Jurgis Savickis “Gyvenimas”
Juozuks džiaugės išsprukęs ant gatvės. Jis nebėgo greitai, kaip jam prisakė kelissyk ir grūmojo jo šeimininkas Kuzma Petrovičius, valdytojas ne per didelės batų dirbtuvėlės. Juozukas keliavo sau iš palengvo, jausdamas tikru ponu čionai ant savęs. Laikas nuo laiko jis užsižiopsodavo kur ilgiau, jei pamatydavo ką įdomesnio. O praeidamas pro šalį keptuvės ar kitos kokios krautuvės valgio, Juozuks neiškentėdavo, kad neužsilaikius ir nepastovėjus gerą valandžiukę; lyg traukte traukė kas prie lango. Ir jis, įbedęs smalsiai savo užmiegotas ar užraudotas akeles į tą užžavėtą langą, ilgai, ilgai žiūrėdavo ir lyg visas persikeisdavo; lyg tapdavo aukštesnis, suvelti plaukai lyg dailiai susidėliodavo, o akelėse pradėdavo žibėti kažkokia slaptingoji nepaisoma ugnelė.
“Ir tokios krūvos duonos. Vis ant lentynų… Pyragai… Baltučiai tokie… Ne, aš jau velig imčiau šmotą tos juodosios duonutės… Dievužiau, kokia tur būti saldi, minkšta, gardi, pati tirptų burnoje. O ten po stiklais kokie navatni raityti pyragai, turbūt labai saldūs, kaip vanduo su tomis baltomis įmestomis kruopomis, kokį duodavo gerti namieje mamutė… sacharinu vadindavo; na, o čia da turbūt saldesni. Labai gardūs turbūt, kaip tas pyragas su ta gardžia varške, kokio davė per Velykas Kuzmos Petrovičiaus pati. Labai gardus. O kad dabar?.. Ne, ne. Per amžių, rodos, kramtytum ir valgytum aną antai kampą juodos duonutės. O ką… jei taip šonu šonu slinkti, tik capt, o paskui bėgti… nesugaus, papūskit, jei bėgsiu. Juk tik slenkstis, paskui kašė, už kašės ant stalo antai atpjautas nuo bakano kampas taip gardžios duonelės, vis valgyčiau ją”.
Juozukas sustingo bežiūrėdamas į tą ką tik iškeptą, garuojančią, skanią, užvis brangiausią duoną.
“O jei pagaus… Pavys! Kitaip nebus… Muš velniai, ir tur būt skaudžiau negu Kuzma Petrovičius, negu vakar. Atsiminęs apie tą “vakar”, Juozuks atsikratė nuo didžios pagundos. Jis paskubo atsitraukti kuo greičiausia nuo durų ir keliauti sau sveikam.
Pilve urza ir lyg žnaibo kas ten, bet, nenorėdamas ilgiau žiūrėti, bėgo gatve, rydamas seiles.
“Rodos, viską suėsčiau… Lauk dabar, pakol duos kopūstų ar “čajaus”… O gal visai neduos… Juk sakė, Dievužiau… Kaip sopa ausį ir kuprą, lyg vežimas suvažinėjo, taip laužo, gelia… O kaip rėkė tas prakeiktas Kuzma Petrovičius, net šiandien baisu atsiminti, o labiausia sakė: “Padvėsi neėdęs”… Kaip tai atsitiko, Juozuks nei pats gerai nepermano.
O atsitiko vakar labai įstabūs dalykai su Juozuku. Po pietų šeimininkas liepė kuo veikiausia nubėgti kaip visuomet į krautuvę odų ir tuojau pargabenti puspadžius. Na, Juozukas ir nuėjo, paėmė, kaip buvo liepta, ir jau begrįždamas daėjo lig tų tykių, lyg išmirusių pergatvių. Ugi mato Juozukas: du berniokai gena kudlotą šunį. Na, kas iškentėtų neprisidėjęs. Juozukas kuo greičiausia sugriebia plytgalį, ir nugi vytis trise, tik čypia šuva bekurdamas. Iš kur buvęs nebuvęs išlindo ant to ermiderio sargybinis: “Derži ich, razboinikov”. Ugi nesutryps kojomis, nepakels tą savo pagalį. Juozuks baisiai persigandęs, ilgai bėgo sykiu su naujais sėbrais. Ant galo, sunkiai dūsaudami, vaikai pailsę kažkur sustojo, ir Juozuks sykiu su jais. Taip įstabi nepažįstama vieta, ir namas toks didelis, apleistas, su užkaltais langais. Prisiartino būrys vaikų, dėl susipažinimo šiek tiek pasipešę, ir pradėjo sykiu visi žaisti. Juozuks iš pradžių lyg bijojo, paskui, apie viską užmiršęs, linksmai sutiko. Kokių tik “vainų” nedarė, o kaip smagu buvo bėgioti po tuos apleistus namus, taip viskas ten buvo nepaprasta, lyg ten, toli, namieje, senoje varpinyčioje ant kapų. Paskui tuose namuose sutiko dailiai pasipuošusius ponaičius, iš pradžių nedrįso viens kito, o vėliau visi pradėjo sykiu bėgioti, šūkauti. Taip belakstydamas Juozuks labai susidraugavo su tais ponaičiais, o ypač su vienu, ir tas ponaitis su savo seserim nusivedė jį pas save į sodną. Atnešė įvairiausių žaislų, kokių nebuvo matęs Juozukas ir per sapną: arkliai, tikri arkliai, tik sėskis ir jok, šaudyklės, net baugu, paukščiai lakstantys, o kokios muzikos, it vargonai. Na, ką ten viską beatminsi. Žiūrėk, ta ponaičio sesuo atneša kupinas rieškučias saldainių, pyragų, kaip putos ant upės, obuolių ir dar kokių ten uogų, kokių neragavo savo amžiuje. Jis godžiai kando ir rijo, nesuspėdamas kramtyti. Ponaičiai, iš abiejų pusių stovėdami, širdingai juokėsi, kad jis taip nepaprastai valgo, net žievių nenupjausto nuo obuolių. Klausė – kodėl vaikščioja po lauką be bryliaus, ir galų gale abu pradėjo prašyti Juozuko, kad liktųsi čionai su jais. Ir Juozukas bekramtydamas jau buvo benorįs sakyti, kad sutinka ir neis daugiau pas tą Kuzmą Petrovičių, kaip staigu iš namo sodne skubiai išėjo tokia ponia, pradėjo bartis ant ponaičių ir šaukė ant jo. Nei ponaičiai, nei Juozukas nesuprato, dėl ko pyksta jinai, o Juozukui nusidavė, kad pyksta jinai ant jo už tai, kad bijosi Kuzmos Petrovičiaus, kad nesibartų jisai ant jos ir ponaičių, ir taip graudu pasidarė vaikinui: ką tik buvo taip malonu viskas, ir viskas pradingo.
Jau pradėjo temti, tąsyk jis atminė, kad bestovįs vienų vienas čionai ir kad laukia šeimininkas – juk jis dar neatnešė odų. Kur bepadėjo puspadžius, jis ir pats nežinojo. Ieškoti sodne – nėra, senam name – taip tamsu, ir Dievas žino, kas besibaladoja, vaidinasi, Juozuką net šaltas prakaitas išpylė, o surasti reikia: ką pasakytų Kuzma Petrovičius. Išlandžiojo visas pakampes ir let let surado. Surado ir apsidžiaugė, ir pats nebeatmena, kaip jau išspruko iš to namo, bėgo iš viso vieko link durų, o užpakalyj kas vijos, gaudė ir turbūt norėjo sugriebti. Atsiminus Juozukui, kas buvo nuo šeimininko nakčia namieje, net drugys papurtė. Ilgai paskui guolyj raudojo Juozukas. Sunkiai atsigriebdamas kvapą, jautėsi prapuolusiu, užmestu. Kampe švelniai mirkčiojo raminanti šviesa “lampados” prieš paveikslus. Bežiūrėdamas į tą malonią glostančią šviesą, Juozuks atsiminė žvaigždutes ant dangaus, ten toli, namieje ant Nevėžio, atsiminė mamutę ir užmigo saldžiu nekaltu miegu.
“O gerai turbūt gyventi ponaičiams, mano Juozukas, beeidamas į krautuvę, turbūt nemuša, o kopūstų su koše tai duoda lig sočiai, o gal visuomet tų saldumynų, kokių ragavo vakar. O kaip ten viduje puiku pas poną, šviesu, gražu, kaip tik pas prabaščių. Buvo ir jis sykiu pas poną kambaryj, nebuvo suvis ką nusiusti su pasiūtais batais, teko jam nunešti, ir ten matė ponaičius, taip bailiai žiurėjo per pravertas duris, paskui atėjo kažkas ir nusivedė.
Na, o ten namieje nėra pas močiutę tokių ponaičių, ir saldumynų nematė jis, o gerai ir ten, retai bandė, o miegoti ir bėgioti galėjo kiek norėjo, kol buvo tėtušis. Paskui nebuvo.- Atvažiavo tas dėdė Šimas iš miesto, toks ponas, su kaliošais, apsirėdęs, ir išvežė. Iš sykio, sako, gaus vietą pas mano šeimininką, uždirbs pinigų. Na, ir kam atidavė matušė?.. Verkė išleisdama, o visgi atidavė čionai tiems…”
Juozukas atsiminė, kaip jis tapo atgabentas į miestą pas Kuzmą Petrovičių, kaip nejauku iš pradžių, kalbėti nei žodžio nemokėjo ir vaikėzai dirbtuvėje vis juokės: “nechrist”, ir Juozukas negalėdavo suprasti, kas tai reiškia. “Oi, kaip sunku čionai, velig namieje pas mamytę: per naktį supk čia tą verkšlį, tik ką užsnūdi, akis užmerki, jau klausyk ir bliauna, paimtum ir sumuštum, kad nerėktų ir duotų užmigti. Ir tas dėdė Šimas visai niekas, nemyl jis jį, vis muša, braukia į pakaušį, o vis da bėgiok jam kuo skubiausia į monopolį ir atgal, o tas Kuzma Petrovičius, tai neduok Dieve, kaip skaudžiai peša plaukus, taip išsižiojęs baisiai rėkia, rodos, tuoj prarys.
Na, o jei nesupti, išsimiegoti lig sočiai, paskui nueiti pas tuos gerus ponaičius vakarykščius (kad tik jų motina nematytų), žaisti… O valgyt!.. Valgyt turbūt tąsyk neduotų Kuzma Petrovičius, o plaktų da skaudžiau. Kad kaip nors pas motušę, arklius sau beganytum”.
Ir Juozukui atėjo į mintį tie naktigoniai namieje. Ateidavo vasaros vakaras, ir Juozukas, ir daug jaunų sėbrų surinkdavo arklius iš sodžiaus ir greitai, linksmai visi jodavo tolimų ganyklų, pievų linkon. Visi šūkaudavo, rėkaudavo, o Juozuks ypač mėgdavo dainuoti: “Tas Gendruts labai drūts”, ir jo kūdikiškas skardus balselis imdavo viršų tarp kitų.
Beveizint jau ir ganykla, tuojau rakindavo pančiais arklius, ir susieidavo bemaž visi į krūvą. Žiūrėk, jau kas nors triūsia apie laužą, ir neužilgo tratėdavo sausos šakos, dūmai kildavo į padanges, o iš ugnies šokinėjo žiežerkos į visas puses. Tuoj kas užmena mintį ar pradeda sakyti pasaką. Ir taip viens už kito… Taip baugu būdavo nuo tų pasakų, taip tamsu aplinkui, ir tankiai rodėsi Juozukui, lyg slenka čiuožia kas iš po krūmų ar žengia užburta kunigaikštė, visa spindanti ir žėrinti nuo sidabro ir deimanto rūbo, ir Juozukas da arčiau prisislinkdavo prie ugnies ar prie vyresniojo. Ir taip nematant prabėgdavo naktis, nei nepajusdavo, kai kraštas dangaus ten už upės pradėdavo rausti, šviesti. Nuo laukų kildavo tamsūs ūkai ir pūsdavo šaltokas vėjelis. Paukščiai sukrusdavo, ir nugi čiulbėti, nugi dainuoti, net miškas skambėdavo nuo skardžių garsų.
Juozukas ir keli draugai tardavos eiti maudytis, ir bėga jau krūva vaikų į Nevėžį, bėga laimingi, panašūs į tą rytą. Ilgai maudos, ilgai plaukioja, bet ten šaukia nuo ganyklų. Visi skuba vilktis ir bėga jau besegdami sagius, bėga su šlapiais plaukais, drebantys nuo pirmutinio šalčio po maudymosi, bet veikiai bebėgdami sušyla, ir jau prie arklių. O čionai pasilikę prikepė bulvių, ir visi godžiai valgo lyg karališkoj puotoj.
Pargrįžus namon tuojau pasirūpindavo motušė, duodavo valgyti, o paskui Juozuks galėdavo miegoti, kiek tik manydavo.
Bet taip bloga darosi, atsiminus apie tą naktiganį, apie taip gardžius pusryčius, apie miegą, taip silpna, galvą lyg sopa ir baisiai pikta ant visų, kad net ašaros išsiriedi iš akių.
Juozuks greičiau pradėjo bėgti tekins: greičiau atneš puspadžius, gal susimylės Kuzma Petrovičius ir tuoj duos pavalgyti. Jau ir tiltas, tuoj ir krautuvės. Vis bėgo Juozukas, tik žiūri jisai, kad kažkoks vaikėzas, nešdamas obuolius geldutėje ant galvos, lyg pasprūdo ir pabėrė kelis žemėn. Juozukas nematant sugriebė porą obuolių, ir bėgti greičiau, jam rodės, kad nieks nebematė, ir manė – kaip tuojau valgys, kramtys… Iš to džiaugsmo linksmai sušvilpė, norėjo net uždainuoti: “Tas Gendruts…”, tik girdi beldesį užpakaly: lyg vėjas vijos tas vaikėzas. Juozuks norėjo vikriai išsprukti, da atsisukęs bebėgdamas pažiūrėjo, ar toli vejasi, kaip staigu Juozukas išgirdo bešvilpiant, kažkoks pragariškas trenksmas… ir viskas pradingo…
* * *
Ties tiltu minia žmonių kas valandėlė vis didinas, subėga daugiau. Policistai iš visų jėgų stumdo ir meldžia išsiskirstyti, bet nieko neįveikia.
Žmonės kažką neramiai kalba ir, pažvelgę vis ten į žemę vidury minios, atsitraukia sujudinti, kai kurie išbalę. Žiūri viens už kito. Kažkokia moteriškė, kažką pakėlus nuo žemės, atšoka, klykdama ne savo balsu ir mosuodama rankomis, lyg atstumdama nuo savęs baisiausią reginį, bet už valandžiukės neiškenčia, vėl pasilenkia, ir vėl tas pats balsas išgąsčio, baimės. Žmonės nerimauja. Mosuoja rankomis. Rėkia. Čia pat, apsuptas žmonėmis, stovi milžiniškas automobilis. Žmonės su kumščiomis lenda prie žmogaus, sėdinčio automobilyj, grūmoja. Ir žmogus, rodos, ir pati mašina lyg užlaikė kvapą, baisėjas ir nejuda.
– Atsitraukite… Marš iš čion…- šaukia ir stumdosi krūva dar pribuvusių policistų, minia atplaukė truputį tolyn. Liko tyra vieta…
Prie automobilio tekinio, didumo lyg girnų akmuo, gulėjo maža žmogystė – lavonas.
Galva suskaldyta tekinių. Tarp ištižusių, aptekusių kraujais smegenų kyšojo kaušo aižė. Akys sustingusios ir šaukiančios pragarišku balsu, užmušančios žmogų savo baisiu žvilgsniu. Iš vieno krašto sučiauptų lūpų tęsėsi lig žemėj ilgas siūlelis kraujo, seilių. Kūnas menkutis buvęs globoje vargų. Basos, pajuodusios nuo dulkių kojos.
Menka žmogystė… Nesunku pažinti… Tat buvo Juozukas.
