Darius Pocevičius “Paskutinis žodis”
balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm
iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių
drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme
jis stengėsi iš paskutiniųjų, nė už ką nepaleido manęs
stipriai įsikabinęs į mano alkūnę sunkaus darbo treniruotais plieniniais pirštais tvirtai laikė apglėbęs mano plonytį rankos šakaliuką, karts nuo karto jį skaudžiai skaudžiai suspausdamas
į mane visą laiką įsmeigtame blizgančiame jo žvilgsnyje spindėjo mano smalsios, vaikiškai išplėstos akys
aš laukiau
aš laukiau to, apie ką man buvo sakiusi močiutė
apie ką ir pats slapta žinojau
staiga kūnas nurimo, ištįso per visą lovos ilgį, skaudžioji ranka nusviro žemyn, veidas nusišypsojo ir aš išgirdau tylų tėvo balsą:
šlebon
