Jurgis Savickis “Miesto pavasaris”

Kapitonas Burba buvo pasiųstas Jūrių ministerijos ypatinga misija į svetimą sostinę uosto pagilinimo ir tranzito reikalais. Jam buvo pavesta, nuodugniai ištyrus dalyką vietoje, sušaukt šiuo reikalu konferenciją.
Konferencija turėjo būti sušaukta kuo greičiausiai.
Kapitonas Burba, pirmas atvykęs į svetimą šalį ir miestą, pradėjo ne tik dairytis po svetimą miestą, bet ir dirbti; o darbo buvo ik valiai. Diena dažniausiai praeidavo prie rašomojo stalo, kuris jam pakankamai palaužydavo strėnas. Neminint vizitų, kurių jis turėjo daugel.
Toks darbas kapitonui nebuvo įprastas, ir jis jį pakankamai kankino.
Kai jau viskas buvo prirengta, delegacija, kas blogiausia, nė nemanė judintis iš vietos. Tatai jį labiausiai erzino.
Labai nepatenkintas šitokiu disciplinos trūkumu, jis vaikščiojo užsirūstinęs miesto gatvėmis ir nutarė dar kartą išeiti išilgai centro gatve. Gyvos miesto minios kaip upelio nešamas. O ten – vėl prie savo darbo.
Buvo skaidrus pavasario vidudienis.
Medžiai, pritvinkę, prisirpę, po dienos kitos turėjo sužaliuoti. Nors dar pumpurai ir nedrįso sprogti. Medžių masėje, saulei bešviečiant, buvo žymu atskiros, kaip iš aukso tekintos šakutės.
Paukštis, užsimodamas ratą, sparnais nesuplasnodamas, pjovė kažkokią skriją danguje, tarytum sprendė matematikos problemą.
Dangus žydras, šviesiai žydras, vietomis buvo užtraukiotas šviesių vualių ir išdabintas protarpiais baltomis “kačių pėdutėmis”. Tarytum, per dieną dirbęs, mėlyno apvožalo maliorius, baigdamas dirbti savo darbą, nutrynė savo apysausius teptukus į žydrąją dangaus plotmę. Baigęs darbą, užtraukęs pypkę garguolę ir sudėjęs teptukus į alyvos priskretusius puodus, nukeliavo savo takais, palikęs apačioje rausvus, opalinius ir biriuzinio atspalvio laukus ir šachmatinius priemiesčio langelius ir patį miestą, saulėje besimurdantį kaip žvirblį, su klasiškais universiteto rūmais, plačiomis alėjomis ir siuvančiais jose žmonėmis ir ypač moterimis čarškuolėmis.
Ir, lyg pypkę iškratęs, žiūbtelėjo dar kelis auksinius skaisčios, degančios pavasario saulės spindulius profesoriui estetui pabaidyti. Šiam išeinant juodais juodinteliais rūbais iš savo nuolat ūksmės apgožtos auditorijos, besimerkiančiam, ir taip pat – nužaliavusios statulos bronzinio palto skvernui nušviesti pastatytos garsiajam šios šalies poetui klasikui, belaikančiam ištiestoje rankoje laurų vainiką, ant kurio ypač mėgdavo atsitūpti žvirbliai pavieniui ir porelėmis.
Moterys mieste buvo labiausiai čarškuolės. Lyg jųjų šposų pabūgęs pavasaris dar lūkuriavo pasirodyti viešumon.
Kapitonas Burba, būdamas viengungis, be to dar, tolimo plaukymo kapitonas, buvo stoiškų pažiūrų žmogus. Jis stengdavos kur galima visuomet sausas išbristi iš pavasario pinamų pinklių.
Moterys gatvėje ne tik pastebėdavo kapitoną, bet, eidamos pro šalį ir smalsiai tarp savęs bečirškėdamos, dėdavosi rimtomis ir pašaudavo kapitoną dar smalsesniu žvilgsniu savo konversacijos dviejų eilučių tarpe.
– Gracingos stirnos!
– Najados!
Taip gražiai poetizavo kapitonas moteris.
Esant vienam svetimame mieste, tasai pavasario koketingumas jį pasiutusiai varžė. Jisai, kaip tasai jachtos vedėjas, norįs pūkštelėti iš savo jachtos į vandenį, dar šaltą ir griežtą, tačiau dar vis lūkuriavo, tvirtai įsikibęs įsibėgusios jachtos burių virvės ir zondavo marių dugną su neramiąja ir krokodilinga jų gyvūnija.
– Bestijos, – šitokiu būdu prisiminė kapitonas savo valdytų laivų keleivius. Bet ypač – padykusias moteris, Visagalio Dievo valia įteiktas jam prabangos laivu pavežioti po fiordus ir kitokius Dievo užburtus kampelius.
Kai mėnulis, toji alpi koketė, pradėdavo šviesti ir jo elegantiškos jachtos nupoliruodavo palubas ir suvadindavo keleivius anglus bei kitus keistus Dievo padarus ant laivo lubų, jie neduodavo jam migti. Susigrupavę ties jo palangėmis porelėmis, jie šnabždėdavo, bučiuodavos, erzeliuodavo ir kitais nevertais būdais ardydavo tvarką. Bet kapitonas monams nepasiduodavo. Jis apsiversdavo ant kito šono ir migdavo. O kai kapitonas per neatsargumą būdavo prikeliamas dar kartą naujos porelės iš miegų, jis baisiai ją išbardavo ir dažnai apipildavo šaltu vandeniu.
Tatai gelbėdavo. Porelė dingdavo, kaip į vandenį susmigdavo, žinodama savo kaltės didžią prapultį.
Prisiartinus rytojui, pietums ir susirinkus svečiams, smokinguotiems vyrams ir draugijos rūbais ponioms, sėdėdamas stalo gale savo didelės šeimynos tarpe, nuleidęs galvą, tarytum poterius kalbėdamas, ir, žvilgterėjęs į vieną kitą savo vilko akimi, galvodavo vienas sau:
– Mano vaikai, kuris iš jūsų buvo vakar mano šaltu vandeniu apipiltas ir apibartas? Vaikai mano!
Bet jo “vaikai”, valandžiukę nutilę, it susitarę, pradėdavo staiga šnekučiuoti, juoktis, žaisti ir, bebarškindami šaukštais ir lėkštėmis, imdavo pagaliau valgyti.
Tai tokio tono būdavo jo šeimyna.
Kapitonas mielai susitiktų dabar su kokiu savo senu draugu, tokiu pat kaip ir jis svieto perėjūnu jūrininku, ir pameluotų jam apie savo ir šio pasaulio nuotykius, susėdęs su juo prie šilto grogo kaušo. Sugrįžusiam iš kokios nors Malagos ar iš kitos Dievo įžymėtos ir pamirštos vietos.
Bet jis buvo čia vienas.
Kelyje kapitonas žvalgė dar krautuvių vitrinas, su neperlyjamais apsiaustais, languose sustatytas anglų knygas su papieštais jų viršeliuose botaguotais kaubojais ir pačiužėjusiomis kaubojų papėdin moterimis.
Kaubojų gestai atrodė kapitonui įtariami.
– Moterų nereik!
Pamatęs muzikos krautuvėje baritonų fotografijas iškraipytomis pozomis ir nuteptais veidais, kapitonas tarė:
– Baritonų nereik! – Baritonai atrodė kapitonui tokie pat paradokso padarai, kaip ir moterys.
Užsiėmęs grynai analitinėmis mintimis, kapitonas pamatė vieną judrios gatvės kryžkelį su įdomiu jam parašu. “Būgnų alėja” – buvo ten parašyta.
Šitos gatvės parašas kaip tik priminė kapitonui vieną dalyką. Jis ketino jau pirmiau aplankyti vieną Jūrių ministerijos valdininką, gyvenantį kaip tik šioje gatvėje, ir gauti iš jo jam reikalingų žinių. Tatai jis galėjo tučtuojau padaryti.
Kapitonas, atitikęs namą, patikrino valdininko adresą savo užrašų knygutėje ir nustukseno geležiniais namo laiptais aukštyn, bet, neradęs šeimininko namie, įmetė į jo durų dėžutę savo vizitinę korčiukę ir taip pat greitai laiptais nusileido atgal gatvėn, ir namon.
Viešbutyje savo pagiežai padidinti jis ne tik nerado delegacijos, bet ir jokio ženklo apie jos atvykimą nebuvo.
Kapitonas užsidarė savo kambaryje ir visą dieną, net per pilnai, praleido kambaryje prie savo rašomojo stalo, gilindamas uostus ir rengdamas tranzito konferencijas. Savo uniformuotą švarkelį nusimetęs, cigarų dūmų per pilnai kambarį prileidęs. Nors pasilenk, norėdamas prie jo prieiti.
Per įvargusią mintį ir karčių dūmų tarpą kapitonas pamatė savo kambaryje stovinčią moterį.
Tai buvo pavasaris. Ji stovėjo ir šypsojos, gal dėl jo pasišiaušusios išvaizdos ar dėl dūmų, kuriuose šiaip jau galima buvo uždusti.
Jis pats išgirdo savo tariamus žodžius: “Prašau” ir, užsimetęs savo mėlyną švarkelį, rezonavo, kuriais reikalais atėjo pas jį ši ponia, prisidengusi pavasario pavidalu. Uosto pagilinimo ar tranzito reikalais?
Jis paprašė ponios sėstis ir laukė naujienų.
– Keistos dabar ponios, jei gali lankytis tokiais reikalais…
Ponia atsisėdo, nusimovė savo elegantiškas baltas pirštinaites savo dar elegantiškesniu gestu ir pasakė:
– Tamsta buvai šiandien pas mane?
Kapitonas buvo neklaužada, jūrių vilkas, stoikas, aplinkybių verčiamas, galėjo interesuotis viskuo. Jūrių pagilinimu, laivų linijomis, naujai išrandamais kranais ir laivų šriubais, bet būti šiandien pas ją, tą ponią, – ne.
– Ne!
Jis pamatė, kaip ponia sumenkėjo, nusiminė. Ji susinervino, norėjo atsistoti ir išeiti.
Visai nedrąsiai ir gelbėdama save ji pratarė:
– Tamsta kapitonas Burba?
– Taip! – sumurmėjo Burba, stebėdamasis šiuo keistu fenomenu.
– Tamsta buvai šiandien pas mane.
– Aš galiu tamstą įtikinti, kad ne.
– Į tamstą mane šiandien nukreipė ponas… – ji paminėjo Jūrių ministerijos valdininko pavardę, kurį jis šiandien norėjo surasti.
– Bet aš jo nemačiau… Aš visai jo nesu matęs!
Ponia šovė kapitoną dvejetu ryškesnių žvilgsnių ir, pasiraususi savo koketingame maišeliukyje, išėmė kapitono Burbos vizitinę kortelę.
– Tai – tamstos?
Tai buvo jo kortelė.
– Matai tamsta…
“Ragana!” – pamanė kapitonas.
– Bet šita korčiukė buvo skiriama valdininkui, mano pažįstamam…
– Jis nuomojo butą. Jis dabar iškeliavo į Argentiną. Man buvo jo pranešta, kad į mane ateis vienas užsienių jūrių attaché nuomoti mano buto.
Dabar Burba gardžiai juokėsi. Jis buvo “užsienių jūrių attaché”.
Ponia buvo vis vien nelaiminga. Kas neįmanytų ją dabar įtarti: ji buvo viena pas svetimą vyrą, jo viešbutyje, jo viešbučio kambaryje. Įtartinas dalykas!
Ponia skubiai atsikėlė ir visa supilkėjusi pasiskubino išeiti iš jo kambario. Iš jo – viešbučio kambario.
Jis palydėjo ponią iki pat laiptų. Tai daryti jam liepė mandagumas.
Ji atrodė jam keista. Ji atrodė jam reikalinga pagalbos.
– Tamsta išnuomoji savo butą?
– Tat daryti esu priversta, mano vyras yra miręs…
– Tamstos vyras mirė? – Štai užuojauta.
– Ne, ne dabar. Jau penkeri metai… – Ji net nusišypsojo. Nes jis buvo toks rimtas.- Toks didelis butas man vienai nepajėgu…
Kaip jai čia pagelbėjus ir likvidavus taip nelemtai apsivertusią situaciją. Jos nusiminimas buvo toks natūralus.
Buvo aišku. Ponia norėjo atsisveikinti ir atsiprašyti. Ji tai darė jau savo žydromis akimis. Kapitonas Burba buvo mandagus. Jis tikros užuojautos dėlei pažiūrėjo į ją, stovinčią išklotame fojė, prie pat bronzos laiptų, ir pasakė:
– Visa, kas šiandien įvyko, tai mano kalčia! (Pasitikėk tu man adresų almanachais ir adresato pavardės neužsirašyk!) Aš norėčiau nors kiek atsiteisti su tamsta. Jei tamsta norėtum šiandien sudaryti man draugiją ir pavakarieniauti drauge. Gal galima bus kas ir dėl buto sugalvoti. Kaip tamsta žiūri į šią mano propoziciją?
Ponia sustojo. Ji rimtai galvojo. To vyro turima kažkokios tiesos.
Ji pažiūrėjo į savo elegantiškų batukų galūnes (tai pirmiausia žymė, kad moteris galvoja), – į violetinio mašioto drapri, aukštai sukabinėtas ties langais fojė, paskui kažkokion neapriboton erdvėn. Ji ilgai svyravo. Pagaliau tarė:
– Gerai! Aš darau tik tamstai išimties keliu…
Ji dabar jį intrigavo.
– Žinoma, jei tik tamsta nepasidarytum sau kokio nors keblumo?
Jauna ponia drąsiai nusišypsojo. Ne – ji esanti savarankė ir daranti tai, kas jai patinką.
Tebūnie taip.
Sugrįžęs namon, kapitonas pabaigė savo darbą ir išsinešino į sutartą viešbutį ir sutartu laiku sutikti ponios. Ponia mados ar tikrumo dėlei, jis tikrai nežinojo, pasivėlino visu pusvalandžiu. Atėjusi atrodė kaip jauna konvalija, skaisčiai kvepianti ir žydinti. Jis nė nenumanė, kad ponios taip gražiai kartais gali atrodyti.
Tikri miesto vaikai vos buvo baigę savo priešpietinę kavą ir jazz-bando šokius. Jazz-bandas griežė ir dailino savo negriškus motyvus, tarytum norėjo prilygti visiems Afrikos dykumų kauksmams ir jų liūdnumui.
Ū-ū-ū – verkė graudžiai basūnas. Tas atbukęs pagalys, pypkė.
Būgnas su sceniškai užžiebta lempute viduje buvo trankojamas protarpiais į pašonę vieno gyvo amerikiečiuko išsišiepusia burna, rodančia dantis. Tarytum amerikiečiukui nebuvo didesnio linksmumo pasaulyje, kaip trankyti būgną ir barškinti lazdute į barškalus, stuksenti lentgaliais ir kitais būdais sužadinti dieviškus garsus.
Jaukios ponios artumas, gėlės sidabro vazose, stalai, nustatyti vaisiais, įkrakmolytos staltiesės ir aplinkui skaisčių ponių puikiai tekintos kojos, puikios rankos, matomos visa savo gražybe… Plaukų atspalviai ir akių žybčiojimai. Šokiai su ponia. Tai viskas šį vakarą teikė ponui kapitonui ypatingo pasitenkinimo. Apie butą jie nė nekalbėjo. Jie turėjo daug ko kita praleisti laikui.
Ponia nutarė tinkamai nuteikti. Ji juokino jį ir pati linksminos, klausdama, kaip tat viskas galėjo atsitikti, kad jie, visai svetimi žmonės, sėdi dabar už vieno stalo ir kalbasi kaip du geru draugu. Ji įtaria, ji pirma jį kur mačiusi. Jis toks savas jai. “Na, ar nemoka ponios pakalbėti!” – atrodė Burbai.
Daug ką jam pasakodama ir savo moterišką sielą jam rodydama, ponia vienu savu savo linksmumo protarpiu, visai jau nuliūdusi, ištarė taip:
Žodis buvo išgriebtas iš ilgesnio posmo, bet kapitonas jį pastebėjo, įvertino ir įsidėjo į savo atmintį kaip kokį nuo stalo nukritusį brangų akmenį į savo šalbierkos kišenikę.
Kiek vėliau, užtrukusi restorane ir bekalbėdama su kapitonu, ponia prisipažino.
– Uch! Niekuomet tiek daug raudonojo vyno nebuvau gėrusi… Kaip tatai galėjo atsitikti?
Ponia buvo apdovanota didele pastabumo nuovoka.
Kai lempos ėmė įgauti gražesnės šviesos, muzikos garsai didėti, jiedu atsikėlė ir rengėsi keliauti. Tai daryti buvo jau seniai metas.
Ponia, sėdėdama automobilyje, rimtoje kapitono Burbos apsaugoje, kalbėjo moralybės tema, būtent, kaip esą sunku jaunai poniai išsisaugoti visokeriopų pagundų.
Kapitonas irgi išsitarė šiuo klausimu, bet ponia sudraudė jį už jo pažiūrų laisvumą ir pagaliau, turbūt, kad šoferis nesuprastų, ji tarė prancūziškai:
– Je suis très fatiguée… Je veux me reposer!
Ponios galva atsirėmė į kapitono petį. Nors ponia pati buvo, be abejo, įsitikinusi daranti priešingą svyrį ir atsilošianti į priešingą nuo kapitono pusę, kur taip patogu ir neutralu sėdėti jaunai poniai, grįžtančiai vienai su svetimu ponu po jaukaus souper.
– Janiais j’ai bu tant de vin qu’aujourd’hui!
Kapitonas įtikinamai nuramino ją, kad tasai nusikaltimas nesąs vienas iš didžiausių.
Pasitikėdama ponu ir gal kiek mažiau savimi, tikro etiketo sumetimais ponia, privažiavusi namą, įteikė kapitonui raktus ir pasakė:
– Pats aukštasis butas!
Kaipgi ji kitaip nueitų viena.
Aiškinti kapitonui nebuvo reikalo, jis žinojo iš ryto jo matytus laiptus bei matė dabartinį ponios nepajėgumą. Kapitonas palydėjo ponią aukštyn. Nors tatai greičiau buvo panašu į jos nunešimą, lengvos kaip gražiausia strauso balta plunksna.
Ponia parodė savo vyro saloną, jo buvusį dirbamąjį kambarį, o pati, pasinaudodama proga, nuėjo užkaisti kapitonui arbatos.
– Aš grįšiu tučtuojau. Tamsta palauk vienas. Tik valandžiukę!
Arbata – geras daiktas!
Kapitonas žvalgė butą ir domėjosi. Jis buvo tinkamu skoniu įrengtas ir turėjo senyvumo ir solidumo žymių. Ant židinio briaunos stovėjo Cevres statulėlių. Viena iš jų, visai išauksintais sparnais, pergalės statulėlė, skrido aukštyn.
Pergalės statulėlė itin jam patiko. Jis ėmėsi ją šiandien lyginti su ponia.
Kitame kambaryje degė sunkūs ąžuoliniai žibintuvai, prirakinti prie sienos kaip viduramžių gotikos halėse ar labai turtinguose teatruose ant stilizuotų scenų. Tiek juose buvo žvakių, ir žibintuvų postamentai tokie sunkūs. Žvakės mirkčiojo tylia, gelsva liepsna, negadindamos bendro vaizdo.
Ilgai nebeidama, ponia staigiai sušvytavo tolimiausiame kambaryje. Jis imtųs greičiau tvirtinti, kad ten sušvytavo nusirengusios ponios kinų šilkinio chalato atlapa ir ponios koja.
Kapitonui keista atrodė, kad ponia, kaip jam rodėsi, kovodama su alkoholio įtaka, kuris ją įveikė, tokiu valios įtempimu ir nepaprastu skubumu buvo taip greit nusirengusi.
Papratęs šeimininko rolėje laive, jis ištarė komandos žodžiais:
– Visas šviesas gesyti ir – namon!
Jis net apsisuko ant kulno.
Bet vienas suvargęs pasažierius sučypė plonytėliu balsu:
– Je suis très fatiguée… Raktus tamsta man rytoj sugrąžinsi…- Tai buvo keleivio be vilties atsisveikinimas. Toks jis buvo sunykęs.
Kapitonas tikrai pačiupo savo kišenėje raktus, ji buvo jam įdavusi įeinant į namus.
Jis nustebo šiuo okultyviu minčių susidūrimu, tarytum ponia turėjo žinoti, kad jis išeina.
– Aš noriu arbatos! – atsiliepė plonytėliu balseliu pasažierius.
Jis nuėjo jo pažiūrėti.
Keleivis, įsivilkęs į kinų šilko chalatą, apsiklojęs koketingomis duknomis, žiūrėjo iš po duknų išsikišusia geltonplauke galva, viena savo nusigandusia akimi į jį. Ir rimtai kamavosi, negalėdamas apsikloti iš karto visu apklotu. Čia koja pasirodydavo, čia laibas petys.
Toks siauras šiandien buvo apklotas.
Kapitonas pamatė, kad keleivis iš tikrųjų reikalingas arbatos. Jo prašomas, jis nutarė jam išvirti.
Nuėjęs į virtuvę, kapitonas ilgai graibstė šaukščiukus, imbriką, puodelius ir pagaliau išvirė gardžios, gaivios arbatos. Tai džiaugsmo bus paliegėliui!
Kai kapitonas įėjo į kambarį, ponia miegojo. Pro sapnus ji griežtai jam įsakė:
– Arbatos aš nenoriu! Prašau mane palikti…
Keista su ta logika, pamanė kapitonas.
Kai kapitonas turėjo išeiti, ponia griežtai jį išbarė ir vėl prisiminė raktus. Jie jai būsią reikalingi: “Raktų neišnešk tamsta!”
Kapitonas pats atidavė jai raktus. Ji ilgai ėmė ir negalėjo paimti teikiamų jai raktų. Jos ranka drebėjo.
Ji kaip žvėriokšlis, susigūžęs po apklotu, degė ir drebėjo.
Ji nieku būdu nenorėjo jo išleisti. Ji buvo tiek nelaiminga. Jis liko. Jis dabar beveik buvo įsitikinęs, kad ponia per visus penkerius savo nelaimės metus kovojo su visokiomis jai gyvenimo teikiamomis pagundomis, kaip pati buvo sakiusi. Tiek gyvybės dar joje buvo.
Kai švito, ponia prašė jį likti iš viso ir nekeliauti iš miesto.
– Lik tamsta čia! – Bet tokiu nekaltu žvilgsniu. Ji pati nebetikėjo savo žodžiais. Tetarė juos tik dėl nusiraminimo.
Juokinga su ta ponių logika! – pamanė vėl kapitonas.
Ji sumenkėjo, suliesėjo, buvo nuolat pražydusi it gėlė ir nuolat linksma. Besišypsanti ir kažką sau slepianti.
Ponia pakvietė jį pusryčių. Jis net nustebo. Ant seno ąžuolinio viduramžių stalo ant greitųjų buvo užtiesta baltutė staltiesė ir prirengti pusryčiai “dviem”. Jis buvo tikrai sujaudintas šio šeimyniško gyvenimo šilima, jo ankstybąja stadija.
Kapitonui, pripratusiam prie vienodo, šiurkštaus gyvenimo, patiko toksai spartaniškas valgis. Arbata, duona, sūris, košė.
Ponia buvo laiminga.
Jis priminė jai jos vakarykštį prancūzišką pašnekesį. Ji, negalėdama susilaikyti, nusijuokė.
Spausdamas prie savo plačios krūtinės, kapitonas ištarė savo karštą sudiev. Atsisveikinimas buvo sunkus ir reikšmingas.
Jausdama paskutinį kartą jį matant, ponia norėjo padaryti kokio malonumo.
– Raktų nereikia grąžinti! – taip pasakė jam laiminga ponia, pati iš anksto žinodama jį nesutiksiant.
Kai jis ėjo ankstyvą rytmetį, miesto saulė dar švito. Tik ant Parlamento rūmų užsidegė skaidriau dangus. Saulė turėjo greit įveikti ryto pilkumą ir sunkiai užritinti savo raudoną kamuolį ant vos matomo dabar Parlamento rūmų stogo.
Automobiliai ir vežėjai stovėjo ilgomis sustingusiomis eilėmis. Taip pat beeiną nakties tvarkos dabotojai, policistai įdėmiai pažiūrėdavo į kapitoną.
– Jamais j’été si fatiguée! – nusijuokė kapitonas savo kalambūriškai būklei apibūdinti.
Pilkas rytas buvo šiurkštus kaip šalta vonia.
Pamatęs atsipalaidavusias savo batų apivaras, jis vogčiomis pasilenkė, kad kas nepamatytų ir neįtartų šitokia rėdos netvarka, užrišo jas.
Viešbučio portier, nusiskutęs ir linksmas, pradėjęs eiti rytmečio darbą, palinkėjo jam labo ryto.
Jo kambaryje prie prirengtos lovos degė elektros lemputė, dar iš vakaro tarnaitės uždegta ir palikta. Žalsvos lempos atšvaitas skleidė šviesą ant lovos. Lova buvo baltais skaisčiais patalais, prirengta iš vakaro gulėti. Jis pajuto vidaus šilumą, atneštą iš kitur, ir nutarė nebegulti.
Jis švilpavo.
Bešvilpaudamas jis pamatė ant stalo besislepiantį tarp popierių telegramos kvadratą: “Atkeliaujame šiandien. Dovanok pasivėlavimą”.
– Kiaulės!
Dabar jis jų nebekeikė. Jis juos mylėjo.
Išėjęs į fojė, jis sutiko jau atkeliavusius visus delegacijos narius.
Jie padėkojo jam už ankstybą jų pasitikimą. Jie to nesitikėję.
Tai jam nieko nereiškią. Jam malonu esą sutikti savo draugus!
Jei kapitonui atrodė keistas toksai daiktų susipynimas: kortelė, telegrama, moteris, tai kapitonui vis dėlto keisčiausia atrodė, kad toje painiavoje kažkokią rolę vaidina moteris. Kokią, jis nežinojo, bet vis tiek – intriguojamą.
Už viešbučio pavasaris pabudo ir vaikščiojo gatve, nulipęs kaip tik nuo miesto stogų, kur jis paliko ties rūsčiai raudono dangaus sklypu dvi jo nudažytas melsvai ir žalsvai dangaus juosteles, kaip tinka tekančiai saulei pasitikti.
Moterys čarškuolės pradėjo savo ryto darbą. Saulė pagaliau visiškai išsirito iš miesto rytmečio dūmų ir ūkanos; saulė perpjovė elektros reklamos štangas ir bokštus, pasikabinusi ant jų.
Pavasario darbininkas nešėsi kumetiškai teptukus ir užsibrėžė sau naują dangaus plotą, visur palikdamas mėlyną žymę – juostą.
Rytmečio tramvajai sudundeno plieno papėdėmis, atsigindami nuo keleivių.
Prasidėjo kitas pavasario rytas.