Darius Pocevičius “Pirmasis žodis”
Po šita saule aš patekau lengvai.
Spaudžiamas galingų raumenų spazmų, nešamas kraujo ir gleivėto vandens krioklio srovės, kaip ką tik padėtas šviežias kiaušinis pliumptelėjau į šiltą balą. Mano gimdytoja porą kartų tyliai karktelėjo ir nutilo. Ji net nesuprato, kad viskas jau baigta. Gulėjo plačiai išsiskėtus, žiūrėjo į mane nieko nesuprantančiomis akimis, sunkiai šnopavo ir kažko vis dar laukė.
Laukiau ir aš. Mūsų kūnus jungiančiu tiltu į mane tekėjo tas pats seniai pažįstamas, sotinantis ir migdantis dieviškasis skystis, kurį paslapčia siurbiau visomis išgalėmis. Iš malonumo prisimerkęs, stipriai suspaudęs kumščius, sulaikęs kvėpavimą, visiškai surakintas palaimos stingulio aš bijojau net krustelėti.
Mirtinai spengiančią tylą nutraukė mano pribuvėja:
Pažiūrėkit, jis gi negyvas…
Pro blakstienų vaivorykštes stebėjau iš baimės paklaikusį motinos žvilgsnį, girdėjau jos sunkų trūksmingą alsavimą, jaučiau, kaip su kiekvienu jos krūtinės nusileidimu mane papildydavo naujas gyvybės srautas.
Paduokit man peilį! – išgirdau.
Netikėtas ir veriantis skausmas trenkė kaip žaibas. Lyg įkaitintas žarsteklis, iki pusės įsmeigtas į mano pilvą, lyg sunkus akmens luitas, sutraiškęs man žarnas ir krūtinę. Kūno nebejaučiau. Viskas baigta, šmėstelėjo mintis. Turbūt jie suklydo ir nupjovė ne bambagyslę, bet kiaurai perrėžė visą mano kaklą. Ketvirčiavo aštria giljotina, atskyrė mane nuo mano rankų, kojų ir viso to, ką dar turiu. Mano galva, greičiausiai, dabar voliojasi kažkur ant grindų!
Tyliai tyliai klykiau surakintas nematomų kančios grandinių. Pulsuojantis skausmas daužė, kalė man smilkinius sunkiais kūjų dūžiais. Skaičiavau juos, skaičiavau sekundes, minutes, ištįsusias į metų metus. Visas aš tapau vieninteliu troškimu, grynu ir aštriu kaip deimanto briauna. Kad tik visa tai kuo greičiau baigtųsi!
Ir, o stebukle, baisusis mano pilvo dieglys po truputėlį lėgo. Pakrutinau kojų pirštus, atgniaužiau kumščius, atsargiai paliečiau skaudamą vietą… Viskas tvarkoje! Neskubėdamas pramerkiau akis, apžvelgiau virš manęs palinkusius veidus.
Labas, mano budeliai! Šalia lovos stovėjo senyva raukšlėta moteriškė piktomis mažomis akutėmis ir du jos pagalbininkai, apsisiautę baltais gobtuvais. Nuo blizgančios geležtės aukštai pakeltoje jos rankoje varvėjo šviežias mano kraujas. Motina, dabar atrodanti tokia tolima ir nepasiekiama, vogčiomis stebėjo mane nedrąsiu prasikaltusiu žvilgsniu ir pavargusiai šypsojosi.
Cha! Jums tai gerai, vėpsote išsišiepę, džiaugiatės mano nelaime, o aš čia vienas mirštu iš alkio ir troškulio. Taip taip, skausmą papilvėje aš jau beveik užmiršau, dabar jį pakeitė kitas, man dar nežinomas jausmas – dabar aš žvėriškai norėjau valgyti. Valgyti! Valgyti! Gerti ir valgyti!
Bet ką gi daryti? Kaip pasisotinti? Juk manojo dangaus vartai jau užtrenkti, maitinanti gyvybės arterija jau perkirsta visiems laikams.
Reikia veikti! Ir tučtuojau!
Iš kažkur tvirtai žinojau, kad tos trys baltos žudikiškos stovylos man niekuo padėti negali. Jos spinduliavo plieniniu stingdančiu šalčiu, nešė sausu ir atgrasiu išdžiūvusių kūnų tvaiku, beveik visiškai užgožiančiu salsvą ir daug žadantį aromatą, sklindantį iš lovos galvūgalio.
Štai mano išsigelbėjimas! Mano penas, mano gyvastis, mano gyvenimas, mano grobis!
Uodžiau, plačiai išplėstomis, virpančiomis šnervėmis gosliai siurbiau į save šį gaivų, masinantį skonį, stengdamasis sutraukti jį visą, niekam nepalikti nė menkiausio ore plevenančio kvapnaus debesėlio. Kaip storas ant nugaros apverstas vabalas pašėlusiai mataravau trumpomis rankytėmis, bandžiau kelti savo sunkią galvą, kojomis spyriausi į paklodės raukšles. Troškau nurėplioti nors kelis varganus žingsnius, pasiekti tą vietą, iš kurios sklido beprotiškos palaimos pažadas susilieti, visiškai ištirpti joje.
Pagaliau! Beviltiškai atrodžiusios pastangos netikėtai davė vaisių. Grobis pats atėjo į mano rankas!
Motina susilenkė, atsargiai paėmė mano kūnelį ant rankų, prisitraukė arčiau prie savęs…
Kreivai atkraginęs galvą, užvertęs po pakaušiu akis, akiduobėse palikęs tik išsprogusius baltus obuolius, aštriomis dantenomis kibau į sultingą kūną. Beprotiškai skubėdamas, iš nekantrumo pasipurtydamas, pamesdamas ir vėl atrasdamas savo auką, garsiai čiaumojau, graužiau ją galingais žandikauliais. Springdamas, prapildamas pro šoną plačia čiurkšle iš atsiradusios žaizdos tekantį baltą skystimą, rijau ją, jos syvus ir gyvastį. Trumpose pertraukėlėse tarp pilnų gurkšnių urzgiau iš malonumo, palaimingai švokščiau, čepsėjau liežuviu. Tvirtai apglėbęs, negalėdamas nei sekundei atsiplėšti nuo šito gausybės rago, vis kartojau ir kartojau: “mano”… “mano”… “mano” … “mano”…
Man iš už nugaros, lyg iš tolimo kito pasaulio karts nuo karto atsklisdavo neaiškios garsų nuotrupos, kurių aš jau nebesiklausiau ir nebesupratau:
“….. koks gražus………. žiūrėk…….. jau kalba…………………. tikras šaunuolis…………….. į ką panašus………………… ak………….. pasakė…… ……….. mama……”
