Jurgis Savickis “Paskutinis rapsodas” I dalis

– Ak, kaip smagu papliauškinti botagu, užsivarius ant aukšto kalno pagal Nemuno krantą ir davus arkliams kiek atsikvėpti, smagiai dardėti toliau apytuščiu vežimu, per dieną iššėrus visą šieną arkliams! – taip manė senas Erdzelynas, užkopęs ant kalno.
Žmonės seniai jau buvo išsivažinėję po namus iš bažnytkiemio. Bet kas gali sakyti ką Erdzelynui, jei žmogus buvo pas Maušą stiklų langams žiūrėti. Stiklas renkamas ilgai, atsargiai nesamas. Stiklas reikia ne tik išsirinkti, bet gerai suderėti, nuderėti.
Pravažiavus sodą apkarpytais medžiais (sudarkytais) ir palocių, prasideda dvaro platūs laukai, vietomis plūgo knistelėti, daugiau – usnių priaugę ir beslankiojančių bandų ganomi.
Senas tas palocius, pilnas retenybių. Su aukso grandine viduje. Ponia nuoga pasirodydavo languose. Tai tokios čia būta pilies.
Palocius buvo didelis, įstabus. Pro jį važiuodamas, kiekvienas ūkininkas visuomet priturėdavo arklius, nenorėdamas drumsti iškilmingumo. Šito palociaus proseniai ne vieną lažininką buvo anuomet atitinkamomis progomis iškorę ant beržų. Ne vienas ir iš pačių ponų buvo čia paslėptas žemėje, tam tyčia įtaisytame mauzoliejuje sode. Tarytum kokių pakartų nabagų vėlės sykiu su ponų šešėliais išbrisdavo šitame parke tos nematomos būtybės, ir tarytum jos pačios sustabdydavo arklius už apinasrių. Nes šiaip jau, žinoma, vėlės ir visokie pavakario šešėliai, besirodantieji žmonėms, ypač mėgsta rimtumą ir nesudrumsčiamą tylą.
Bet šiandien jau pavakarys. Visai vėlybas laikas, kada daiktai pradeda pilkėti ir oras vėsti. Senis Erdzelynas sudardino vežimą dar smarkiau, net šūktelėjo, pasisėsdamas savo atsarginę milinę, kad neiškristų, kurią dėl visa ko buvo pasiėmęs nuo lietaus, nors ir buvo gražiausia vasara.
Po vežimu pasipainiojo pova, ir arkliai švystelėjo į šalį, į patį sodą, uždardėdami ant dokaukų, nubyrėjusių nuo seno mauzoliejaus ir sudėtų pasienyje.
Plumpt plumpt, sutaikė senai povai per plunksnas. Jam nė į galvą neatėjo, kad galima kitaip pasielgti su gyvuliu, pasipainiojančiu po arklių kojomis,
– Palocius…- nusijuokė Erdzelynas, braklindamas arklius iš sutramdžiotų dokaukų krūvos.
– Aš jum parodysiu palocių! – pasismagino ūkininkas ir sukirto dar kartą kvaištelėjusiam nuo išgąsčio paukščiui per uodegą, net plunksnos nulakstė.
– Pala, jagamasčiau! Šausiu, rapuha! – kartu su kitokiais keiksmais, didžiu akcentu tariamais, į Erdzelyną buvo pasiųstas dar šitoks pasveikinimas. Jis suprato, kad tai esama poniško.
Pro kriaušes jis pamatė ir patį bebėgantį poną, žilą seniuką, atstatytu į jį šautuvu. Jis buvo sušilęs, apdusęs, bet turįs dar tiek atkaklumo ir vieko, jog būtų galėjęs nušauti žmogų.
– Stoj, šėtone! – pribėgęs patį vežimą, jis taikė tiesiog šautuvu į patį ūkininką Erdzelyną. – Povas man mindžioti, sodą važinėti…
Nebetoli buvo momentas, kada užtaisytas šautuvas galėjo žiogtelėti ugnimi ir šūvis būtų suvarytas per milinę tiesiog ūkininkui į kūną. Bet Erdzelynas, girdėjęs ir anksčiau apie pono kai kuriuos įpratimus, pasiskubino jų išvengti. Kūlverčiomis nugriuvo nuo vežimo, vis dėlto neužmiršęs užsukti vadžias už stebulės ir, nusitvėręs savo kaduginį botagą, stačiai atakavo poną.
Šautuvas, “dubeltuvka”, susirėmė su kaduginiu botagu. Tokios dvikovos rezultatai, aišku, turėjo pareiti daugiau nuo daugelio pašalinių aplinkybių, ne nuo pačių ginklų. Jos tikrai ir nulėmė. Tai nebuvo lygi kova. Ūkininkas susikūprinęs taikė smagiau sukirsti botagu ponui per pakinklius. Ponas per tą staigumėlį nebesumanė, kur čia dėti kojas ir kaip tikriau suleisti šitam šėtonui šūvį. Ponas stebėjos, kaip ši mastaguojanti ir rėkaujanti milinė išdrįso kirsti jam botagu. Jam alegoriškai atrodė, kad ši milinė mastaguojančiomis rankomis vis auga ir veikiai uždengs jo visą sodą, palocių, tradicijų ir nuostatų pilną. Tinkamas momentas suvaryti šūvį žmogui pono buvo praleistas. Ūkininko ginklas akimirksnį buvo pritraukęs pono dėmesį Žmogų dabar nušauti buvo sunkiau, šiam per daug arti prie jo prilindus ir dar galint nudėti botagu jį, poną.
Ponas vis dar degė ūpu:
– Dėkok Dievui, kad dar nenudėjau! Rapuha, tu man patinki! – ištarė ponas, nuleisdamas šautuvą.
Tas lenkiškai ištartas žodis suteikė Erdzelynui aristokratiškumo kolorito.
– Tai kaži, katras katrą galėtų nudėti? – pamažu vėso ir Erdzelynas.
– Tu man čia kalbėsi…- jau juokaudamas atsiliepė senas ponas ir trinktelėjo Erdzelynui per jo stambią kuprą. Tai buvo didelis ponas, papratęs su savo valdiniais kalbėtis vien tik iš tolo ir tai įsakomuoju tonu. Papratęs iš savo dvaro siuntinėti skalbinius tiesiai į Paryžių skalbti ir pats seniau retai teužsukąs į savo dvarus, o vis dažniau gyvenąs užsienyje. Ranką paduoti ūkininkams jis nebuvo pratęs. Bet dabar, griežtai pasikeitus laikams, jis paprato bent kalbėtis su ūkininkais.
– Kad ponas ir paukščio nesužiūri…
– Pha! – paukštelėjo lūpomis senas dvarininkas. – Povas – laisvas paukštis. Tam jis ir parko papuošalas. Ar supranti? – jis mėgo papuošalus.
Jis nusivedė ūkininką į save. Į svečius!
Jei palocius po senovei atrodė majestotiškai ir gožė po savim prakilnius žmones, tai kitos dvaro trobos nebekaip atrodė. Beveik visos – be stogų. Tik stogo lotos tekyšojo kaip kokio kauliaus šonkauliai. Kažkieno rūpestingos rankos visos durys tvartų, sustatytų dvariškai vis a vis, ant tvirtų cementinių postamentų, buvo išklotos ir sumestos į purvais pabliurusį kiemą-klaną. Tik tokiu būdu galima buvo išvažiuoti į laukus per kiemą. Deja, nors pavakarys, bet visai nebuvo matyti pargintų dvaro galvijų. Be kelių, besibastančių po sumestas į purvyną duris, lyg gimnastiką darančių karvių ir kelių juodų arklių, sustatytų irgi kiauro stogo arklidėje.
Ponas atspėjo šitą tvarkingą ūkininką, jam beskęstant nusivylimo mintyse:
– Aš nešeimininkauju. Mano ūkį veda mano sūnienė!
Tai buvo pasiteisinimas.
– Vien savo arkliais aš senatvėje ir tesirūpinu. Žinai, neprižiūrėsi, niekais nueis. Nori pamatyti? Jūs, ūkininkai, pripratę prie stambių. Tokių pakulomis apaugusiomis kojomis belgų ar kitokių bjaurių, gyvų lokomotyvų. Arklys turi lėkti. Arklys turi būti arabas!
– Mano – tikri arabai. Ar pusangliai. Tik pažiūrėk: Pociecha, Marginał, Wola, Biruta, Skok…- tai buvo jo gyvenimo artimi draugai. Tik dabar nebejudrūs.
Angliško kraujo ir tikri arabai žiūrėjo nurimę į juodų tvartų pakampes. “Ar jie nepagirdyti, ar blogai pašerti?”- sumojo Erdzelynas.
Tarp išlikusių šešių staininių arklių, nors arklidėse tuščių pravarinių buvo begalės, kaip gerame cirke, kuriose, matyt, kitados buvę labai gerų arklių, vaikščiojo kažkoks uniformuotas knechtas.
“Arklių liokajus”, – pamanė sau diskretiškai Erdzelynas.
Ponas senu papratimu ir dabar būtų turėjęs pabarti knechtą už tam tikrus jo tarnyboje pastebėtus defektus, bet ne tik nepabarė, bet ir išėjo, šiam net nepadarius “fronto”. Likęs arklinis vienas ėmė vėl slankioti po tuščias arklides.
Ties durimis buvo sukabinėti iškilmingais atvejais vartojami pakinktai su pono herbais: dvi sukryžiuotos strėlės ir ranka su kalaviju viršuje. Pakinktai su baitais pliumažais ir sultonais, kokie dabar dažniausiai tegalima matyti cirkuose ar karaliams važiuojant paraduose.
Žvalgybos pasibaigė.
– Matai, bracišku, avižų pristigau arkliams. Ar neturi kartais paskolinti?
– Neturiu! – nė nepagalvojęs, bet visai griežtai atsakė ūkininkas. Jis mat duos tokiam ponui avižų! Pono ūkis padarė Erdzelynui blogiausio įspūdžio. Šiaip jau, važiuojant vieškeliu, per parką, dvaro sodyba atrodė visai padoriai. Visur kaskados, takeliai, plaukiojančios gulbės, kiniški paviljonai ir apkarpyti medžiai. O čia iš vidaus iširusios trobos.
Pono dvare buvo jaučiama paskutinė agonija.
– Na, žmogau, užeisime į dvarą seno tokajaus išgerti. A? Turbūt nė negėrei savo gyvenime seno tokajaus?
Šiaip jau ūkininkas, kviečiamas užeiti į dvarą, dėl drovumo tikriausiai atsisakytų. Bet šiandien, išgirdęs žodį “gerti”, kad ir ne visai gerai supratęs, kas teks gerti, sutiko.
Ūkininkas, įžengęs į viduramžių rūmų verandą, sumažėjo, kaip ir atsigimė, pasidarė mandagus žmogus. Net kepurę nusiėmė įeidamas.
– Kur čia gersi! Kad ir ponas be reikalo turbacijies.
Dabar jis šitokioje vietoje tai tikrai negalėtų pakelti botago prieš poną, jis tik taikė, kaip čia jį paslėpti. Jis net bijojo, kad ponas nesuprastų ir neatspėtų jo drovios minties. Jis visai vogtinai padarė sau tokią pastabėlę.
Ponas parodė jam “auksinį retežių”, slenkantį, kaip žmonės sakydavo, “palei visas sienas rūmuose”. Būtent baroko koklines krosnis, kokių dabar niekur nerastum. Miniatiūrų rinkinį. Didžius aliejinius paveikslus, su keletu reprezentatyvinių olandų ir flamandų. Blizgančius šarvus su dideliausiais kalavijais, ant kurių buvo taip sunkiai pasirėmę tie patys geležiniai šarvininkai.
Jų Erdzelynas ypač saugojos visą laiką. Jis niekuomet nebuvo matęs pirma tokių daiktų. Jis net negalėjo nors apytikriai atspėti jiems skiriamos rolės. Jam, žemdirbiui, buvo suteikta atsargumo nuovoka verčiau pasisaugoti jų.
Paskum ponas pakvietė jį tokajaus gerti.
Tai paprastas vynas, manė Erdzelynas, niekuomet neatstosiąs alkoholio rūšies, paprastai jo vartojamos. Bet jis dėl poniškumo siurbė sykiu su ponu ir nieko neprasižiojo apie vyno kokį. Erdzelynas buvo gerai išauklėtas. Tik jau vėliau jis suprato, kad ir šitokios rūšies gėrimas, tokajus, turi savo reikšmės. Jis pradėjo smagėti. Net jo plaukų skiauterėlė atsistojo, jo girtos rankos perbraukta.
– Stiprus pono vynas!
– Koks čia stiprumas. Tik reikia mokėti gerti…
– Ar tai ir gėrimo yra koks mokslas? – nustebo ūkininkas.
– Nori, aš padovanosiu tau povą? A? Nė nekalbėk! – piršosi ponas. – Tu geras esi agrikola ir man patinki. Šiaip jau visi žmonės beždžionės, – ponas buvo toks išbalęs, be lašo kraujo veide. – “Turbūt serga? Bet su žmogumi, kad ir toksai ponas, kalbasi gražiai”.
“Na, kam man čia dabar toks daiktas įbrukamas kaip jo neseniai sumušta pova! – susirūpino pono apdovanojamas Erdzelynas. – Nei ji kiaušinių reikalingų deda, nei mėsos yra, o lesti duok”.
Ponas lengvai atspėjo jo mintį ir šiaip prabilo:
– Tu manai, pova – niekingas paukštis. Nereikalingas. Bet ji papuoš tavo sodybą. Tavo sodybos (ponas paklausė, kiek margų žemės jis turi, ūkininkas atsakė), matai, iš karto bus didesnė, nes joje bus pova. Žmonės važiuos pro šalį ir sakys: ot, pova! Žmonės suklys ir klaus, kaip čia išvažiuoti ant to ūkio su pova. Supranti, sodyba ūmai iškils žmonių akyse ir padidės. Jums reikalingas tik toks paukštis, kurį galima būtų pjauti ir ėsti. O paukštis, kuris malonu pažiūrėti, jums nereikalingas. Pavyzdingai sutvarkytas ūkis turi būti toks, kuriame pilna būtų povų bei papūgų.
Erdzelynas, pono spiriamas priimti dovaną, nebemanė daugiau atsisakinėti. Ne taip jis buvo išauklėtas! Jis paačiavo. Jis pamatė savo ūkį su pova. “Pats ponas dovanojo! Ot taip sau, iš geros širdies”. – Erdzelyno perspektyvos didėjo.
Povą po pažastim pakišęs, Erdzelynas taisėsi jau keliauti. Bet ponas dar jį sulaikė ir priminė avižas:
– Supranti, broliuk, ne daugiausia jų man reikia. Bent 200 pūdų. Dėl kainos sulygsim, – gerai. Po kam? Na, sakyk man tuojau kainą! Užmokėsiu. Pats matei, arkliams pristigau. Jei netiki mano žodžiu, gausi raščiuką iš dvaro, visuomet galėsi… per teismą atsiimti! – nusijuokė ponas.
– Kam čia dabar teisimės!
Prie visų didesniųjų dvarų esama ypatingos rūšies žmonių, “dvaro draugų”. Ar ponas būtų nusmukęs, ar pasiturįs, žiūrėk, koks menkesnis bajorėlis ir prisiplaka prie jo. Tai garbės konsulo titulas, teikiamas sodžiuje. Arba ordinas, tam tikra kaina įgyjamas. Čia jis bažnyčioje su ponu pasišneka, čia jis pakviečiamas retkarčiais didelio pono į medžioklę ar pokylį. Jokios naudos iš to viso, tačiau žmogui smagu. Kitas net visą savo turtą sukiša, iki dažnai abudu susmunka.
Šitokia profesija paskutiniu metu pasidarė daug prieinamesnė. Bet Erdzelynas neskubėjo pasinaudoti proga.
Erdzelynas, neseniai dar taip maža teturėjęs pažinčių, šiandien kilo. Erdzelynas pagalvojo ne be slepiamo pasididžiavimo, – ponas šiandien vaišina jį vynu ir apdovanoja. Vėl, kam reikia avižų arkliams, o kadangi kainą moka ir raščiuką duoda, kodėl ir nepamėginti. Galima pamėginti!
– Na, tai galima… Tik man su užmokesčiu skubu. Žinai, ūkininkui – mokesčiai.
– Bus! – pasakė aristokratiškai ponas.- Tai tu pats ir atvežk. Žinai, su dvariškiu samdininku nesusikalbėsi šiandien.
Erdzelynas pamanė valandėlę ir atsakė taip, kaip ir ponas.
– Bus! – jis sutrenkė ponui ranką, kaip ir lygdamas magaryčias ir įmušdamas į delną savo mužikišką žodį. Kaip visuomet darydavo su žmonėmis. Ponas ūkininko sumuštos rankos neatitraukė.
Erdzelynas, sugrįžęs su pova ir pasišaipęs su žmonėmis, kaip su ponu “vyną gėrė”, vis dėlto antrą dieną, sudaręs 200 pūdų avižų, išvežė jas ponui.
Palocių privažiavęs jau sambrėškoje, ūkininkas pamatė, kad miestelio žydai, policininkų padedami, tempė tris karves, už skolas jiems iš pono priteistas.
– Bus geros odos Kauno odinėms! – šiepė garsiai žydai, tempdami sunkiai patraukiamus gyvulius.
Arklių nuėjo pats ponas su ginklu rankoje ginti. Prie jų prisiartinti niekas nedrįso šitokiomis aplinkybėmis.
Erdzelynui pagailo atimtų iš pono karvių ir paties pono. Bet apsisaugojimo instinktas paliepė jam ūmai pasukti arklius ir šveisti kiek įmanant atgal į namus. “Čia karvės licituojamos, o aš avižas kemšu!” – Erdzelynas buvo jau nejuokais besukąs savo arklius atgal, bet jį sutiko patsai ponas ir tarė:
– Gerai, jagamasčiau, kad atvažiavai! – jis kvietė žmogų į vidų ir vėl pavaišino jį tokiu senu vynu, jog net abudu sukaito.
– O kur raštelis?
Ponas puikiai atsiminė pakvitavimo pareigą.
– Raštelį ponia, mano sūnienė, išduos! Labai ją užrūstinčiau, jeigu dabar belsčiaus į ją ir jai kliudyčiau. O vis vien nepriimtų manęs. Bet važiuosi pro šalį, užsuk kitą dieną. Aš pats pasistengsiu, kad raštelis būtų paruoštas. Žinai, ji valdo dvarus. Mano vardas šiuo atveju nieko nereiškia!
Ponas nė kiek nenorėjo suvedžioti vargšo žmogaus. Jis pats tikėjo savo pažadais. Su tiek genčių ir kartų jis buvo susidūręs savo heraldiško ženklo prieglobstyje ir visiems buvo skiepijęs teisingumo ir prakilnumo sąvoką. Tai argi jis pats būtų svetimas joms! Jis, atstovaująs savo giminei savo asmeniu, kaip vyriausias šiandien išlikęs.
– “Užvažiuok, pasiimk”, bet jei neduos! – pasikivirčijo ūkininkas įprastu ūkininkui lengvumu. Bet nėr kas daro. Nejaugi imsi žmogų ir smaugsi! Sakosi tikrai negalįs, o matyti, nori.
Ponas nuo riebios vakarienės (sutinta jautiena su stambiais kaulais, patiekta ant sidabro lėkščių ir valgoma iškraipytomis, surūdijusiomis šakutėmis juodomis medinėmis kriaunomis), taip pat ir nuo sultingo vyno, nė karto dar jo neapvylusio, visai nuvargo. Jis net atsistoti šią valandą nebūtų pajėgęs. Jis timptelėjo varpelio biserinę juostą, varpelio nė girdėti nebuvo, jis, matyt, buvo kažkur labai toli. Įėjusiam liokajui pasakė, kad tarnaitės pataisytų jam lovą. Jis prašėsi miegoti.
Įėjo dvi “freilinos”. Taip pašiepė Erdzelynas dvi dvariškai apsivilkusias tarnaites dideliais baltais čepčiais ant akių. Viena senesnė, kiek raukšlių jau įgavusi, bet “apyzgrabni dar bobelė”, – konstatavo ūkininkas, niekuomet pirma tokių dyvų nematęs. Kita – visai skaisti miesčionė. Jos abi ėmė taisyti po baldakimu tame pačiame kambaryje lovą, purendamos duknas ir šilko apklotus.
– Biesams tie čepčiai? – paklausė Erdzelynas. Jis dabar buvo familiarus su ponu.
– A, matau, šėtone, patinka tau čepčiai? – senas ponas pažiūrėjo į moteris, įprasta rimtimi dunksnojančias jam patalus. Pats ranka įsirėmęs į šoną. Nelyginant senovės muškietininkas, žvalgąs kokių šinkorkėlių čepčius pavieškelio smuklėje.
– Na, katra tau labiau patinka? A! – mandagiai paklausė ponas ūkininką. – Šiandien vieną galėčiau tau perleisti. Senatvėje, žinai, šali žmogus, be dviejų nesusišildai. Bet šiandien rinkis jų vieną! Juk esi sveikas mužikas! – ponas vėl jaukiai nusijuokė į savo žilus ūsus ir linksmai trenkė Erdzelynui savo ranka į krūtinę.
Tarnaitės, nė kiek nesivaržydamos, dirbo savo darbą, ruošdamos ponui guolį, ir tylėjo. Viską, ką ponas sakė, tarytum buvo panašu į tiesą.
Erdzelynas kitokiomis aplinkybėmis gal būtų tikrai įgavęs muškietininko aspiracijų, bet šiandien jis atminė savo ūkį, neseniai prieš Jonines atliktą išpažintį ir vaikus su žmona. Nors padėties nepaprastumas ir šiodvi moteri gundyte gundė žmogų.
Jis atsikėlė ir atsisveikino. Paglamžęs paglamžęs kepurę, pats sau sumetė: “Laikas ir namo varytis!”