manim.
Vieną kartą tėvas įprašė mane nueiti į restoraną ir, kiek galima be jokiausio skandalėlio, parvesti jo išklydusią dukterį namo. Jis pats turįs daug darbo ir negalįs nueiti pabaudos ekspedicijos atlikti.
Grįždamas su ja puikia alėja, aš paklausiau:
– Tamsta, matyti, veikiai ištekėsi?
– Ištekėsiu? Už ko?
– Už draugo.
– Draugo? Jis paikas!
– Jis tiki.
– Tegu.
– Ar aš turiu jį perspėti? Juk jis ruošiasi su tamsta pabėgti? Ar ne taip?
– Juokinga… Po penkerių metų aš tikrai ištekėsiu, tada tamsta būsi mano pirmasis namų draugas. Aš tamstai prižadu!
– Ačiū!
Ji mėgo šokti, traukė kokteilius ir kitokiomis priemonėmis stengėsi prilygti suaugusiems. Tu, žinoma, nieko nepastebėdavai.
O vis dėlto man tada dažnai ateidavo į galva rimta mintis: kokia iš tikrųjų būtų laimė ją pamilus tą visais atžvilgiais originalią ir gabią merginą.
Kaip tik tuo laiku tu, slėpdamas nuo visų vienos merginos išvogimą iš tėvų, įgavai keistą idėją suruošti mums savo “išleistuves”. Na, gerai! Žmonės, kaip toje pasakoje, mielai plaukė į išleistuves.
Panelė Vera, toji pati Viva, žinoma, pokylyje užėmė centrinę vietą. Tikro amerikiečio dosnumu tu teikei mums visokių žemės gėrybių. Vyno ir valgių pavidalu. Ypač pirmojo. Pats tiek įlinksmėjai, jog net pačią rudąją pensionato šeimininkę, panelę jau nebe jauną ir nebe gražią, kelissyk apsukai ratu ir net viešai pabučiavai. Tuo užimponuodamas mums visiems ir labiausiai pačiai panelei. Didžių moralinių skaistybių žmogui. Tu turbūt atmeni, panelė Viera tą vakarą buvo ypatingai nusiteikusi. Bet ji nė nežiūrėjo į tave. Ar ne taip? Ji sėdėjo, pasakyčiau, ant kelių vieno “magistro”, žmogelio be ypatingos profesijos, kaip ir jos papa.
Blogiausia, kad tu, matyti, norėdamas prilenkti savo damai patį dangų, buvai sukvietęs į pokylį visokių latrų. Jų tarpe ir “magistrą”.
Už kiekvieną tavo iš naujo rekvizuojamą butelių partiją tu mokėjai grynais, tad paskiau, matyti, dėl patogumo, savo piniginę pasidėjai ant stalo. Ar po stalu. Vėliau teko konstatuoti, kad tavo piniginė su visu jos turiniu, o tavo visu turtu, dingo.
Į vestuvių seklyčią, pasak gero senųjų hebrajų priežodžio, buvo įneštas karstas.
Į pokylio salę buvo pakviesti du policininkai, gana nepatogiu ir įkyriu būdu pridarę visiems nesmagumų ir suvaržę jų laisvę. Tik kelis žmones tu pats užsispyrei ginti. Jų tarpe panelę Vierą ir mane.
Mūsų tu neleidai policininkams kratyti.
Pinigų negalima buvo rasti. Jų niekuomet negalima buvo rasti. Krata pasibaigė tuo, kad iš pensionato buvo išvarytos dvi tarnaitės, beašarojančios ir begrūmojančios tau.
Antrą dieną tau teko patirti naują faktą. Panelė Viera dingo.
Mano draugas ūmai sušuko:
– Tu manai – “magistras”?
– Ne! Kam taip veikiai įtarti svetimą žmogų?
Nors jis buvo taip smarkiai policijos išbaidytas, jis, matyti, nemėgdavo susidurti su ja. Jis dingo ir daugiau nebegrįžo.
O pati Viera viena atsidūrė dar ligi šiol visų geriausiame Olandijos pajūryje, Ševeninge. Tu tą žinai.
Viera gyveno viena Ševeninge. To fakto tu turbūt neanalizavai. Nepilnametė panelė Viera neturėjo progos nei susidėti kapitalo, nei iš kur kitur jo gauti. Bet kito žmogaus klaidos yra lengviau pastebimos!
Užuot gelbėjęs prestižą ir dar likusį kapitalą iš anksto nupirktų dviejų (pastebėtina: dviejų) laivakorčių į Amerika pavidalu ir galvojęs apie savo ateitį, kaip tinka gerai išauklėtam ir tvarkingam jaunuoliui, tu galvotrūkčiais nudardėjai paskui ją. O faktas, jog panelė, kad ir skaisti, be motinos negali ilgai išgyventi išgirtame ir brangiame Ševeninge, sakau, tau nedilgtelėjo į galvą.
– Tu manai? Ne, aš negaliu nė prileisti panašios minties.
– Prileisk, brolau, panašią mintį. Tai buvo Viera. Ji pasinaudojo dalimi jai iš anksto suteiktų tavo obligacijų.
– Argi ji galėtų? Ne! Ji buvo angelas.
– Jei man leisi, tai papasakosiu toliau. Nors ir dabar prisipažinsiu, ji buvo angelas. Įvykiai nė kiek nemažina aureolės ties jos galva. Ji – angelas. Bet pažiūrėk toliau. Ji formuojasi, ši įstabi moteris.
Tu paslaptingu būdu susekei jos adresą. Matyti, kam prasitarus ar sušnipinėjęs iš geležinkelio stoties viršininko ar geležinkelio kasos. Tu pavijai ją. Bet ji, puikiai aprūpinta gyvenimu ir, kiek galėdama, vaidindama nerūpestingą damą, veikiai susidraugavo žmonių avilyne su tokiu pat, kaip ir ji, kad ir šauniu padūkėliu. Mūsų princesė siekė laimės! Pastebėtina: per tokį trumpą laiką tiek studijos objektų: tu, “magistras”, aš ir kiti. Tai jau pažanga!
Kaip tik jai besilinksminant šaunaus restorano salėje ir imant iš gyvenimo visa, kas galima, tu įpuolei į salę. Toliau pasaka nesiseka. Tu ieškai artimo pašnekesio su ja. Bet ir tas tau nesiseka. Ji nė klausyti tavęs nenori. Ji įsigraužia į tavo rankas “kašutę” – simbolį visų simbolių. Tu pasiunti. Po tam tikros persvadacijos, maldavimų ir pasipriešinimo dozės tu, savo amžino temperamento spiriamas, nesugebi nieko doresnio padaryti, kaip iškelti jai viešumoje “didelę sceną”, pasak Schnitzlerio.
Scena numeris pirmas jos skaisčiame gyvenime.
Viešai nuneigti ir prakeikti jos vardą, panašiai kaip gana negudrioje scenoje su panele Traviata, o sau pačiam pašauti šonkaulius ir atsidurti ligoninėj… Tai visai jau nemandagu ir nevalyva. Pusiau užlopytu šonu tu pargabenamas pas mane. Bendromis jėgomis, sugraibę pinigų, mes išsiunčiame tave į Ameriką.
Tiek duoklės tu sumokėjai šitai moteriškei!
Ne be reikalo! Šiandien tu žinomas artistas. Savo pasielgimu tada restorane tu ją iškėlei tikra garsenybe.
– Toks vaikas, ir tiek istorijų! – šnekėjo žmonės.
Na, ar ne keista? Iš tikrųjų tu ją išvedei į žmones, paaukodamas savo šonkaulį.
– Tu manai, ji pavogė mano pinigus? – stačiokiškai paklausė mano draugas.
– Fui! Kam tokie garsūs ir negražūs žodžiai? Ji paėmė ne vietoje gulėjusi pinigų maišigalį. Juk ji jautėsi beveik tavo sužadėtinė. Tad jai lyg ir pritiko rūpintis tavimi ir tavo kapitalu.
– Netikiu dar!
– Pala! Arenoje pasirodo kitas vaidila. Vieros “papa”. Savo, lordo, atrodymu jis paveikė patį saloninį “levuką” ir išreikalavo iš jo tam tikrą piniginę kompensaciją už suviliojimą ir suteikimą moralinės žalos jo dukteriai. Tas lordas puikiai mokėdavo pasakyti: moralinės žalos! Dukteriai dėl tikros formos buvo suteikta tėviška reprimanda. Dar neišeikvotų pinigų mašna tėvo buvo rasta ir atimta kaip pavojingas jai daiktas. Šiaip jau tėvas neturėjo per daug laiko pavesti dukrelei. Pagaliau jis manė, kad po įvykių restorane jo dukters edukacija užbaigta. Ji jau galinti gyventi savarankiškai. Tėvui tada buvo gana rūpesčio dėl savo pablogėjusių finansų bei reikėjo saugotis žmonių užpuldinėjimų. Žmonės visai nusigręžė nuo jo. Bet išmintingieji nepasiduoda asilų bliovimui.
Tėvas nė kiek nenustebdavo, jei kartais duktė, įbėgdama į kambarį, sušukdavo:
– Žiūrėk, papa! Kokia puiki lapės apykaklė. Šiandien parke radau! – ji papurtindavo baltos lapės kailį ir uodegą, kad šio kitados plėšraus gyvuliokščio kailio plaukai galėtų geriau susigulėti.
Ji kartais būdavo tokia praktiška.
Tėvas, žinoma, būtų galėjęs susidomėti, kuriomis laiko ir vietos aplinkybėmis rastas toks nepaprastas radinys, bet jis pasitenkindavo vienu korektišku žvilgsniu į dukterį ir į jos radinį. Jo niekas negalėjo nustebinti. Jis nepratęs buvo kankinti žmonių įkyriomis smulkmenomis, miesčionių taip mėgiamomis. Jis pažiūrėdavo, ir tiek. Jis iš prigimties buvo lordas.
Kartais duktė šūstelėdavo ant jo fotelio briaunos ir prisiglausdavo prie jo skruosto savo veidu, parodydama jam kitokių radinių: brilianto žiedą, collier. Jis tik pažiūrėdavo į ją ir paplasnodavo per skruostą. Tai turėjo kaip ir reikšti: “Nekliudyk man šiandien, vaike. Šiandien sprendžiamos didelės pasaulio problemos…” – jis nebuvo plebėjas.
Rasti lapę ar collier priemiesčio parke ar mieste yra dar įmanomas dalykas, bet pačiame mieste rasti baliaus drabužėlį yra kiek sunkiau. Bet Viera rasdavo. Ji išsipuošusi pasirodydavo tėvui naujais, įstabiai gražiais apdarais. Apdarai visais atžvilgiais patikdavo tėvui. Jų skoniai visuomet buvo vienoki ir didžiai išauklėti.
Viera ištekėjo.
Turto atžvilgiu tai nebuvo kažkokia nepaprastai gera partija. Tai buvo tik vieno banko valdininkas. Jų butas buvo dviejų kambarių su vonia. Bet jis ją mylėjo.
Jaunavedžiai gyveno visiškoje santarvėje. Be vieno punkto, dėl kurio jų nuomonės skyrėsi. Ji reikalavo pinigų.
Valdininkas net namo retai begalėdavo užeiti. Jis nuolat dirbo banke. Bet užtat jis taisė ją kaip lėlę ir suteikdavo jai progos lankyti visas pasilinksminimo vietas. Bet kokia ji ištekėjusi ponia, nuolat jai vienai pasirodant visuomenėje? Vyras turėtų juk ją lydėti. Tai būtų stiliškiau. Ji taip nutarė. Ji rūstavo ant savo vyro, kad jis niekuomet jos nepalydįs. Ji ėmė nejuokais rūstauti. Bet šis žmogus negalėjo, iš tikrųjų negalėjo. “Pinigų, daugiau pinigų!”
Nors ir mėtėsi banke pinigų krūvos, bet tas nedomino valdininko. Tai buvo jo amato įrankiai. Kaip šokolado fabrike, pavyzdžiui, darbininkės ar šokolado pardavinėtojos niekuomet neragauja šokolado, taip ir valdininkai nė nepažiūrėdavo į svetimų pinigų krūvas.
Kartą žmona sudarė valdininkui šitokią dilemą: “Arba ji (vadinas: arba pinigai), arba ji išeisianti iš namų!”
Ligi šiol jo duodami jai pinigai buvo tik maža nuotrupa.
Jai reikalinga buvo prabanga, į kurią ji buvo linkusi iš mažens ir apie kurią ji svajojo visą savo amžių.
Jis suteikė jai reikalingos prabangos. Ji rados visiškai patenkinta. Ji nė svajoti negalėjo apie geresnį gyvenimą. Buvo laiminga. Mylėjo savo vyrą. Viską būtų galėjusi dėl jo padaryti.
Tačiau kartą į jų puikų butą įsiveržė kažkoks nekviestas ponulis akiplėša ir, parodęs detektyvo ženklą, pareikalavo pasiaiškinti: iš kur jie imą pinigų, kiek išleidžią per savaitę (toks bjaurybė!) ir ar turį vaikų.
Ponia be galo supyko.
Užkluptas banke valdininkas prisipažino suklastojęs knygose sumas. Sumos buvo žymios. Nors ir buvo jis visų banke gerbiamas kaip geras darbininkas ir kolega, vis dėlto buvo nuteistas šešerius metus kalėti.
Ponia protestavo. Ji pasipiktino. Kai tokiu vargu ir pasiryžimu buvo sukurta jų šeima ir laimė pasiekta, žmonės ją ardo. Be to, jai likus dabar vienai, svetimi žmonės nenorėjo jos suprasti. Žmonės išnešė visus jos jaukiuosius baldus iš buto ir net ją pačią išvarė į gatvę. Begėdžiai!
Ji išnyko iš mano akiračio ilgesnį laiką.
Kartą mane mieste aplankė vienas “dėdė”, mano vienas tolimas pažįstamas. Tu supranti, kaip visuomet sunku su tokiais dėdėmis, patekusiais į miestą bei ištrūkusiais iš savo žmonų. Jie nori trumpu laiku viską sužinoti ir viską pamatyti. Tada tik žmogus supranti, kaip maža iš tikrųjų pažįsti savo miestą. Mano dėdė, simpatingas direktorius, buvo atkeliavęs į miestą vaizbos reikalais. Kaip pritinka geram giminaičiui, jis aplankė mane, apsidžiaugė ir pagaliau, kaip galima buvo laukti, pareikalavo parodyti jam miestą. Įdomių moterų neišskiriant. Tai buvo bene svarbiausia jo atsilankymo pas mane priežastis. Jis norėjo pagyventi, simpatingas gurmanas, ištrūkęs iš savo šeimos. Tik aš vienas esą tegalįs jam čia padėti. Na, gerai! Šiuo atžvilgiu, žinai, nepritinka nusiminti ir reikia rodyti, ką gali parodyti mieste. Nes čia reikia apginti viso miesto garbę.
Aš jam parodžiau.
Patsai tikras bohemos žmogus tada, aš gana dažnai sueidavau su plačia bohemos šeima mieste. Joje man teko susidurti su viena ponia. Tai buvo įdomus egzempliorius. Tai buvo vieno egiptologijos profesoriaus žmona. Mes esame linkę vaizduotis kuo keisčiausius ir nepaprastus egiptologijos profesorius. Ar ne tiesa? Ar ji buvo persiskyrusi su savo vyru, ar ne, aš nežinau. Bet kol kas ji buvo pristatoma kaip profesorienė Stella Pirinaeus. Tai keistas vardas kaip poniai. Kartą man teko matyti viename iliustruotame laikraštyje jos vyro paveikslą. Tai buvo jaunas gražaus veido vyras. Matyti, daug sportuojąs, gal dabita, ir turbūt visuomet geros nuotaikos. Veikiau galėjo būti panašus į gero filmo artistą ar tenisistą, ne į tokį garsų egiptologą. Ko jiems trūko? Ji, pavyzdžiui, galėjo gyventi vyro nekliudoma jo puikioje senovinėje patogioje vietoje, kokių daugiau kažin ar berastum. Dar ir dabar ji atrodė itin korektiška ir visai priimtina bet kokioje draugijoje. Graži pajuodakė, visuomet gražiai apsitaisiusi ir gražių manierų. Bet ne! Kraujas, matyti, šaukė ją atgal į girias. Ji verčiau mėgo išdykauti. Mes su ja tapom ypatingi prieteliai. Kai man būdavo nuobodu keliauti vienam į kiną, aš patelefonuodavau jai. Mes eidavome sykiu. Ji atrodė kaip geriausios draugijos moteris.
Ji kviesdavo mane vis dažniau apsilankyti pas ją. Tas vadinosi “karštos kavos išgerti”. Aš niekuomet nesusiruošdavau. Dabar, pamaniau sau, bus progos apsilankyti pas ją. Pažiūrėti, kaip ji gyvena, sykiu ir savo “dėdę” jai parodyti.
Jos namus radome labai lengvai, bet jos buto jokiu būdu negalėjome rasti. Tai buvo kažkoks rebusas. Be to, jos gyvenamus namus vaizdavausi daug švaresnius. Juk ji profesorienė. Tačiau persiskyrusios profesorienės mėgsta, matyti, pasirinkti butus, jokiu būdu nesurandamus. Mes ilgai ieškojome “Stelės”, bet nei jos žvaigždingas vardas, nei jos gramėzdiška pavardė nė kiek mums nepadėjo.
Tai buvo miesto centras. Kažkoks keistų, senų pririoglintų, kai kur pasvirusių namų lipinys. Laiptai buvo apytamsiai ir labai girgždėjo belipant jais. Kieme ir pavartėse buvo pristatyta kažkokių vežimų, bačkų, tuščių prekinių dėžių.
Tačiau mes vis dėlto radome ponią namie. Ponia buvo apsivilkusi tik peniuaru. Tai visai nebuvo panašu į ją, visuomet tokią tvarkingą. Tas iš karto dinamiškai sužadino mano draugą. Ji, ūmai užklupta, pradėjo atsiprašinėti už netvarką bute, už savo kostiumo nepadorumą. Ji kaip tik laukianti vienos draugės.
– Ar ne vieno draugo? – nevykusiai pajuokavau aš.
Ne! Ji maniusi, kad tai jos draugė ateinanti, tad ir įsileidusi svečius visai nepasiruošusi. Ji tuojau bėgsianti persivilkti. Prieš tai ypač pradėjo protestuoti mano draugas. Ji stengėsi priimti svečius, ruošėsi užkaisti kavos. Mano direktorius, nutaikęs valandėlę, pašnabždėjo man į ausį:
– Ar čia galima mokėti? Hm, hm!
To aš iš tikrųjų negalėjau atsakyti. Bet jam pasakiau:
– Kol kas verčiau nubėk parnešk saldainių ar ko!
Direktorius, juodais plaukais ir juodais ūsais, jo vyriškumo papuošalais, buvo tikras nenuorama. Jam geriau būtų tikę būti karininku. Mažiausia pulkininko laipsnio. Jis buvo kaip ir “senosios mokyklos” vyras. Dabar jau tokių nėr. Jis šokinėjo, atsistodavo, norėjo poniai padėti, vėl sėdosi. Buvo perdėm įtikinąs, vyriškas, elegantiškas ponių draugijoje. Pagaliau, atsiprašęs ponios, jis griūte nugriuvo laiptais žemyn pargabenti “provianto”.
Du kambariu. Pussalonėlis ir antras – miegamasis. Lovos vietoje kažkoks Nojaus laivas. Ant didžiulės lovos gulėjo ilgais plaukais šuo ir stryčiojo į mane akimis. O dar labiau į juodaūsį direktorių. Lova, sofos ir kiti daiktai buvo nuplaukuoti slenkančiais šuns gaurais. Čia maža kas rūpinosi tvarka ir švara. Didžiulis šuo, bestija, kaklaraiščio vietoj turėjo be galo didelį melsvą kaspiną. Per aiškų jo amžiui ir ūgiui.
Paskambino.
– Direktorius…- šokome daryti duris.
– Ne! Tai mano draugė.
Į kambarį įėjo profesorienės seniai laukiama draugė. Tai buvo Viera.
Bet kokia ji buvo pasikeitusi! Išblyškusi, matyti, nusiminusi, visa pažaliavusi. Net nutilusi, be savo paprastos nuotaikos. Kostiumas! Gal elegantiškai kitados pasiūtas, bet dabar nešiotas ir sunešiotas. Verčiau nė neminėti. Ji padėjo ant stalo binoklį, fotografijos aparatą ir dar kažkokius daiktmenėlius. Tik jos plaukai po senovei žėrėjo auksu. Ponia Stelė mus supažindino. Ponia Viera, dar vis nenustojusi savo įgimto naivumo, nuoširdžiai, tikra vaiko šypsena apsidžiaugė, mane pamačiusi. Kaip gerą draugą sutikusi.
– Tamsta toks senas! Keli žili plaukai galvoje. Tai visiškai nepadoru! – subarė ji mane juokais.- Ar atsimeni tamsta, kaip mus lietus sulijo ir kaip aš šildžiaus tamstos kambaryje? Paskum tamsta davei man savo teniso marškinius ilgomis rankovėmis!
Ji juokėsi. Šitas išvargęs vaikas, vis dėlto dar nenustojęs gracijos.
Ji turinti parduoti fotografijos aparatą, binoklį. Vasaros sezonas jau pasibaigė, ir šių dalykų nebereikia.
Ar aš nepirkčiau?
Aš įtikinau ją palaukti “dėdės”. Jis žmogus pastovus. Jis tai tikriausiai pirks. Ji įtikėjo.
Skambutis.
– Direktorius! – visi nuščiuvo.
Bet į kambarį šūstelėjo kažkoks svetimas žmogus. Brezentiniu sporto kostiumu apsivilkęs. Visas dulkėtas. Jis ką tik atvykęs motociklu iš priemiesčio.
– Jis turi dešrų krautuvėlę, – atsargiai paaiškino man ponia Stelė. – Tai vienas iš pastovesnių Vieros asistentų!
Draugija darėsi vis įdomesnė. Dešrininkas įsibrovė į svetimą butą, tarytum į savo krautuvę būtų įėjęs. Jis nepasisveikino su niekuo. Jautėsi visiškai kaip namo grįžęs. O mes, matyti, jam kliudėm kaip kokios musės, į kurias neverta kreipti ypatingo dėmesio. Net tinginys šuo, betysąs ant lovos, vikstelėjo porą kartų uodega kaip senam pažįstamam. Matyti, žinodamas, su kokiu dėde turi reikalo.
Pagaliau atpūškino laiptais ir mūsų kiek uždusęs direktorius. Kaip koks pertekliaus ar derliaus dievas, benediktinu, vynu, vaisiais nešinas. Jis visiškai nesuprato šio dešrininko atsiradimo reikalo. Jis traktavo jį kuo blogiausiai, akiplėšiškai jį pašiepdamas. Visi laukė, kad jis išsinėšins. Bet dešrininkas buvo stiprių nervų. Jis mėgino vyną, vaisius ir visiškai nesivaržė žmonių. Išeiti jis nė nemanė. O ponios pačios išprašyti jo laukan nedrįso. Jis, matyti, buvo reikalingas joms. Ypač Vierai.
Viera įprastu jai jaukumu prisiartino prie manęs, savo daiktais nešina. Ji siūlė juos man pirkti. Aha! Aš patempiau už apykaklės turtingąjį direktorių ir supažindinau jį su Viera. Aš pavedžiau ją jo prakilniam būdui ir įgimtam taktui. Jis net jos aukso plaukų paviršių palietė, kaip įelektrizuotų vielų įdilgintas. Taip ji jam patiko. Aš pasiūliau jam daiktus. Bet kaip aš apsirikau! Aš pats pirkti tada visai neturėjau pinigų. Juokingi mes, vyrai. Direktorius buvo išleidęs aibę pinigų prabangoms ir gėralams. Jis būtų galėjęs tuojau sumokėti už Vieros siūlomus daiktus, bet daiktus pirkti pasirodė neverta jo principų. Jei būtų reikėję, jis dar daugiau būtų išleidęs pinigų pramogoms, nes moterų draugija jam, matyti, tiko. Bet jis buvo aklas. Jis nematė, kad čia yra skurdas. Vyrai moka pinigus moterims tik pačių moterų verčiami. Padarę kokį blogą ėjimą belošiant.
Ne, mano direktorius juokėsi. Jis juokavo. Jis šimtą komplimentų jai pasakė. Jis buvo toks sąmojingas. Jis net akimi mirktelėjo jaunajai Vierai. Bet ji buvo išvargusi. Ji negalavo. Ji dar godžiai valgė vynuoges. Jai bevalgant, aš pastebėjau, kaip seniai ji buvo jų ragavusi. Ji buvo alkana. Bet vietoj šito direktorius vertė ją likerius gerti. Ji nusišypsojo. Tai, matyti, buvo jau įprotis visokiomis aplinkybėmis gražiai šypsotis žmonėms. Kad ir verčiant jiems ją likerius gerti. Ją, išbadėjusią ir vargo įtemptais nervais. O vis dėlto ji buvo labai graži.
Ruduo. Nejaukus, vėlybas ruduo. Aš ėjau kažkuriuo reklaminių būdelių rajonu, kur buvo pardavinėjami visi mažiau reikalingi ar visiškai nereikalingi žmonėms daiktai: apypigis, kiek sugedęs vynas ir tokie pat cigarai, patrūniję ir blogai kvepiantys vilnoniai megztiniai, palaikės knygos ir kt. Kiek lynojo. Vėjas svaidės murzinais lietaus lašais, sykiu su gatvės dulkėmis ir seniai nubyrėjusiais lapais, gerai juos įsukdamas.
Čia aš sutikau Stelę, buvusiąją profesoriaus žmoną. Draugų neturėdamas, skaudžiai atsimeni jaunystę, jos nori kaip ir pasigailėti.
Jauna profesoriaus žmona ją man priminė. Be to, Stelę pamatęs, aš atsiminiau skaisčiąją bronziniais plaukais Vierą.
Jauna profesorienė buvo labai elegantiškai apsivilkusi. Tarytum pasinešusi į kokį rendezvous. Ji pati pirma prabilo apie Vierą.
– Ar tamstai neteko matyti pastaruoju laiku Vieros?
– Ne!
– Ji guli dabar ligoninėje…
– Kas jai?
– Aš nenoriu tamstai nė sakyti. Ji labai serga. Blogiausia, kad ji neturi nei draugų, nei pažįstamų. Visi nusigręžė nuo jos.
– Kuo serga?
– Aš irgi nenorėčiau sakyti. Tamsta supranti. Ji užsikrėtė.
– Kas ją užkrėtė?
– Kas ją žino. Pastaruoju laiku ji “amatavo”.
– Jos tėvai?
, – Tėvai seniai paliko Olandiją. Po jos išsiskyrimo su vyru. Pagaliau – tėvai!
– Ar tamsta matai ją?
– Aš padedu jai kiek galėdama. Tamstos ji niekuomet neišdrįstų prašyti pati. Bet jei tamsta galėtum, sušelpk ją. Aš jai pasakysiu, kad tamstą sutikau. Aš daugiau viena nebeišgaliu. Blogiausia, kad jai dar ilgai reikės būti ligoninėje. Ligos gydymas labai brangiai kaštuoja. Kas paskiau, aš nė pati neišmanau…
Aš surinkau, kiek turėjau, guldenų ir čia pat pažėriau profesorienei.
Pasaka baigta. Viera visiškai gyvenimo pribaigta. Kas jai? Aš jos nebemačiau, bet pats save dažnai apie ją klausdavau. Ilgainiui užmiršti žmogus savo artimiausius draugus, nekalbant jau apie atsitiktinius. Štai kad ir tu, susitikome dabar tik atsitiktinai.

Atvykęs į Monte Karlą prieš dvejetą savaičių, aš per bendrus pažįstamus buvau pristatytas Madame de Savigny. Aš troškau jos pažinties, kaip ir tu šiandien. Tik arčiau įsižiūrėję, mes suvokėm, kad esam seni pažįstami.
Šiaip jau vargu mes būtume pasižinę. Ji per daug elegantiška. Aš jau irgi nebe tas. Aš maniau, kad ji dabar turės susprogdinti mūsų pažintį. Vis dėlto aš buvau nelemtų dalykų liudininkas. Dalykų, apie kuriuos aš, žinoma, neturėjau žinoti. Aš žinojau kaip ir didžiausias jos paslaptis. Bet ji pasitikėjo manimi.
Manai, ką ji man pasakė? Ji pasakė ramiausiu būdu:
– Tai mano jaunystės draugas. Mes būsime, kaip ir seniau, geri draugai! Meni tamsta, kaip mes kartą primirkome laivu beplaukydami?
Ši moteris turėjo fenomenalia atmintį. Man vos suspėjus kvapą atgriebti, ji pasakė:
– Tamsta leisi supažindinti tamstą su mano vyru? Jis nebepavojingas! – Man buvo labai malonu susipažinti su ponu de Savigny. Vyru padorios beždžionės pavidalo. Šis nusigyvenęs žmogužis savo išore bei savo kapitalu sudarė kaip ir kokį priedėlį prie jos tualeto. Juk vedžiojasi išdykusios moterys švariai išpraustas rausvas kiaulaites, beždžiones, krokodiliukus, leopardukus ir kitokius bjaurybes už virvutės miesto gatvėmis. Jei jos yra, žinoma, milijonierių žmonos ar ypač padūkusios dukterys, garsios filmų artistės ar šiaip jau, turėdamos daug laiko ir drąsos, nori patekti į iliustracijų kroniką, apeinančią visą pasaulį.
Madame de Savigny vyras jai nė kiek nekliudė. Net buvo graudu žiūrėti, kaip ji jaukiai traktavo jį, bridžą belošdama. Šį mažo ūgio žmogelį, visai nuplikusį ir kažkokiomis dėl cirkinio kontrasto apkarpytomis juodų ūsų dėmelėmis po nosim.
Kad galėtų tapti didesnis ir labiau imponuojąs, šis mažo ūgio žmogelis, geraširdis finansistas, stiepdavosi ir kalbėdavo nenatūraliu dirbtiniu bosu: ė-ė-ech, darančiu jį dar juokingesnį. Jų namuose viešpatavo visiška harmonija.
Draugas nubudo:
– Argi ji drįstų dabar mane pakviesti? – jis ypač akcentavo žodį “ji”. Nelaimingoji.
– Kodėl ne? Kuo tu skiriesi nuo manęs, o aš nuo kitų? Šiuo atveju tavo prarasti šonkauliai nieko nesako. Juk ji labai gerai išauklėta moteris ir, be to, be galo graži. Tuo ir pats turėjai šiandien progos įsitikinti.
– Tai – skandalas!
– Na, na! Aš tik bijau, kad tu antrą kartą jos neįsimylėtum…
– Kuriuo būdu visa tat galėjo atsitikti?
Iš tiesų apie tai ir aš pagalvojau.
Mieste jau degė lempos. Nuo jūrų pūtė švelnus vėjelis.
Naktis.
Antrą dieną aš pristačiau savo draugą poniai de Savigny. Ji tuojau jį pažino. Ji turėjo pasiutiškai gerą atmintį. Ši moteris. Ji palinkėjo jam “geros vasaros pajūryje”.
Ir tiek. Ji tikėjosi dažniau jį matyti savo namuose.
Įvestas į ponios de Savigny namus, jis puikiai jautėsi. Jis ypač buvo sužavėtas šeimininko jaukumu.
Nekalbant apie ponią, kurią jis mylėjo ir dievino kaip ir prisikėlęs iš mirusiųjų. Jis dabar atgijo.
Jis nebeatsimena dabar kitos taip puikiai praleistos vasaros.
Jūra banguoja.
Skaidrus vasaros pavakarys.