Jurgis Savickis “Marutės vargai” IV dalis

Kalėdos. Giedra saulėta dienelė. Vainoros sodyboje ramu, nes šiandien mažkas beliko namie. Kas išėjo viešėtis pas gimines, kas pas tėvus, o kits ir visai atsisakė toliau tarnauti. O pagaliau ir pats Vainora su saviškiais išvažiavo šiandien į bažnyčią. Vienas Petras beliko namų saugoti. Visur tylu, lyg būtų visi išmirę. Tik saulutė šviečia. Petras pamažu triūsia, juda apie gyvulius. Pripylė vandens į lovį, paleido gyvulius, pagirdė ir vėlei pririšo. Kol prinešiojo kratinio, tai gerai įšilo. Bet kažko taip susirūpinęs, vaikščioja dirbdamas lyg nesavas, vis tai ką marma, tai svarsto. Toks rūstus, su nuleistais antakiais.
“Je, susipainiok tik sykį su merga, tai velnias ir išeis… smaugte pasmaugs visokie vargai… Ir nelabasis mane stūmė į tą balą.. Juk lindo, pati lindo kaip gyvatė kokia, ir išėjo… Valkiojasi dabar su pilvu. O kas atsakys? Aš. O, prakeikta dvasia…”
Petras atnešė šieno pleką, užmetė arklius, paspyrė gulintį kumeliuką. Nelinksmos mintys neatsitraukė nuo jo, taip griaužte ir griaužė.
Jis atsisėdo arklidėje ant kaladės. Prikimšo pypkę, užrūkė, nusispjovė piktai ir vėlei užsitraukė. Jis kovojo. Jo blaivios akys degė.
“Na, juk gera mergina, nėr ką sakyti, ir graži, ir darbšti, tiesa, gera… Na, o kur jau su ja lįsi?.. į kumečius? Ne. Da, rodos, galva laikos ant pečių. Kad jie visi nesulauktų! Vesiu mat aš, nersiu sau virvę ant kaklo… Kaipgi… Laukit jūs…”
Petras lyg vejamas greitai atsistojo ir nuėjo nešti naują pleką.
Taip, Marutė buvo nėščia, ji tikrai jautėsi tokia. Ji baisėjosi pasekmių, negalėjo įsivaizdinti, kas bus, ir net stengėsi negalvoti apie ateitį: gal viskas apsieis geruoju, ji lyg laukė kažkokių stebuklų.
Kartais baimingai apreikšdavo ji tai Petrui. Petras taip negerai pažiūrėdavo į ją tuomet. Nieko nepasakydavo ir, sučiaupęs lūpas, nueidavo paprastai tolyn, palikdamas ją vieną bestovinčią.
Abudu jautė, jog nėra ko gero laukti, jog bus audra ar kas panašaus. Jautė tai ir pašaliečiai ir tarškėjo be paliovos.
Petrui nė į mintį neatėjo Marutę vesti. Pirma, dar jis toks jaunas, o antra, vedus vieni vargai: “Tik sykį vesk, apsikrausi vaikais trims eilėms apie krosnį! O paskui tik dirbk ir dirbk lig kruvinui prakaitui”. Žino jis tai… Ne. Petras norėjo dar pamatyti platų pasaulį, užsidirbti daug pinigų. Na, o kam tąsyk vesti?
Šiandien tas klausimas, taip svarbus jo gyvenime, kilo su nauja galia, ir Petras suprato, jog ilgiau tęsti negalima ir reikia neatidėliojant išrišti jį.
Ir Petras galų gale nusprendė kažką daryti. Bet dvasia jo nenurimo.
Petras dar triūsė, atnešė naują pleką, privertė ėdžias, mėgino kažką pašvilpoti kaip visuomet, bet nieko nebeišėjo.
Už arklidės sienos sutarškėjo šlajukai, kas nors ten greitai važiavo ir balsiai kalbėjo.
Tat pagrįžo Vainora su pačia ir sykiu Marutė. Jis buvo šiandien truputį įkaušęs ir bevažiuodamas taip smagiai juokavo, kad Vainorienė ir Marutė trūko juokais iš jo pasakojimo. Vainora pavedė arklį Petrui. Jis dargi nupirko taboko Petrui, girdi, už ką šeimininkavo namie. Visi nuėjo į vidų.
Petras, kinkydamas arklį, vis mąstė, ar skolinti nuo Marutės pinigų, ar ne. Lyg būtų negera, bjauru. Na, o neskolinus, iš kurgi gavus? Neatneš lapė ant uodegos. O kaip jam apsieiti be reikalingų pinigų? Kitaip neišeina, reikia skolinti. Petras žinojo kam.
Marutė, taip linksma kaip ta saulutė ant dangaus, įėjo į klėtelę sudėti savo rūbų. Šiandien ji visai užmiršo savo padėjima, savo ateitį, žmonių liežuvius. Priėjo prie savo skrynios, didelės, žalios, mamutės jai paliktos, išdabintos baltomis eglaitėmis su raudonais obuoliais ir tvirtai senobiškai apkaustytos. Atidarant skrynią, garsiai suzimbė jutrina. Marutė atvožė viršų, kursai buvo išlipytas šventųjų paveikslais, piešiniais iš laikraščių ir dideliu pragaro paveikslu su baisiai degančia derva ir putojančiu ugnyje šalčiu.
Marutė, linksmai niūniuodama dainelę, dėstė savo šventadienius rūbus, savo maldaknygę, žiūrinėjo, vartė visokius gobtuvus, kaspinus ir ilgai negalėjo atitraukti akių nuo vieno puikaus šilkinio gobtuvo. Ak, kaip jis jai buvo malonus! Tiek sukėlė saldžių atminimų. Tai Petrelis dar vasarą, per šv. Joną, Raseiniuose nupirko…
– Kraitį žiūri?
Marutė nepasergėjo, kai į klėtį įėjo Petras.
– Įsižiūrėjau… O, tu viens šiandien namie, balandėli mano, paukštelėli, – linksmai prašneko ji, artindamasi prie jo. – Na, ko toks liūdnas, karvelėli mano? – klausė ji su užuojauta, žiūrėdama jam į akis.
– Et, niekis… Marut, – tarė jisai po valandžiukės,- ar nepaskolintum man penkiolika rublių? Juk gavai…
– Vaje tu mano!..- nustebo iš tikrųjų ji. – Ar ne dvarą žadi pirkti?.. Kad, Petreli… nežinau jau. Juk aš tau viską viską, ką tik turiu, duočiau, bet ką mama pasakys. Na, ir kam tau tiek pinigų, juk pats paėmei tiek daug algos?
– Et, reikalai… Skolos. Ką motina?.. atiduosiu,- tikrino, įbedęs akis į žemę.
Marutė atsikėlė ir pradėjo ieškoti pinigų po drapanų, pagaliau ištraukė rūpestingai suvyniotus į baltą nosinę.
– Aš eisiu į vaišes,- tarė Petras, pažvelgęs savo gražiomis nuliūdusiomis akimis.
– Kur? – sušuko nustebusi Marutė.
– Į vaišes pas tėvus.
– Na, balandėli mano, kada gi sugrįši?.. O man vienai prisieis būti. Kaip aš tavęs lauksiu pareinant, tik neviešėk jau ilgai! Kada žadi eiti?
– O tuojau, tik nueisiu pas poną.
– Tuojau! Na, jei reikia, tai eik. Tai skubink, juk toli namai, sutems.
Ji padavė jam pinigus. Abu tuojau išėjo iš klėties.
Marutė lydėjo savo mylimą. Ji visuomet tai darė, neveizėdama į nieką, o vien tik klausydama karštai mylinčios širdies balso, ir tie persiskyrimai, nors ir ne ilgam laikui, matyti, prisieidavo jai sunkiai. Jie ėjo viens greta kito, tai ramiai kalbėdami, tai ilgai tylėdami.
Temo. Saulė jau leidosi už žalių eglynų, už sniego laukų. Ir paskutiniai spinduliai besileidžiančios saulės atsimušė tuose plačiuose sniego laukuose kažkokiomis keistomis, tamsiomis, melsvai raudonomis spalvomis. Viskas rymojo, tik sniegas čirškėjo po jų kojomis.
Buvo šalta. Marutės skruostai įkaito nuo šalčio. Ji šią valandą išrodė tokia tvirta, pritraukianti, tokia daili. Petras ilgai ilgai pažiūrėjo į ją.
– Užteks, Marute, – tarė jis neramus.- Ačiū tau, Marele, už ką lydėjai! Ačiū už viską! Lik sveika, laiminga!
Jis karštai prispaudė jos rankeles, karštai priglaudė ir ilgai ilgai bučiavo.
– Laikas…
Bet Marutė dar neleido, taip karštai širdingai bučiavo jį, ir jis neišlaikė, taip tvirtai suspaudė ją, taip meiliai bučiavo, kalbėjo ir ilgai dar taip stovėjo tarp tamsių laukų.
Atsisveikino.
– Sudiev!.. Sudiev, Marute! – tarė paskutinį sykį Petras, ir jo tos dailios reikšmingos akys lyg buvo pilnos ašarų, ir veidas lyg sudrėko.
Ne, ji tamsume turbūt apsiriko. Jos Petrelis niekuomet negali verkti. Petras dingo tamsiame miške ir nuėjo, kad… nebegrįžtų daugiau į tas prigimtas vietas.
Marutė dar ilgai stovėjo vietoje, jai buvo gera, linksma nuo to nepaprasto taip jautraus atsisveikinimo.
Saulė jau seniai nusileido.
Tarp girios medžių mirksėjo raudoni žiburėliai.
Marutė keliavo viena namo.
Ant dangaus užsidegė kelios žvaigždutės.