Jurgis Savickis “Auksinės špilkelės”

Stačiu lakeliu į aukštą kalną lipo jaunikis, plačiu juodu apsiaustu apsisupęs.
Buvo tamsu. Krapnojo lietus.
Ūpas gamtoje buvo kaip prieš saulės užtemimą ar amžiną priešvakarį.
Žolė buvo drėgna ir šalta kaip ledas.
Ant upės kranto gulėjo viensėdžiai, tarytum vaikų žaisleliai, netyčia išmėtyti. Mažučiai ir pasakingi.
Iš sodybų skrisdavo balsai. Dažniausiai:
– Suvaryk bandą!
– Ar klojimo durys paremtos?
Apačioj žemai plasnojo upė, visai baltytėlė gyvatė ir erzino akmenis dugne.
Užstojus ankstybai sambrėškai, nuo žolės nesiskyrė nei pūkų geltoni žiedai, nei mėlynos kampanelės. Viskas buvo pilka.
Jadvyga įėjo eglynan, pabaidė voveraitę. Klausė savo kraujo ir širdies plasnojimo.
Tarp jūros gėlių pasirodė aukštas jaunikis su lėtais, išmatuotais žingsniais. Jis pamatė ją ir pradžiugo.
Tai buvo kunigas.
– Kaip tamsta sukeliavai…
– O kaip tamsta čia gyvenai, ar pasiilgai…
Katinėlė skleidė nagus ir šliejosi prie jo.
– Ar nebijai tamsta, kad žmonės mums kelią pastotų? – klausė jo klastingai. Kunigas nieko neatsakė, tik nusišypsojo.
Susimetęs kupron, stambios sudėties, savo įdubusiomis akimis, jis buvo pilnas pasiryžimo ir atvirumo.
Užlipęs pamokslo sakyti, jis pradėdavo baisiai mykčioti.
– Nustumtum, regis, jį ir pati pradėtum viską sakyti, ką jis gražiai išpasakojęs yra. Mėlynakis. Mikčiurna tas! – širdydavos Jadvyga.
– Aš noriu su tamsta šiandien rimtai pakalbėti!
– Pakalbėti?
Jie žengė girios link.
Buvo laikas, kai jis rašė elegijos eiles ant kvepalų flakono ir siuntė jai. Mergina, gavusi panašią dovaną, baisiai nusigando, o kunigas išgulėjo ištisą dieną trakuose, saulės kepinamas.

Aukštai ant kalno sukūrėme laužą.
Suspaudei man ranką, sakydama tyliai:
“Visi jau žiedai žydėti nustojo,
mums dar žydėti priseis. Toks mano jausmas”.

Aukštai nuo kalno bedugnėn tik žingsnis,
žengti galėčiau lengvai. Ištiesta ranka sustabdo.
Visi jau žiedai suspėjo nukristi.
Mums dar gyventi priseis. Toks jau ūpas rudens.

Ką bedarysi, kad saulė taip švietė, aviečių uogos taip kvepėjo, o uosio lapai buvo kaip alsios vėdyklės!
Kad pasiektų Jadvygos “tėvus”, kunigas dažnai stverdavosi dviračio. Bobos, pamačiusios kunigą vieškeliu, šaukdavo: “Vaje, vaje, kunigas dviračiu važiuoja!”
Vakarais Jadvyga skambindavo seklyčioje archaingus romansus ir dainuodavo be galo laibu balsu “Karvelėlį”. Kunigas sekdavo kiekvieną jos gaidą ir rankos mojimą.
– Kad būtų mokyta, gal į aktorkas išeitų! – guosdavos motina.
Kas kartą kunigas buvo vaišinamas vakarienės ant baltai baltytėliai prirengto stalo – sūriais ir sviestu, sudėtu žalio stiklo antutėje. Viskas, kaip knygose rašyta.
Kas toliau?
Gyvenimas turėjo krypti ten ar kitur.
Viskas išpasakota, ir be žodžių tat bus lengva viskam galas padaryti, manė kunigas. Taip iš tikrųjų ir buvo.
Įėjus girion, susėdo arti vienas kito.
Jadvyga palenkė savo lengvą galvą su gražiųjų plaukų kupeta prie jo stambaus peties. Paimtų, regis, ją savo stambiomis rankomis ir nuneštų toli iš čia.
– Kad galėtumėme iškeliauti iš čia. Vienu du! – ištarė kunigas ir nusigando savo žodžių.
Ji klausė, tarytum nieko neatsitiko. Ekskunigas. Šeima. Gyvenimas priemiesčiuose. – Ne! Žinoma, ji tat jam nesakys ir nenuduos.
– Vienu du, kas gi būtų…
– Aš džiaugčiaus…- pritrūko žodžių.
Toji iš prigimties amerikoniškoji lady pirma “atrado” jį, pirma ir nutarė artimą skyrimąsi.
Pasvirusi savo aristokratinga galva ant jo peties, svajojo.
Pradėjo smarkiau lyti. Jie dar arčiau susėdo vienas ties kitu. Ji glamonėjo jį savo nervingomis rankomis ir bučiavo, ko neverkdama iš džiaugsmo, kad ji taip gali mylėti.
– Man nelengva būtų atsimesti savo pareigų,- pradėjo kunigas jau stačiai ir atvirai,- bet tu padėtum man gražiai gyvenimą išgyventi!
Ji negirdėjo jo žodžių. Girdėjo kažkokį tolimų būgnų ir litaurų mušimą: bum bum bum! “Taip, taip!” – ji atsakinėjo instinktyviai jausdama prie savęs žmogų, su kuriuo vertėtų gyventi, bet su kuriuo pradėjus gyventi, oro rūmai tuojau iširtų.
– Tu būsi žmona. Kaip aš džiaugsiuos, galėdamas kartu su tavim į žmones pasirodyti bei tau ką gero padaryti.
– Taip, – ji atsakinėjo, – taip.
Jai kažkodėl rodėsi, jei tas žmogus pradėtų su ja gyventi, jis pradėtų ją baisiai mušti, už kasų tampyti.
Ji išima iš savo auksinių kasų aštrią špilkelę ir taiko jo aitriausion žaizdon.
– Tu dirbsi, aš lauksiu tavęs namon pareinant. Ir visuomet, visuomet būsiu tau ištikima.
– Aš rytoj pradėsiu prie visa ko rengtis. Daug mums nereikia! Tat rytoj!
– Rytoj…
Jis glamonėjo jos ranką. Ji iš lėto išsiliuosavo iš jo ir atsisveikino.
Kunigas, eidamas upės atkrančiu, balsiai šūkavo, parovė eglaitę, nuritino akmenį pakrantėn ir tuo išbaidė susnūdusius šypšelyne kipšus.
“Rytoj”,- manė linksmai.
Jadvyga ėjo namon nerami ir liūdna.
Užsibrėškė pazara.

Parėjusi namon, Jadvyga jautės kaip sugrįžusi iš didelio miesto ar po didelio pokylio.
Buvo neramu. Smilkiniuose degė, o burnoje buvo kartu, kaip chinino daug privalgius.
Atsigulė ir nudavė mieganti.
– Kaip bus rytoj? – atsiliepė grubus balsas iš po priegalvio.
Ji nubudusi pažiūrėjo didelėmis akimis langan.
Švito.
Seklytėlės fuksijos ir mirtos buvo išblyškusios, ryto prisikeliančios saulės dažomos. Langų stiklai buvo rasoti, šalti.
Plūduriavo firankos, ryto drugningo vėjo supamos.
Vienmarškinė priėjo prie lango.
Tėvas varstė daržinaitės duris ir ruošėsi ties menkučiu sulėsusiu vežimaičiu. Piemeniukas pešė šieną arkliams.
Suščiuvo paukštis.
Jadvyga niekuomet nepergyveno tokio sunkumo.
– Ar suspėsi?
Ji krūptelėjo.
Visais sielos impulsais skubino “suspėti”, tarytum šimtagalvis gyvenimas, ryjąs ją slibino ir krokodiliaus akimis, norėjo sugauti savo šimtagalve esybe ir įmesti ją smėlėtan kadugynan.
Užsimetusi pirmą pakliuvusią bliuzką – bene motinos, susukusi savo plaukus kamuolin, Jadvyga bėgo iš namų.
Bėgo į savo drauges, besimokinančias ruošos mokykloje tolimame mieste.
Jadvyga, pastojusi mokyklon ir darydama sūrius, matė dažnai kunigą su kruvinu smilkiniu stovintį kampe.
Vieną kartą, pamačiusi stovintį atstu parke vienuolyną, Jadvyga pradėjo dažniau lankyti tą sodo dalį ir vieną kartą pamėgino stuktelėti vienuolyno durysna.
Stuktelėjus sunkion vienuolyno durų rankenon, išėjo vienuolė, kuri paklausė jos:
– Kokie čia tave vargai atvedė?
Vargai? Argi ji turėjo vargų?
Ji nusigando, ką bus padariusi.
Užsidarius vienuolyno durims, Jadvyga liko vienuolyne.