Benediktas Januševičius “Kitas kambarys su gipsine kaukole”

Gavau laišką. Ne aš jį rašiau ir ne šiandien. Tačiau tekstas, kaip ne keista, skirtas būtent man. Dabar tikriausiai ir pakili nuotaika jo autorei išgaravo. Nevaikščios gi tris dienas įkvėpta. O jeigu pasiryžtų vaikščioti, tuomet jai tektų žiedelį segtuku užsisegti. Kad žiedlapėliai neišbyrėtų. Nors ko šiais laikais nebūna. Beje, sako, laikai keičiasi. Tačiau laišką turiu. Su parašu: Tyla.
Laiškai užtrunka, pasiklysta; perlaidos visai nebeateina. Todėl, užuot laukęs perlaidų, pažvelgiau į slenkstį, smarkiai patryptą, bet vis dar aukštą, tinkamą sėdėti. Todėl ir sėdėjo ant jo Kazys1, o gal Alvydas2 ir tylėjo. O gal netylėjo, tik santūriai šypsojosi. (Tylėti juk sunkiau, nei šypsotis.) O gal visai ne Kazys ir ne Alvydas, tik ūsai, krūpčiojantys, pavasario vėjūkštį košiantys.

Tąkart man rūpėjo kas kita: ar įmanoma atsukti meilės varžtus jų nesutepus?

– Kokie varžtai, kokia meilė? – burbtelėjo Kazys.
– Tu durnas! – entuziastingai drėbtelėjo Alvydas.

Aplink tingiai slankiojo katinas, o vėjas blaškė pernykščius lapus. Buvo, tiesa, ir naujų lapų, šiųmečių, bet jie, nekreipdami dėmesio į vėją, drausmingai paeiliui krito nuo medžių.
Kieme gailiai mėtėsi sūpuoklių likučiai. Rodos, jie norėjo kažką pasakyti, tarkim, prieik, prieik arčiau, prisiglausk, bučiuok mano krūtų sagutes, kyštelk ranką tarp mano šlaunų, paliesk… taip… taip daryk… gerai… Nieko panašaus. Buvo galima justi vienintelį klausimą: “Už ką?” Kas “už ką”? Kaip “už ką”? – sūpuoklės šito nežinojo. To nežinojau ir aš, užaugęs šitame sumautame kieme, tokiame ankštame, kad nėra kur futbolą pažaisti. Tačiau šeštadieniais čia kortuodavo truputį trūktelėję ir truputį rūktelėję perdylos. Lošdavo, kol susiginčydavo, o susiginčiję apsistumdydavo. Ir išsiskirstydavo kas sau. Galvodavau tuomet vienas likęs kieme, kad niekad gyvenime nelošiu iš pinigų. Ir nelošiu. Rodos.

Kartais, žinoma, pasitaikydavo linksmybių. Petras3, nusitvėręs peilį, po visą namą vaikydavosi žmoną. Pasitaikydavo su klyksmais ir riaumojimais. Po to nenorom atvažiuodavo policija, ir triukšmas nurimdavo. Policininkai žinojo: Petras yra Petras, ramus kaip uola. Kad šitaip jį užvestum, reikia ilgai ėsti. Labai ilgai. Pati kalta.

Bet sykį Petras neišlaikė. Paskelbė matęs medį, augantį šaknim į dangų, o šakom į žemę, nusirengė nuogas ir pasileido krykštaudamas per laukus. (Taip juokingai kratėsi jo pimpalas.) Ilgai Petras lakstė. Bet automobiliukas su švyturėliu buvo greitesnis. Pasivijo Petrą ir am. Petrienę po kelių dienų rado prisirijusią tablečių. Vaikai butą pardavė. Ir baigta. Apie Petrą nieko daugiau negirdėjom. Tyla.

Kurios taip ir nenupiešiau. Baltakrūtė, mėlynsparnė, mažyčiu trikampėliu sulig šimtagrame taurele. Taip noris ją išgerti… Hm. Tai, sakau, gal kas nors įpiltumėt?

Vėliau pagalvojau, kad gal be reikalo jie Petriuką nudaigojo. Žmogus medžių pasiilgo, o mūsų kieme jų nė kvapo nebuvo. (Na, gal tik tie, nuo kurių lapai krito; lapai – ne moterys, jiems lengviau kristi.) O čia dar boba. Tai ir suminkštėjo žmogui protelis. Na, būtų palakstęs palakstęs ir sugrįžęs. Ir toliau sau gyvenęs. Bet kad nemoka mūsiškiai su žmonėm žmoniškai elgis. Nemoka.

O vėliau mūsų namas ėmė trauktis, mažėti. Kaimynams nebeliko vietos, todėl jie išsivaikščiojo. Likau tik aš su tėvais. Vėliau ir tėvai išėjo. Likau vienui vienas. Namas dar labiau susitraukė, ir jame teliko vienintelis kambarys. Tačiau – negaliu skųstis – gan erdvus. Vienas gyvenau ilgai. Ramiai gyvenau.

Netriukšmaudamas. Ir niekam nekliudydamas. Bet kur tau. Vieną rytą atsivilko kažkokie kombinezonuoti žmogėnai, gal net mašinos. Užkalė namo duris. Pravėriau langą ir klausiu suglumęs: “Ką jūs, šunsnukiai, darot?” O jie, nė žodžio nesakę, uždarė langą, užkėlė langines ir kalė toliau. Suskubau prie kito lango, šįsyk jau šaukdamas: “Ką darot, išperos? Ką darot?” Vienas jų dėbtelėjo į mane ir pasiteiravo, ar aš nežinąs, kiek dabar valandų. “Be ketvirčio dvylika, sūneli”, – riktelėjau ir pyliau jam į snukį, kiek tik sveikatos turėjau. O tas kad nors kriukteltų. Toliau sau užkalinėja langus ir tiek. Griebiau kirvį, bet ir tai nieko nepadėjo.

Galiausiai viską užkalė. Neliko nė mažiausio plyšelio. Dar kurį laiką vaikštinėjo apie namą žiūrėdami, ar tikrai viskas tvarkoj. Pavaikščiojo pavaikščiojo ir išsinešdino. Dabar gyvenau ne tik vienas, bet dar ir visiškoje tamsoje. Tik Tyla, ta mėlynsparnė mergaitė, retkarčiai mane aplankydavo.

Didžiąją laiko dalį miegodavau. Kartą sapnavau, kad gipsinė kaukolė, kurią nulipdžiau vaikystėje, žiūri į mane ir sako: “Ateik, nagi ateik, mielasis, aš tau pačiulpsiu. Na drąsiau, aš juk žinau, kad tu nori”. Ir taip toliau. O aš stoviu kaip baslys ir tyliu.
Pabudau išmuštas prakaito, nebūtinai šalto, bet vis tiek gerai, kad pabudau. Tačiau miegas greit vėl mane įveikė.
Dabar sapnavau, kad gyvenu užmiesty. Puiku. Tik autobusai retai važinėja. Bet, kai neturi darbo, autobusai nelabai rūpi. (Ar tikrai aš neturiu darbo? Kodėl?) O kol ateis metas sėsti į autubusą, nusprendžiau paslampinėti po miestą.

Mėgstu klajoti po miestą ir vėpsoti į aptrupėjusias sienas. Tokias kaip Užupy. Tiesa, jų mąžta. Miestas, lyg sena kekšė, mėgina pudruotis. Tačiau kosmetika vargiai slepia jo gilias raukšles. Žvelgiu į miesto sienas ir trumpam pamirštu. Gera pamiršti. Nes žmogus, matyt, baigiasi vis mažiau prisimindamas. Žmogus be atminties – mėšlo krūva.

Atsikvošėjau pajutęs, kad esu stebimas. Į mane žvelgė žmogus. Sakydamas “žmogus”, įsivaizduoju bene keturiasdešimties metų vyriškį. Visai kas kita tūnotų mano galvoje, jei sakyčiau žmogysta. Tai turėtų būti kvankštelėjusi senyvo amžiaus moteris. Tarkim, Juozapota. Ir vis dėlto į mane įtariai, gal net piktokai žvelgė žmogus.

– Jūs man norėjote kažką pasakyti? – pasidomėjau.
– Ne, – atrėžė jis.
– Tai ko spoksote? – pyktelėjau.
– Na, žmogus visą laiką kur nors žiūri… – jis šiek tiek sutriko.
– Bet jūs kažką pagalvojote? Ką nors bjauraus?
– Na, galvoje visuomet sukasi kokios nors mintys, – jis mėgino apsimesti mąsliu. Nors labiau tiktų sakyti: basliu.
– Jūs galvojate apie mane? – neatlyžau.
– Ne.
– Tai apie ką, po velnių?
– Juk pasakiau: apie jus negalvoju.
– Bet apie ką nors galvojate?
– Taip.
– O apie ką?
– Tai ne jūsų reikalas! – sušuko žmogus ir, kiek patylėjęs, klastingai vyptelėjo: – O norite, pasakysiu, apie ką galvojate jūs?! Norite, a?
– Na, – nusišypsojau, – rėžkit.
– Nesišaipykit! Aš žinau. Jūs galvojate apie mano žmoną. Visi šunsnukiai, tokie kaip jūs, apie ją tik ir sukasi, tik ir trinasi taikydamiesi įsiversti ją lovon, – žinotojas sukikeno. – Atspėjau, ar ne?
– Tamsta tikras mulkis.
– Galit nepergyventi, jūs ne jos skonio. Na, gal kokį kartą ar du ji su jumis ir…
– Ką “ir”?
– Ir! Pats puikiai žinote. O paskui pasiųs po velnių!
– Jūsų žmona man rūpi mažiausiai, – pyktelėjau.
– Šit kaip?! Bet vis dėlto rūpi.
– Ne.
– Hm, kodėl staiga tapote jai abejingas? – priekabusis ėmė vaipytis.
– Todėl, kad turiu butelį?!
– Turite butelį? Jūs turite butelį?
– Taip, turiu, – ir buvau visiškai ramus.
– Tai atiduokite jį man!
– Kodėl turėčiau?
– Cha, juk jūs turite mano žmoną… Kol kas.
– Eikit po velnių su savo žmona! Susikiškite ją žinot kur?.. Jeigu tilps.
– Sąžinė prabilo, ar ne?.. – jo akys viltingai sužėrėjo. – Tai kaip, ar butelį vis dėlto atiduosite?

Senis man jau kaip reikiant įgryso, todėl nusprendžiau (seniai reikėjo) baigti su juo ir eiti savo keliu. O aš skubėjau namo. Žinia, su buteliu. Ir dar vienas. Tiesiog puiku. Vadinasi, su niekuo nereikės dalintis. Negaliu atsidžiaugti. Na, dar tas kvėša truputį gadina šventinę nuotaiką, bet nieko, pataisysim.
Žmogėnas nė nemanė manęs paleisti. Jis užtvėrė man kelią, jo veido išraiška akimirksniu pasikeitė, ir jis kreipėsi į mane kaip į moterį. “Na, to jau per daug”, – pagalvojau. Šitaip aš nesutinku, ir perspėjau, kad daugiau taip nesielgtų, nes gaus į snukį. Bet jis nė nemanė susidomėti mano perspėjimu, ir ėmė tampyti už šaliko. Idiotiškai šypsodamasis ir mekendamas. Dar kartą jį perspėjau, kad taip nesielgtų. Po to – dar kartą. Nepadėjo. Tuomet pyliau atsivėdėjęs jam į marmūzę. Senis susigūžė, subliuvo dairydamasis pagalbos. Tačiau praeiviai, kaip įprasta mūsų krašte, nė nemanė kištis. Juolab kad aš buvau teisus. Dabar tas tipas nebemėgino manęs sulaikyti. Kaip matot, man dažnokai tenka susimušti, nors to visiškai nenoriu.
Vėliau šiek tiek gailėjausi dėl savo poelgio. Bet tik trumpam. Aš juk jį perspėjau. Šlykštus tipas. Taip jam ir reikia.
Bet kodėl jo žmonai patinka Prustas? Kažkokia kvailystė. Tokiai sultingai moteriškei neturėtų patikti Prustas. Na, kartais padulkinu ją pirmadieniais (tuomet tas mulkis būna labiausiai užsiėmęs), bet dažniau nenorėčiau. Neverta gadinti malonumo, nors ji tikrai karšta moterėlė, nesitverianti savo kailyje.
Mane pažadino Tyla. Papurtė ir paklausė, kodėl aš miegąs fotelyje, jei galėčiau puikiausiai išsitiesti lovoje. Nežinojau, ką atsakyti. Nė nepastebėjau, kaip užmigau fotelyje.

Tyla klestelėjo man ant kelių, apsivijo kaklą, krūtyse paskandindama mano veidą. Jos krūtų karštis per ploną palaidinę stipriai kaitino skruostus. Kurį laiką tylėjome. Tylėjome gal penketą minučių. Man ėmė trūkti oro, ir aš išlemenau:

– Man labai gera su tavim. Labai gera tylėti su Tyla. Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai.
– Tikrai? O ko dar norėtum?
Aš atsidusau.
– Norėtum, kad nusirengčiau?
– Taip.

Ji minkliai pašoko. Nusivilko sijonėlį, kelnaites ir šveitė palaidinę man į veidą. Palaidinė vos vos dvelkė Tylos prakaitu. Tyla įsitaisė sujauktoje lovoje.

– O kuo aš tau patinku? – paklausė.
– Na, man labai patinka tavo akys… Ką ten akys, tu visa esi tikras stebuklas! – atsakiau daug negalvojęs. Irgi mat rado, ko klausti. Juk tamsoje nieko nesimato.
– Ar patebėjai, kokios spalvos mano akys?
– Mėlynos.
– O kas dar tau labai patinka? – nesiliovė ji.
– Na, man patinka tavo plaukai. Jie tokie gražūs rudi ir švelnūs…
Daugiau ji nebeklausinėjo. Buvo šiek tiek nejauku, ir aš supratau, kad, ko gero, paskutiniai šūviai buvo netaiklūs.
– Tu… nematai? – atsargiai prabilo Tyla.
– Taip, – džiugiai prisipažinau.
– Tu… aklas? – dar atsargiau paklausė.
– Na, galima sakyti, kad taip. Juk čia tamsu, o tamsoje nematau visiškai nieko. Todėl atsiprašau, jei netyčia leptelėjau…
– Palauk palauk, tu iš manęs nesišaipai? – nepatikliai pasiteiravo Tyla.
– O kaip aš galėčiau iš tavęs šaipytis. Čia juk tamsu, jie juk užkalė langus.
– Langus?
– Langus ir duris.
– Ir nuo tada tu nieko nematei?
– Nieko, – nesuprantu, kam ji mane kamantinėja.
– Tuomet tu tikrai aklas, – liūdnai pasakė Tyla.
– Ką tu tuo nori pasakyti?
– Tik tai, kad tu nieko nematai. Kambaryje šviesu.
– Kaip tai šviesu?
– Laikai pasikeitė, – atsiduso Tyla, – duris ir langus ne tik atlupo, bet dar ir iškirto didesnes angas. Sulig žmogaus ūgiu. Ir uždraudė kabinti užuolaidas, kad visi galėtų matyti, kas vyksta viduje.
– Ir mus dabar mato?
– Mato. Tave, sėdintį fotelyje, ir mane, nuogą lovoje.
– Ir tu ne…
– Ką ne? Aš neturiu ko slėpti! – išdidžiai atrėžė Tyla.

Man prireikė keleto dienų, kad apsiprasčiau su naujomis aplinkybėmis, naujais laikais, ir naujuoju savo būviu. Aklumas manęs nebaugino. Juk tiek laiko praleidau nematydamas ir savo kambaryje išmokau orientuotis apgraibomis. Man nereikia nieko ieškoti, nes puikiai žinau, kas kur padėta. Ir eiti man niekur nereikia. Tiesiog neturiu kur. Vadinasi, nieko baisaus.
Tuomet Tyla šelmiškai paklausė:

– O ką tu norėtum veikti?
– Aš norėčiau pabučiuoti tavo ranką, – nuoširdžiai atsakiau.
– Ir viskas? – nusivylusi ji pašoko ir pabėgo net neapsirengusi. Pabėgo taip greitai, kad nespėjau nė žodžio ištarti. O man labai knietėjo paklausti, ko vis dėlto ji buvo atėjusi.
____________________________
1 – Manyčiau, kad Jonušas.
2 – Galbūt Šlepikas.
3 – Pavardės neprisimenu.