Jurgis Savickis “Belaukiant”

Vienos vasaros atsitikimai
Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą.
Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs draugų. Visą tą buvau tuomet savo dieninyje pažymėjęs, bet šįkart ir dieninis mažai ką pasakys, kadangi jame viskas taip chaotiškai ir prišokiais greitomis surašyta… Aišku tik, jog buvau tuomet labai susijudinęs.
Randu dieninyj dažnai minimą “ją” (taip ją ir toliau vadinsiu), paskui dar “laimę”, “akis”, “pasimatymą”, tikrai įsikarščiavusio jaunikaičio plunksna brėžiamus, dar randu jausmų, nors ir paviršutinį, apibūdinimą, tačiau iš viso to jokios akcijos nesuseku. Tarp pageltusių sąsiuvinio lapų, paišeliu prirašytų, įdėtas dar gražiai iš geltonų plaukų supintas vainikėlis. Atskleidęs paskutinius suplėšytus prie pat dieninio galo lapus, randu jau gerai išskaitomą tekstą, kurį ir privedu čia, šiek tiek dalyką paaiškinęs.
…………………………………………………………………………………………………..
…Svetima ranka, kuri jos liemenį drįstų apsupti!..
O Dieve padėk man tą ranką pašalinti ir visa, kas stotųsi man ant kelio. Tas negali būti! O ne! Spėkų man užteks.
Betgi… tos “natičankos”, vieškeliu betratančios, tų išpenėtų arklių kanopų tratėjimo negaliu užmiršti. Meilė tvirta, tvirta… Regis, krašto galo nebus. O čia dar toks mažas atsitikimėlis…
Bet mačiau, kaip savo galvutę su ta auksinių, gelsvų, man šventų plaukų karūna glaudė prie jo galvos… “natičankai” vieškeliu betratant… Ne. Ji to negali daryti! Aš su ja turiu pasimatyti ir būtinai viską išsiaiškinti. Būtinai. Juk ji žino, kad ji mano.
…………………………………………………………………………………………………..
Rugp. 28 d. Koks žmogus juokingas ir menkutis būna kartais. Ak ta mano kregždutė! Kaip aš ją skaudžiai užgavau. Ji mano. Jei kas kitas žiūrėtų į tas akis… Žinoma, to ir atsitikti negali. Girdžiu dar jos balsą: “Tau, tau jos – tekis… tavo akis. Aš myliu, myliu, myliu tik tave”…
Ji – deivė, ji – mano deivė. Ji atleis man tokias nedoras, neteisingas mintis. Aš ją myliu. Myliu…
…………………………………………………………………………………………………..
Rugp. 30 d. Vakarykštė diena meta nemalonų šešėlį ir į šį rytą. Nesusivaldžiau. Ir kiti pastebėjo, kad aš pusiausvyros buvau nustojęs… Gerai dar, kad mane girtu palaikė. Važiavome nakčia keli kaimynai vežimuose, šieno prikrautuose, savo arklius aplink vežimus pririštus vesdami į mugę…
Ūkavom. Dainavom. Sumigom. Galva kabojo ir kratėsi. Tačiau saldus miegas teikė malonų sapną: mačiau ją prie savęs, jos karšta ranka gulėjo ant mano galvos…
Tik staigu kaži kas sušuko nežmonišku balsu į arklį, įkėlusį koją vežiman. Nubudau ir pasijutau kaži kaip vežime begulįs: koja viena buvo įsispraudusi tarp drabynos, o ant galvos buvo beužslinkusi sūrių prikimšta terba… kad ją!..
Smarkiai pavažiavę, prieš aušrą sustojome pakely vienoje aludėje pasilsėli ir arklių paganyti.
Žmonių buvo pilna. Visi pašaliai jų primarmėję. Matyt, girtuokliauja, ir smagiai.
Turiu papratimą ieškoti visur visokių atsitikimų atsitikimėlių, klausytis kalbų kalbelių ir visa regzti paskui į vieną rezginėlį. Sodietis pasakytų: kišti nosį, kur nereikia.
Bet šįkart, geriausiu atsitikimu, – likimas pasielgė su manimi nemandagiai. Besižvalgydamas gretimame kambaryje išgirdau šlėktos būrelį šitaip bešnekant: “…dalies penki tūkstančiai teks N. N.”.
Jutau, kad kraujas galvon šoko.
“Piršly, batus siūk, kaip sakoma. Mano dėta – neprarasi, pasisiūsi sau batelius…”
– Ha! Turto merga!..- čia buvo ištartas jos vardas ir paminėtas kaži koks dvaras.
Jei šiurkščiai paliestų mano leliją, užgautų ją!..
– Iš kur tamsta žinai? – aštriai paklausiau.
Jutau, kad vėl artinasi prie manęs tas akies mirksnis, kuomet žmogus užsimiršta ir pusiausvyros nustoja.
– Visi kalba.
– Kas tai “visi”?!
– O tamista kas do vienas? – mandraunas…
Matomai, šlėktos negalėjo manęs suprasti: sušukau ir šokau prie vieno – alaus pilnu buteliu sviedžiau į “piršlį”, tik jam ūmai pasitraukus, butelis sutarškėjo į sieną.
Akimis kraujo paėjusiomis kibo į mane, pamenu, traukė tvirtai sugniaužęs mano rankovę.
To tik ir laukiau. Įnirtęs puoliau prie jo viso blogo, pradžią jame viename matydamas. Perskirti mūsų subėgo žmonės.
“Girtas”! – pro ūžesį išgirdau.
“Girtas negėręs”…- ironizavo kaži koks bernas.
Pajutau šiurkštaus gyvenimo smūgius ir pradėjau pats savęs neapkęsti.
…………………………………………………………………………………………………..
Rugs. 8 d. Šlamėjo obelių lapai. Lietus smulkiais lašeliais dulkino. Plaukė sunkūs švino debesiai. Aš, prisiglaudęs prie obelės, laukiau, o jos vis nebuvo! Nusiraminimui stačiau aukso rūmus – deklamavau Vaičaičio eiles: “Kai baigsiu, sutrenkę durimis, išeis”. Jos vis nebuvo.
Nuskyniau sudrikusį vėlyvą jurginų žiedą: jai tuoj atiduosiu, bet jinai nėjo. Padėjau jurginą į obelę, jinai žino tą vietą, rytoj pasiims.
Būtinai ateiti žadėjo – kas atsitiko su ja?!
Kas?.,”
Šitais žodžiais ir baigiasi mano senovės užrašai.
Gal būti užbėgau priešakin daugiau, negu reikia, kad apibūdinus tuolaikinius mano prietykius, bet, manau, ne pro šalį bus paaiškinus dar, kad toliau užstojo visiškai nemalonios dienos, apie kurias dabar nei atsiminti nenoriu. Kažkas negero darėsi su manim – galop susirgau. Motina buvo parkvietusi gydytoją, nors, regimai, visiškai buvau sveikas, tik gulėjau lovoje balta drobule užklotas.
Pro duris teko užgirsti tylų ruso gydytojo su mano motina pasikalbėjimą. Pakvietė dar mano broliuką gimnazistą kalbos paaiškinti – padėti susiprasti: „… nadryv… bus viskas gerai… ramumo ir priežiūros, susimildami, daugiau”.
Galbūt man tik pasigirdo… bet, rodos, ištarė jie ir žodį: “melancholija”.
Motina lingavo galva, glostė mano plaukus ir rūpinosi.
– Mat sušilau, šieną bepjaudamas. Tai niekis, – raminau ją silpnu balsu. – Ryt poryt pasveiksiu.
– Sušilai, vaikuti. Sušilai. Dievo malonė visame kame. Viskas praėjo. Beveik užsimiršo. Tik giria dažnai senais atagarsiais apie gyvenimo pavogtas valandas dainuoja.

Tą dieną buvo labai karšta.
Net mano diedas, kuris žiemą vasarą kailiniais dėvi arba, užėjus ūpui, kurio aš negalėdavau suprasti, pakeisdavo kailinius dar šiltesne rudine, šiandien buvo tik lengvais trinyčiais apsivilkęs. Įsispyręs į didžiausius batus, ruošėsi drauge, su manim į bažnyčią.
Kaip paprastai, norinčiųjų tokią giedrą dieną važiuoti į atlaidus buvo kiek nereikia. Per laukus tęsėsi mišrios žmonių juostos.
– Nevažiuok, mažute, – supluksi, sušilsi, pasilik su broliukais, – draudė motina mažą sesutę. Bet kur tau! Tiek skausmo mažosiose akyse pasirodė ir verksmo raumenys apie lūpas, ir akis jau jau ėmė trūkčioti… Motina pagailėjusi leido važiuoti ir jai. Sukrito daugybė namiškių į jau pakinkytą vežimą ir smagiai nutrateno.
Mudu su diedu kutenova dviese per alksnynus. Kadangi senis paprastai mane prigaudavo ir savo kalbomis apie “šiandien”, nebe tik šuniui tikusią, o ne geram žmogui žilos patogios senovės, įvesdavo kaskart į nemalonų padėjimą, tat ketina laikytis atsargiai ir niekuomi savo “jaunumo” ir “šiandieninumo” nerodyti.
Kaip iš rašto. Ilgai laukti nereikėjo. Sumurmėjęs kaži ką apie bėriukę, įšokusią šiąnakt į dobilus, kurią jis aušrai tekant išvijo.
– Padlos dabar bėriukės, niekam nevertos, – padrąsinau.
Senis netikėtai paklausė:
– Ponas, sako, mirė?..
– Sako.
– A tu matai, tiek daktarų! Na nuo ko tai jau galėtų būti?
– Delirium tremens aukščiausio laipsnio.
– Ponui – poniška ir liga.
– Argi poniška?.. Tai tik nuo degtinės viduriai sudega, ir velniukai… O juk mėgsti dieduks degtinėlę?.. Oi, mirsva ir mudu kaip tas ponas!
– Kitam sakyk, o ne man…
– Tai reiškia?
– Kas tai būtų, jei žmogus šitokiam atsitikimėliui vaistų nežinotum…
– Trejos devynerios, užpiltos ant gyvatės? – klausiau.
Sušvilpo senis linksmai, pažiūrėjęs į mane, kaipo į pasigailėjimo vertą mulkį, bet vaistų nepasakė.
Senis vėl kaži ką po nosim murmėjo ir kinknojo galva.
Ką jis tuomi išreikšti norėjo, aš negalėjau suprasti – jutau, kad čia yra slepiama kaži kokia gudrybė.
– …ranką kur dėjo?
– Senuks taip kalbi, tarsi niekuomet nebūtum skaitęs logikos…
– Nesuk tu man senam galvos su tuo skaitymu. “Altorių”, kai jaunas buvau, da da… o dabar…
– Apie kieno ranką dieduks kalbi?
– Nagi Nabagių Marcijonos…
– Girdėjau, kasinėjant agrastus, spygliuku įsidūrė pirštą, užsinuodijo kraują, pripuolė gangrena – na ir nupjovė.
– Sveikam žmogui ranką pjauti… Vadinas, daktarai…
– Nejaugi marinus?..
– Vaikų vaikams įsakyk, jei yla subadytų pirštą – tuojau skystimėlio iš pypkės.
– Drūčiai “mačija”?
– Nei žymės. Mažu atsitiks kuomet – pamėgysi.
Būtinai prižadėjau pamėginti ir savo vaikų vaikams paminėti apie savo tokio sveiko kraujo pranokėją.
Ėjova ilgą laiką. Neskubėjom, nes skubėti ir reikalo nebuvo. Be to, kupstai ir kelmai pynėsi seniui po kojom, galop senis nusukė iš miško dirvon.
– Kur tamsta eini?
Senis žiūrinėjo užtikęs dirvoje kaži kokį daiktą.
– A matai?.. Senos akys, senos, o va… Ir kaip dar tiks.
Išvydau jį, bevartaliojantį seną surūdijusią jutriną su įkištu raktu drauge, kaži kokiu būdu patekusią dirvon. Senis buvo bepradedąs “meistruoti”, jutrina braškėjo ir griežė.
– Gal grįždami bepaimtuva?
Žinojau, kad senis su jutrina jau nebepersiskirs, nes visuomet visokių šiukšlių prirankiodavo nuo laukų kiek tik negana.
– Gal sakysi visai neėmus?.. Dabar, žinoma, ne daiktas – rūdys, o atkrapštysiu, nušveisiu ir – bus daiktas.
– Bet kur ją dėsi?
– Mergų klėtelei bus – laksto, padlos, durų neuždaro.
– A, jei taip – rakink! Laksto.
Senio mintys nuo spynos kaži kodėl nušoko prie darbininkų “išdykumo” ir prie to, kad dabar visai darbininkų gauti negalima.
– Žinai tamsta, ne šiandien – rytoj ir pas mus bus taip kaip Amerikoje. Plūgai švilps, prunkš, dešimts vagų iš karto ars…- Įsismaginęs pradėjau jam pasakot apie žemės kultūrą ir, regis, savo kalba buvau senį patraukęs.
– Velns,- stebėdamos pritardavo senis, be galo ištiesdamas e.
Mūsų amžiaus pesimistas staigu pabudo jame: “O duonos ar daugiau bus?.. Duonos ar daugiau… Jaučių nebeliko… Mašinos, plūgai… Galvomis vaikščioti pradeda žmonės. Jaučius žydai išpjovė… O ar bus kuomet geriau?”
Užklaustas, ar bus kuomet geriau, pasakiau, kad anarchistai sako, jog bus geriau, o bus geriau tuomet, kai nebeliks ant žemės nei vieno pono, t. y. kai visi žmonės bus dideliais ponais ir dirbs kiekvienas, kiek jis norės; socialistai gi moko irgi, kad žmonės bus laimingi, kai nebus pono, t. y. kai truputį tik bus ponai…
Buvau užsidegęs visa ką jam ryškiai išaiškinti. Maniau, ar neįvyks nors kartą tarp mudviejų santarvė, kuomet pamatys senis, kaip yra prakilnūs mūsų norai. Buvau iškalbingas ir jau arti santarvės. Mano prakalbos pertraukose arba net ir karščiausiose vietose diedas trumpai įtardavo:
– Kalbi kaip vokiečių vepelys,- nesuk tu man galvos su tais savo antikristais.- Kas reiškė, jog iš tikrųjų buvo bepradedąs įtikėti man ir tik pro forma dar ginčijosi, bet staigu visai nustojo manęs beklausąs…
It gyvatė, į ratą susisukusi, gulėjo ant kelio kaži kieno pamesta tekinio karna…
Diedas, jau manęs nebeklausęs, ėmėsi vilkti rastąją karną ir džiaugėsi radybų diena. Nei kiek nepaisė mano atkalbinėjimų, būtent, kad tai svetima nuosavybė. Na, ir oras slėgte slėgė.
– Ar neverta grįžti?..- atsargiai užsiminiau.
– Bet kur tau, duok man valią!
Kadangi senelis kniupo po našta, pavadavau jį, paėmiau iš jo karną. Bet, persvėrus ją per pečius, nepatogu buvo nesti, turėjau todėl iškelti ir nešti atsargiai, kad nesutepus savo išeiginių rūbų.
Taip su iškilme įėjom į miesčiuką, vežimų nustatytą, skepetomis ir gobtuvėliais margaliojantį.
– Aš matau, velnio esi neštas ir pamestas…- širdingai kalbėjo seniukas, taikydamas šį savo išsitarimą į mane. – Šuniui esi tikęs ar bent peklos puodus užkimšti…
Aš neradau tinkamesnio atsakymo, kaip pakvietus senį į aludę. Turiu pasakyti, kad senis neilgai prašydinos.
O vis dėlto mudu buvom dideliu draugu su diedu!

* * *

Mūsų sodžiaus bažnyčioje, pasislėpusioje už liepų, o da giliau pasislėpusioje užmirštame Lietuvos kampelyje, buvo lydimas šiandien visų gerai žinomas ir labai gerbiamas žmogus – mūsiškio stambaus dvarininko girių prievaizda Kisielius.
Kaip kam iš platesniojo pasaulio: “mirė, ir tiek”, bet mums, su velioniu susibičiuliavusiems, buvo kažkaip nepatogu. Galėjo ilgai gyventi: buvo visų gerbiamas, buvo geras bitininkas, gražios sveikatos žmogus, o čia maža priežastis: rėmuo. Riebiai pavalgius, priepuolis užniko ir staigu – ant lentos, ir dagi lydimas be sūnų moksleivių, nesuspėjusių laiku atvažiuoti. Kaitros gi dėlei atidėlioti toliau laidojimo negalima buvo.
Ir šiaip šios vasaros puikių puikiausią dieną kone kiekvienam skverbėsi širdin kaži kas negeistino.
Pagerbus velionį, buvau kapinėse drauge su žmonėmis ir stovėjau nuošalyj.
Man po kojų ramunės siūbavo. Ne! Jos nesiūbavo, tik sustingusios kaži ką saulei šnabždėjo, o saulė liejosi jų kūnan.
Saulė pylėsi sutirpusiu balzganu auksu ir visa ką skandino savyje. Širdis tarsi ilsėtis ilsėjosi, pagauta tos giedros.
Aukštai, aukštai, vos matomai slinko balti vasaros debesėliai-kunkulėliai, klodami iš lėto sau kelią pro žydrią dangaus mėlynę prie pačios saulės.
Žiūrint iš žemės į dangų, debesių nesimatė. Kilo vien kaži kokių riterių pulkai, atslenką iš tolimų neregimų šalių šventa balta vėliava nešini. Riterių plieno šarvai aukso dulkėmis aptekę. Kai kurie riteriai plaukė be kalpokų, jų nuvargusios kaktos prakaitavo ir plaukai draikėsi ilgais gaurais.
Kaži kas “hozanna” giedojo, galbūt jie, o galbūt iš kitur plaukė tos garsų bangos.
O bangos vis stiprėjo.
Skambino varpai, ir trimitai staugė neįmanomai – jau nebe liūdną Lietuvos girių dainą, o tik širdies džiaugsmingą plakimą.
Padangėse, prie pat saulės atsilošusi, stovėjo karalaitė. Kiekvienas jos pakrutėjimas, kiekvienas jos atsikvėpimas sakyte sakė, jog ji didi ir nepasiekiama.
Karalaitės plaukus puošė rūtos ir gintarai, o nuo jos liemens leidosi į visas puses žalios orarykštės ir melsvi permatomi rūbai, sunkių deimantų nusagstyti. Tie rūbai po karalaitės kojomis vingių vingiais skleidėsi, sudarydami savimi gigantiškas baltas rožes.
Puiki karalaitė norėjo, regimai, palaiminti prieš ją žemai suklaupusius riterius.
Karalaitės veidukas baltas baltas it sniegas, o lūpos – rimtai sučiauptos.
…………………………………………………………………………………………………..
Jutau, kad kaži kas darosi su minia, širdies sopėjimu jutau, kad kaži kas blaško jų mintis. Nelygu letargo miego apimti, krito visi – kančių sutrauktais veidais… Ne, ne – minia ramiai meldėsi. Viskas ramu. Nereik minčių apie mirtį. Nereik! Pradėjau spėlioti, ką kiekvienas mąsto. Sekti kitų mintis – saldžiausias užsiėmimas. Visi beveik buvo pažįstami. Kiekvienas atsitikimas sodžiuje nenoromis į akis duria ir dešimtis kartų akyse rodosi, kol pranyks. Tat baigti regzti mąstymo tinklelius buvo ne per sunkiausia.
Šis, kur klūpi ant vieno kelio nuleidęs galvą, tai mūsų kaimynas ir mano krikšto tėvas. Taigi nors amžiai ir “dyla”, bet atmintis – ne. Kaip dabar menu, buvo dovanojęs man, kuomet dar raudonais multaniukais vaikščiojau, auksiną.
Nors per pamaldas ar tai šventoriuje, ar tai kitose vietose, kur pamaldos yr.a laikomos, ne kartą jis ilsėjosi po šešių “procės” dienų, bet šįkart jis budėjo ir galavosi su savo mintimis. Pats mačiau, kaip prieš valandą jis derėjos su žydu dėl veršio. Žydas tampė už pasaito rainą veršį, o mūsų kaimynas ir mano krikšto tėvas galvą dėjo, jog geresnio veršio nebėra visame pasaulyje: “Pareik tu nuo Stokių iki Raseinių, o surask tu man tinkamesnį veršį”.
Gi piemuo ar žmogus? Bene jam gaspadoriaus nauda rūpi: andai pargenant galvijus iš ganyklos, minėtasis veršis buvo taip smarkiai jaučio subadytas, kad nuo to laiko pradėjo žiokčioti, it lydeka iš vandens ištraukta.
Parduoti reikėjo, dviejų nuomonių negalėjo būti, tik visas nesusipratimas tas, kad žydas neprivaro nei prie aštuonių auksinų. Stabtelėjo kaimyno mintys, ir jo veidas, saulės įdegęs, šypsosi laimingai, lūpos juda ir juda ir, jam pačiam turbūt nesuvokiant, tyliai šnabžda: “Amžinatilsis”.
Prisiminus visų gerbiamąjį p. Kisielių, užvalgiusį kaži ko riebaus, stojosi jam akyse ir jo prosenis, kuriuo gėrėjosi, krautuvėlėje beperkant stambuolį su “auksine raukute”, ir kurį garbino, atsidūksėdamas prieš visus.
Matė save mažą po senu keruotu ąžuolu begulinėjantį… Jo senas diedas buvo ten pat birbynes jam besukąs, o išsukęs gražiai bepučiąs visokias daineles.
Bepučiant seniui į birbynę, jo nuskustas raukšlėtas veidas labai jaukus darydavosi, o jo akys tarytum verkti norėdavo. Bent taip rodėsi.
Vėjas jam šiaušdavo tuomet žilus šilko gaurus ant senos galvos.
O jis begulinėja, bevartosi, o už auksinių rugių lauko pasistiebusi žiūri jų švari trobelė žibančiais langais.
“Te! – staigiai susizgribo,- neprivarė nei prie aštuonių auksinų, tiek to. Bala nematė!”
Sekdamas giedančios minios gaidą, stengiasi savo balsą prie jos pritaikinti ir iš visos krūtinės graudžiai sušunka: “A-a-a-niolas Dievo”… Balsas drūtas, vienok labai gerai taikinamas prie giesmės, pradeda giesmę posmą už posmos vynioti ir kelti aukštyn kaži kokiomis lipynėmis, ir vis aukštyn ir aukštyn.
…………………………………………………………………………………………………..
Prisišliejusi prie turtingo antkapio grotų, glūdi ir laiboji Onutė, kurią aš taip myliu už jos atvirumą.
Ji nenor nei giedot, nei manyti, kas čia daroma aplinkui, nei į žmones žiūrėti – jos žydrios akys veja ir lydi nakties sapnus.
Tarytum Jono iš dvaro ilgi ūsai kutentų jai paaky, taip ji sypsodamasi merkėsi…
“Gėdytumės! – beveik garsiai subara save Onutė.- Šimtąkart pasakyta užmiršti apie tą džiaugsmo ir gėdos naktelę”.
O kaži kas jai sako: “Buvai vakar, ateisi ir šiandien, ir nuodėmės čia jokios nėr”.
Ir kaip juokingai: “Atimsiu žolyną”.- “Ne. Neatimsi žolyno”…- ir tokios stiprios rankos suspaudė ją, kad ji nei nesipriešino.
Atėmęs nuo jos žirnelius, Jonas sau į trinyčių kilpą juos įsismeigė.
Šaukė putpelė.
Jis erzino paukštį labai panašiu balsu, o ji draudė, kad nešūkautų: “Suštilk, pagone, neūkčiok taip garsiai naktovidyj”…
Kvepėjo nakties drėgnumas ir dobilai. Kvepėjimas ir tyla jos laimę tik didino.
Beklūpėdama šaly pinavijų kero, Onutė atsiminė. Visai iš netyčių, kaip pernai išlydėjo savo artimiausią dobilėlį….
Nakčia lynojo lietus, tratėjo vežimo tekiniai, o jinai, šeimininko pasiprašius, lydėjo savo Stasį į dolerių pasvietį.
Jautė beveik, kad alps. Įsikibusi į jo storosios milinės rankovę, drebėjo. Pro ataromis paplūdusias akis matė, kaip šaltai žėrėjo Nemuno vanduo.
– Nepriklausysi kitam?..- Paskutiniosios valandą jis nuoširdžiai klausė. Ko neverkė vaikinas.- Neužmiršk tik manęs…
– Dangus užgriūtų…
Jis ją apkabino.
Vėl sučirškė tekiniai į žvyrą.
Aušra jau švito, o ji vilkos namo su sužeista širdimi.
Ties ja niūksojo pelkės.
Tamsoje šaukė oželis.
Jai buvo nepatogu ir liūdna. Aplinkui tie pilki tyruliai, tas oželio šauksmas. Buvo įsitikinusi, kad tas sunkumas jos niekuomet nebepames.
“A, ką ten!.. Žmogus mano vienaip…” – ir nebaigdama Onutė savo minties apie išvažiavusį Stasį vėl pradeda manyti apie Joną iš dvaro…
Šiandien susitikova su Onute pašte, – ji gavo nuo savo Stasio laišką, galbūt… jau paskutinį, nes vargšas spėja, kad kaži kas nelabo darosi.
…………………………………………………………………………………………………..
Minia tylėjo.
Supraski, šimtų žmonių tyla.
Oras buvo, rodosi, visiškai sustingęs ir jokio garso nejudinamas. Girdėtis ik buvo kaip miegant besakančio prakalbą kunigo balsas ir smėlio atsidūksėjimas, ret iš reto kastuvais išmetamo iš kapų duobės.
Raudono mašasto “karūnos” (vėliavos), ne tiek vėjo judinamos, kiek pačių žmonių, jas belaikančių, kart nuo karto sušvyturiuodavo ir karūnų auksinės virvutės. Švystelėdavo tuomet, užbrėždamos ilgą ratą ore. Kaži kur kaži kas atsargiai klegeno, gal kryžių pakablėliai judėjo ir amžinas pasakas sakė, ar žolėje pasislėpę pievų žvangučiai harmoningai klegeno. Bet ar ne vis vien – kas taip tyliai ir taip dailiai grote grojo?..
Beplaukiantieji aukštai danguje riteriai ne prieš deivę klaupėsi…
Atkišę rankas, jie žengė į aguonų daržą. Aguonų ir lelijų. Keistos gėlės lingavo, pynėsi kart su riteriais ir smaugė jų kaklus.
Vienam jau nuslinko kalpokas, kiti kažkaip betiksliai svyruliavo…
Vėjas maišė vaizdą, įžiūrėti buvo sunku.
…………………………………………………………………………………………………..
Bet ko jie lankia čia, tie žmonės sodiečiai… stebuklo?
Jųjų širdyse kova. Jie su mintimi kalbėjo.
Galbūt tas tęsėsi tik vieną sekundę, vieną vienintelę sekundę, bet jie mirties meldė, su ja vienijosi…
Tik vieną sekundę… Joks žmogaus protas daugiau neišlaikytų.
Staigu jutau, kaip nepermaldaujamai artinasi ta mano liga – mirties baimė – baimė baimės…
Raminau save, kad tik iškovojus nors valandėlę, atsitraukus nuo jos ir manius apie ką nors linksmesnio: “Štai žiūrėk, kaip puikiai išsiuvinėtas gobtuvas… O-o debesėliai… Riteriai kalavijomis susidūrė. Taip taip – turnierius… O taip… Ypas klius šitam bernužiui. Būtinai. Ką? Didi karalaitė pasikėlė…”
Viename smėlio kapyne iš kaži kokių žaliuojančių skujukų buvo kryžius sudėliotas ir grūstu stiklu apibertas.
Ne. Kad prie žalio būtų tamsiai mėlynas… Raudonas su žaliu sunku suderinti… Kryžius – gerai. A. D. Ilsėkis! Čia neatsargu pas mus. Nervams, protui neatsargu ir nieko, nieko da nežinia…
Nežinia pas mus.
Šitą balzganą akmenuką, va šitaip…
Nemanydamas apie nieką, pradėjau dėlioti. Išdėsčiau kankles – arfą su sukniubusiu po jomis žmogu.
Praslinko geroka valandėlė.
Toliau nuo jos – iš tų kapinių!
Nuo savo šešėlio toliau?..
Buvo – nebus – nėra. Gyvenimas. Mirtis. Iš to tik žmogus ir besusideda.
Mirties žingsnius, nesulaikomus… nei matematikos formulėmis, nei mišiolu, jutau besiartinančius.
Liaukis!.. Kokie čia mirties žingsniai dvidešimtame amžiuje… Visas negirtinas minties iškrypimas. Kokie žingsniai? Na, gal bandą sodžiaus vaikai pargena…
Nenoriu manyti.
Kas tai reiškia mirti?..
Aš šieną pjausiu, dainuosiu. Kaip paprasčiausias bernas. Nieks manęs nekankins. Taip saulės bekepinamas, laukų darbus dirbsiu, varškę pavakaryje valgysiu. Būsiu sveikas, kaip mažai kas. Mečnikovas tuo tarpu būtinai suseks, kaip nuo mirties bent iki 200 metelių apsiginti. Aš pasinaudosiu.
Užgintas vaisius. Nenorėti manyti. Jausti nenorėjimo manyti kančius ir negalėti nemanyti.
Tai pragaras…
Staigu, it nuo didžiausio kalno nuslinkęs, visas paskendau kankinančiose mane mintyse.
“Te, žiūrėk į mane, tu ilgesy”. Ilgisi žmogus nežinia ko! – Ilgėtis nežinia ko, juk tai neišsakomas skausmas, kurį gali nebent skustuvas – ir tai vienu patraukimu – pagydyti…
Gi menkas esu žmogus,-juokėsi iš manęs kaži kas. Argi man duotas tik peilio ašmuo ir mirtis?.. Žvaigždės manęs nenori. Jos gražesnės, jos protingesnės. Su šio to gyvenime ragavusiu žmogumi neprivalėtų sodžiaus kapinėse panašios vidujinės isterijos darytis. Sodžiaus kapinės-juk tai menkniekis!
Pasveikau. Jutau, kad normaliai norėti aprėpti visa neaprėpiama savo protu – tai beprotystė.
Argi išliuosuos mane skustuvo ašmuo arba ciankalis?.. Nuo ko? Nuo paslapties… Beprotystė.
Taip, beprotystė.
Tas – jaunas – ir būtinas “noras” gyventi… Daug gėlių, daug spalvų, daug gražumo…
Bet ar gali žmogus didesnių kančių patirti, kaip svarstydamas apie nusižudymą, – ar gali?
Protui stumiant, rankos raumenys įsierzina iki aukščiausio laipsnio.
“Ne, nedaryk! tu neturi teisės šitaip daryti”. Bet kas tai gali reikšti, kad vienas žmogus žus? Kas iš to…
Jovaras savo sidabro lapais subolavo ir sušlamėjo… Instinktyviai apsigręžiau: išvydau kaži kokį reginį, kurio aš tąsyk nei dabar negaliu išaiškinti.
Stovėjo aukštas, gražus asmuo, apsisiautęs margu apsiaustu. Jo išvaizda ir jis pats buvo taip nepaprastas, žemėje neberegimas. Kaži kas panašaus į viduramžiaus senose pilėse besivaidinančias šmėklas ar į “vėles”, vedžiojusias po Trakus mūsų prabočius. Beliko man vien su ta mintimi susitaikinti, jog tai kapinių požemių valstybės valdonė, – iškilusi iš tamsių rūsių, karstais nustatytų.
Tarsi matyta kaži kur.
Tarsi mano ilgėtasi jos… Ar ne mano laukiamoji ramintoja?
Dailiais žingsniais, rodos, paties ritmo įkūnijimas, žengė ji didžiai žmonių tarpan.
Žmonės tartum numirę, bet man tik taip pasirodė – žmonės buvo kuo ramiausi.
Jie visuomet moka būti ramūs.
Ji plaukte plaukė jųjų tarpe.
Jos skruostai degė gęstančia gaisrų liepsna.
Nieko gražesnio iki šiol nebuvau matęs pasaulyj.
Aš buvau taip laimingas, kaip ta saulė, kaip erčia, kurios mane džiugino: aš pats nežinojau, kas su manimi.
Jos lūpos, tarytum iš rubino tekintos, buvo rimtai sučiauptos.
O kaip saldžiai ji turbūt bučiuoja, tik ranką į ją pratiesus…
Plaukė ji į mane.
Nenuvokiau, nejutau nieko. Sustojo ties manimi.
Žiūrėjo žavėjančiomis, kaip bedugnis traukiančiomis ir viliojančiomis akimis į mano sielą.
Kvietė.
Jovaras vėl subolavo ir sušlamėjo sidabro lapais. Jis stovėjo toks rimtas, rūstus, tarytum į jį būtų suslinkę mano pergyventų nakčių tyla, paslaptis ir audros.
Ramunės apkabino man kojas, tarsi tardamos: lukterėk valandžiukę. Nuo Mirties teskyrė mane vien rožių keras.
Mirtis apsižvalgė; aštriu nusišypsojimu susitraukė jos lūpos. Savo ilgais pirštais palytėjo rožių kerą, suspaudė vieną rožę, kuri sužibo kaži kokia ugnimi.
Amžino slėpinio veidu pažiūrėjo dangun. Veide atsimušė dangaus-saulės žiburys – ir pragaišo.
Karštis apėmė mane ir nesiliovė deginęs. Akys skaudėjo, ir kvėpuoti sunku buvo.
Bijojau to realaus gyvenimo, kursai mane buvo kapuose apsupęs… Bijojau ir tos pasivaidinusios šmėklos.
Slinkau nusiminęs ir svyruodamas iš kapų.
Turbūt mano išvaizda buvo nekokia, nes žmonės kažkaip keistai žiūrėjo į mane, nelygu į apsvaigėlį.
Sušairę plaukai lipo prie kaktos.
Sutikau motiną, besirengiančią grįžti namon.
Per daug mylėjau senę, kad galėčiau jai padaryti bent kokį nemalonumą. Pasiryžau laikytis ir nerodyti jai, kas man darosi.
– Gal eisi su manim namon? – paklausė ji manęs.
– Ne, močiut. Liksiu čionai.
– Na, kaip jau žinai.
Pabučiavau ranką: ji ir nukuteno namon, nešina ryšulėliais ir vaikams zuikio pyragais.
…………………………………………………………………………………………………..
Skrajojo kregždės.
Pro vyšnių šakas, apkibusias įsirpusiomis uogomis, skleidėsi vargonų grojami psalmai.
Jaunų eglaičių susiglaudusios viršūnės kėlėsi didžiai, it senos pilies bokštai ir aiškiai skyrėsi nuo vasaros giedraus dangaus. Lingavo paliesta rožės šakutė drauge su puikiai žydinčia rože.
Žmonių jau nebebuvo kapinėse.
Nuskyniau rožę ir ėjau į šventorių.
Ten žvirbliai džiaugsmingai čiauškėjo; senas pasakorius, viso būrio vadas, matyt, baigė savo pasaką sekti.

* * *

Tą pačią dieną atsitiko antras stebuklas; tarpe šimto žmonių išvydau vienos mergužės aušrelės akis.
Kodėl aš jų pirma niekuomet nebuvau matęs?.. Kodėl?.. O ne! Juk jau visas amžius, kaip aš jas žinau. Juk amžius, kaip mes vienas apie kitą esame svajoję, kaip ilgėjomės vienas kito.
Visi liūdesiai, vargas, badas, visa kas kankino širdį, stebuklo geidimas, nežinomas ilgesys – juk tai Ji gi. Ir tiktai Ji. Mes šimtmečius laukėm vienas kito. Kiekvieną dieną maldos vietoje mes atsidūksėdavom vienas už kitą ir ilgėjomės mūsų pirmo pasimatymo iškilmės.
Minioje iš šimtų užtikau tas nepaprastas akis, visai paprastai merginai sodietei priklausančias. Jos galvutė, kokios antros pasaulyje nerasti. Tačiau aš ją žinojau. Skausmo prityrusi mano siela ne kartą glaudėsi prie jos, nuraminimą rasdama, jos rankutes bučiuodama. Ir dabar tos akys mane glamonėjo.
“Tu nebepakelsi vienas gyvenimo naštos… Aš tave myliu…”
Ir žmonių būryje šitaip tardamos, tos akys žiūrėjo tyliai į mane. Jutau, kad mudu abudu nusidžiaugėm, nes pirmame didelios meilės džiaugsme gema ir didžiausias skausmas.
Jos akys verkė ir juokėsi drauge, tardamos man vienam suprantama kalba:
“Taip, taip – tai “Aš…”
Tu jauti, kad jovaro lapai kitaip jau šlama…
– O tau visuomet toksai gintarų šniūrelis ant kaklo?
– Ne, ne visuomet, tik ateidama šiandien į bažnyčią, ateidama tavęs pažintų užsidėjau.
– Mes dabar niekuomet, niekuomet vienas nuo kito nesiskirsiva…
– Aš to bijau… Kaip saulutė šiandien leisis, mudu būsiva sename eglyne Dubysos pakrančiuose ir žiūrėsiva, kaip deimanto raketomis šaudo žvaigždutės vandenyje. Tu arti sėdėsi?..
– Arti, arti…- pritariau.
– Taip mums geriau. Būtinai arti. Arti visuomet.
– Visuomet.
Aš priėjau prie jos – ji nei kiek nesumišo – ir įteikiau jai rožę.
– Kokia rožė! Aš tokios nesu regėjusi… Bet ji degina!.. – Kaip vaikas atkišdama lūpeles, išreiškė savo nusistebėjimą.
– Tai erškėčiai… Bet taip reikia… Aš daugiau nieko neturiu, ką tau davus.
Ji džiaugėsi, glausdama rožę prie skruostų.
– Tai šiandien… ant aukšto kalno… žvaigždės…- Ji man tai sakė akimis, atsargiai laikydama rankomis rožę kaip šventą ugnį.
Bėgau nuo aukšto kalno, ramuniais nusagstyto: toks džiaugsmas.
Toli grojo armonika ir klarnetas. Laukų takais sklaidėsi žmonių būriai. Ir ji ėjo…
Ėjo, plevėsavo gobtuvėliu – aš degiau iš laimės…
Paskui mačiau, kaip graži šventa jos rankutė atsargiai atkišusi nešė tą šventą ugnįrožę. Mačiau, kaip degino ją nerimasčiu ir laime toji rožė, kaip visas jos kūnas buvo užnuodytas liepsnojančios rožės spinduliais… Užtat mes visą laiką turim būti tik arti, nei valandėlei neatsiskirdami vienas nuo kito… visuomet arti, kitaip baugu ir – ta Mirtis…