Jurgis Savickis “Pas tėvus”

Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą.
– Štiš! – pabaidė rankomis vištas.
Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti – vištų lesintoja.
Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė žiūrėjo platujin vieškelin savo mažais vakarinės saulės nudažytais langais. Languose buvo matomos išblyškusios fuksijos ir mirtų kerai, dabiai puodynėlėse susodinti.
Senos seklytėlės dabiausiame kampe stovėjo didelis fortepijonas, dar galįs atsiliepti į žmogaus jausmus, nors jo slopus balsas buvo daugiau panašus į klavesino šnabždesį.
Apsipūkavusi, išsimiltavusi pro šalį nuklampojo motina, sušukusi: “Veršiukams buzą pragležk!”
Statistė dirbo greit, teatraliai, tarytum pastoralės koketinga mergaitė ant scenos.
– Ką tasai platusis vieškelis gali naujo atnešti?
– Kas už jo, jo galą pasiekus?
Auksinių smėlių krantai, mėlynos upės ir balti namiukai ant kranto. Užburti sodnai su stebėtinais vaisiais ir žaliais paukščiais po medžiais.
Žmonės, praeiną tyliai ir nekalbūs…
Ne, žmonių visai nėra! Tuščia.
Kas čia ją gali užjausti: tėvas, ritąs maišus vežiman, ypač jei tų maišų nuolat taip maža. Motina su amžina ruoša.
Jadvyga straktelėjo darželin. Paėmusi kasę ir lopetaitę, glamonėjo gėles, tarytum norėdama įskiepti josna dar reikšmingesnio gyvenimo negu saulės. Sužydusios alyvos taršė jos auksines kasas.
Artinos sekmadienis.
Pro sodną atėjo jos jaunas kaimynas. Su bronziniu veidu, nuo saulės uždegusiu, gražiai suaugusiais ūseliais ir gražios sudėties.
– Sveika, Jadvyga! Ot dirbam – kad man pasisektų tokią darbininkę į namus atsikviesti…
– Pritiktų turbūt…- gražiai nusišypsojo Jadvyga.
– Atėjau į tėvus padargų skolinti – rytoj važiuojame atlaiduosna.
– O ne į mane?..
Žinoma, į ją. Visuomet į ją.
– Važiuojame rytoj, Jadvyga, kartu atlaiduosna!
– Važiuojam.
Jadvyga, it aštrią špilką išėmusi iš savo auksinių kasų, dilgtelėjo jam į jo aitriausią žaizdą. Prisiartino kaip katinėlis, apsikabino jo kaklą, pažiūrėjo į jo rudas akis ir – nubėgo.
Ūkininkui tas “nerimtumas” nepatiko ir stebino.
– Rytoj važiuojame į vakaruškas! – skaidriu juoku sutiko Jadvyga tėvą, sugrįžusį iš laukų.
– Verčiau į bažnyčią, vaikai. Vargas su ja! – Kaip į pavasaringų smuikų duetą atsiliepė bosas-brundza.
Prosuodama savo “krakmolus” ir perkelius, Jadvyga niūniavo kažkokios nepabaigiamos dainos gaidą, iš kurios tegalima buvo suprasti: “Sužydo jurginiai – išaugo bernelis”.
Po vakaruškų ji išeis sodo aikštelėn ties ąžuolu ir, jo pavyta, pasakys jam:
– Jei taip nori, gali imtis. Aš kito neturiu.
Visi šoks. Poras sups bosas-vėjas ir klernotas-ugnis iki pat ankstybo rytmečio.
Nors jos širdis nelinko prie šito bernelio. Nelinko taip, kad galėtų gyvastį už jį paklot bei galėtų džiaugtis šio tėvo vaikais.
Tik vienas galbūt.
Bet argi galima apie tai manyti.
Jadvyga turėjo paslaptį. Kaip aukso skrynia, iš po žemių atkasta, žėri deimantų svaiginančia ugnimi ir auksu, krauju nulašintu, taip ir jos paslaptis buvo pavojinga. Ji skubėdavo užtrenkti skrynią.

Į tėvus pavakariop atvažiavo aficierių būrys. Pasilsėti, arklius sužiūrėti. Jų vienas tėvui gerai pažįstamas.
– Na ką, tamstele, vis dainuojam, rūtas laistom? – pasijuokė iš jos tas galgonas aficierius.- Važiuojam Kaunan?
Kaunas, aficierių būrys, kelionė. Tas ją masino.
– Važiuojam!
Net aficieriai nustebo.
– Taigi rytoj mišios,- eksplodavo senis.- Nei kalbėk man!
Bet seniai greit atsileidžia. Motinai sukrovus tarbą, mieste atsiradus reikalu – kurgi jų neatsiras, jei sklypelis žemės buvo toks mažas, o bylų dėl jo tiek daug – Jadvyga važiavo miestan.
– Mes ją pridabosim. Būk tamsta rami,- sakė aficieriai, nepaprastai širdingai atsisveikindami su seniais.

Vežimėlis “kurlandka” klagėjo žvirgždėtu keliu. Ji sėdėjo – “rožė tarp erškėčių” – ir svajojo. Ką gi daugiau galėjo daryti tokią skaisčią šventadienio dieną, su debesėliais, po dangų išdraikytais, vieversiais ir kitais Dievo priedais geriems žmonėms.
Ūkininkai ėjo gubomis į bažnyčią, sunkūs, šiltai apsirėdę ir tamsūs. Kuris turtingesnis – pats sėdėjo vežime ir dėvėjo dar tamsesnius rūbus, kad jo nugara galėtų sutaupyti juo daugiausiai vasaros saulės spindulių.
Vežimėliui prisiartinus kalno, visi išlipdavo. Jaunikiai eidavo priskinti gėlių žalioj ir rasotoj kaip po lietaus pievoj ir nešdavo jai. Ji, savo paprastais drobės rūbais, kurie krito nuo jos laibų pečių kaip nuo geriausios modelės, stovėjo atstu užsimąsčiusi ir laikė prie skrybėlės gėlių pundą – kaip gausybės ragą.
Ne vienas jaunikis, riteringo purpuro apsiausto dabinamas, šalmą nuo prakaituotos kaktos atbloškęs, pripultų ant kelių prie jos rankos ir prašytų liktis.- Kodėl? Atsakymas buvo tame stilingame paprastume.
Ji nešė kupino jaukumo šiems nakties žiogams, skrendantiems tiesiog į ugnį.
Vanduo pavasaringai čiurleno plačiosios upės vaga.
Skruoblai linko į vandenį.
Ret iš reto upe irdavos žmogus valtelėje.
Ji kvėpuoja oru kitos planetos.
Ji atsiglaudė atramų ant Nemuno pasenusio laivo-geldos, užmerkė akis ir mato:
Tuščias kelias, geltonos žibalo lempos nušviestas. Ji bėga viena tamsiu keliu, šiušėdama šilko apsiaustu. Ją paveja jaunikis.
– Ko tu taip toli nubėgai? Kodėl tu apleidai namus?
Ji nieko neatsako. Lempa užgęsta. Tamsu.
Pilku molėtu keliu ją paveja dar antras jaunikis su išblyškusiu veidu ir kruvinu smilkiniu – kunigas. Pamėlynavusiomis nuo šalčio rankomis atkisdamas monstranciją, sako: “Štai žiūrėk!”
Paskui dar keli. Visa krūva jaunikių: “Pasigailėk, sustok!”
Juodi jaunikiai žengia kojon požeminiam maršui rūsčiai tonus mušant. Jie lydi ją pasvirusiomis galvomis, juodi ir rūstūs. Ji nubloškia artimuosius, praskina tarp jų sau kelią ir bėga juokdamasi.
Ant suolelio greta atsisėda pažįstamas aficierius:
– Ko taip liūdim? Ar ne širdį palikai tamsta namie?
– Ne! – Jadvyga krūptelėja.
– Kaip aš norėčiau visuomet keliauti! – Tai buvo malda.
Jaunikis pakvietė ją zelcerio gerti.
Jos sielos gaivi pajėga veržėsi jaunu choralu virš eglyno į patį mėlyną dangų. Ausyse spinksėjo linksmi motyvai. Kaip žydų kapelija per vestuves, su cimbolais ir smuikais, o aplinkui šoka žydai, pritardami sugrubusiais delnais taktan: “Plejsket, plejsket, Brüder”.
Visi pavargsta, tik jaunoji, paraudusi nuo pagyrimų ir šokių, veidu šliejasi prie savo jaunikio patenkinto.
– O ji nepavargs, ji vis šoks!
Vakare jaunikiai pradėjo daugiau gerti, negu jų pačių sveikata reikalauja. Visi buvo mandagūs, širdingi ir vienodi. Tarytum užsukami manekenai. Pasuk rankeną kairėn, visi pasisuks, pasuk dešinėn – visi atsigrįš.
– Mūsų karininkų gyvenimas toks nuobodus. Be ūpo ir saulės,- deklamavo vienas.
– Kad tamsta leistum tamstos ranką pabučiuoti. Tokią mažą, laibą ir nepiktą!
Visi juokėsi.
Ji, sėdėdama patogiausioj vietoj, matė, kaip auksinė saulė nėrėsi Nemunan atsigaivinti.
Žiūrėdama į skęstančią saulę, Jadvyga atsiminė, kaip ji vienos vasaros pokaičiu sėdėdama daržinėje, kur buvo sustatyti vežimai ir gulėjo pernykštis šienas, kart su kitomis merginomis pynė vainiką numirusiai bobutei ant karsto uždėti. Po kluoną “dryliavo” jos jaunikis naujai nudažytame vežimaityje, darydamas “ratus” ir besitaikydamas tarp kelmų kluone, savo staininių nenuvaldydamas. Jis rengėsi nabašninkę vežti kapinėsna.
Giedojo amžino atilsio giesmę, o ji galvojo, kaip galės kloti savo berneliui gėles ir kaip dar daugiau galės jį mylėti.
Suknarkė įsenęs gramofonas. Jadvyga paėmė pažįstamą jaunikį ir apsukė jį kelis kartus melodingame valse.
Kajutės dekoracijos atsimainė: tai buvo bohemos ateljė, vakaro saulės tildoma.
Kadangi buvo maža vietos kajutėje, Jadvyga stryktelėjo ant stalo ir pradėjo pati šokti ūpo sudarytus pas.
– Stebėtina! – šaukė Marso žmonės, raitydami ūsus.
– Moteris, verta godojimo.
– Ir – nuodėmės!
Į kajutę įkišė galvas du ūkininkai.
– Tu sakyk – ponai raškažijasi…
– Nagi mūsų Jadvyga!
– Laukan! – duris užtrenkė įpykęs pentinuotas batas.