Ašaros
…ar daug pasaulyje žmonių, kurie negali verkti. Galbūt nedaug. Bet juk tokių yra. Aš būsiu vienas iš jų. Žmogus, kuris neturi savyje ašarų. Aš toks. Ir man labai sunku…
… ašaros. Verkti aš nebemoku. Verkti nebegali. Ir tik vienintelė mintis kankina sielą. Kodėl, po galais, verkti negaliu? Galbūt todėl, kad visos ašaros jau seniai išverktos. Bet juk per anksti. O gal todėl, kad aš žmogus, neturintis jausmų? … bet aš ne toks… nenoriu būt žmogum, kuris neturi jausmų, kuris neturi meilės jausmo, neturi džiaugsmo pajautimo. Bet aš tikrai ne toks…
… juk mano siela kupina romantikos bei meilės, ji kupina užuojautos bei džiaugsmo. Tačiau laiminga mano siela verkti jau nesugeba. Kodėl? Ir vėl tas kvailas klausimas: kodėl? O juk tik aš vienas turėčiau žinoti visas jos žaizdas. Bet aš per kvailas ją suprasti, net nesugebu suprasti savęs… nesugebu įžvelgti, kas dedasi mano viduje…
… o kol aiškinuosi, išdžiūsta mano akys. Jos tampa dykumom, dykumom, kuriose negalima surasti nė lašelio ašaros… akys jau nebesugeba verkti… o taip norėtųsi… norisi rėkti… norisi kankinti savo kūną… norisi laužyti sau kaulus… Bet tai man nepadės…. galėčiau viską atiduoti už vieną sūrų lašelį ant savo veido. Juk mano sieloje tiek skausmo, tiek kančios, o verkti aš nebegaliu…
Kaip gera prisiminus vaikystę… Seniau aš verkdavau išvydęs sužeistą paukštelį, seniau aš verkdavau išvydęs tragišką spektaklio pabaigą. Aš verkdavau, nes man palengvėdavo. Palengvėdavo išsiverkus. O, kad dabar galėčiau nors minutę paverkti. Tikrai palengvėtų. O kad galėčiau.
… dabar aš neverkiu, kai man skauda, aš neverkiau, kai mirė žmogus, ir tikriausia neverksiu, kai mirs mano tėvas ar mama… norisi rėkti… Ašaros, kur jūs? Padėkit, padėkit pagaliau kas nors…
… Štai tu… taip, tu. Galbūt tu gali išmokyti mane verkti? Išmokink mane verkti. Pabandyk, tau turi pavykti… bet ne, tavo jėgos per silpnos. Per silpnos sugraudinti mano sielą iki gelmių. Nė vienas iš žmonių negali padėti. Nei tu, nei jis, nei jie, nei jos. Niekas… Niekas iš žmonių… gal… Pakartočiau visa tai ir dar kartą…
Tikriausia tik ekstremalus veiksmas galėtų mane išgelbėti. Galbūt mirtis. Bet ne, šaltoji mirtis čia bejėgė. Ji negali man nei padėti, nei pakenkti.
… mane išgelbėtų tyla. Taip, tik tyla galėtų mane sugraudinti. Bet kas yra toji tyla? Tylos niekada nesu matęs. Ji neapsilanko mano mažame pasaulyje. Aš gyvenu vien garsų simfonijoje. Vien garsai supa mane. O juk būtų taip gera, jei vien spengianti tyla sklandytų aplink. Bet to niekada nebus……
… ir vėl man norisi rėkti…. ir vėl aš pats sudrumsčiu ramybę bei tylą……
……Išmokinkit mane verkti! Noriu mirti, noriu mirti, noriu mirti. Prieštarauk sau… Ne, aš to nenoriu, aš privalau sulaukti tos taip ilgai lauktos ašaros. Aš privalau. Galbūt jau greitai ją pajusiu ant savo šalto veido. Tik trūksta išsiaiškinti, kas čia kalčiausias… aš jau žinau, kas kaltas, aš jau žinau, kodėl aš verkti negaliu.
Esu žmogus aš, žmogus, kurio visą sielą užvaldęs demonas. Tas demonas vardu – kuklumas. Jis užvaldė visą mano kūną, visą mano sielą, visas mano mintis. Užjaučiu save. Aš toks kuklus. Aš toks… aš per kuklus, kad galėčiau verkti… aš per kuklus… aš per kuklus, kad užkalbinčiau nepažįstamą žmogų… aš per kuklus…… Per kuklus verkti, per kuklus džiaugtis, per kuklus liūdėti. Kodėl aš toks?… Aš visą gyvenimą gyvenau uždaroje erdvėje. Mano siela tuščia ir apkerpėjusi. Aš tiesiog nekenčiu savęs. O, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, kad galėčiau išlieti visus savo jausmus, kad galėčiau visą savo jautrią sielą parodyti pasauliui, bet aš per kuklus. Mano kompleksas suvalgė mane, išgėrė visas mano ašaras. Kodėl, po galais, aš toks? Į šitą klausimą niekas, niekada neįstengė atsakyti, neatsakysiu ir aš. Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą su demonu širdyje ir nesistengsiu suprasti, suprasti, kodėl taip yra. Man visiškai tas pats. Nebeįdomu… be to dar ir banalu…
… o turėtų būti kitaip. Šiuo metu mane domina vienintelis dalykas: kas galėtų išmokyti mane verkti… ateis ta diena ir aš sužinosiu, kas turi tokią galią, kas sugebėtų išlaisvinti mano sielą, mano ašaras. Toji diena čia pat. Aš ją jaučiu, aš ją jau galiu užuosti. Ta diena atėjo… … ir praėjo. Niekuo neišsiskirianti iš kitų. Bet aš pagaliau sužinojau, kas turi didžiausią galią… tai tyra žmogaus meilė kitam žmogui. O šis jausmas visą gyvenimą buvo šalia manęs. Tik aš nežinojau, kad jis ir tik jis gali man padėti…… Kitaip būti ir negalėjo…… aš juk privalau sulaukti tos vienintelės dienos, tos vienintelės ir svarbiausios dienos. Aš jos sulaukiau… tik pavėlavau… per daug…
O, kad būčiau sužinojęs anksčiau. Nebūčiau aš toks kuklus, mano akys būtų pilnos ašarų ir tu, mano vienintele meile, būtum šalia manęs. Bet gal dar ne per vėlu? Gal dar galiu jausti tavo kūną šalia manojo, gal dar galiu išmokti verkti, gal dar ne per vėlu? Aš tikiu, aš tikiu, kad tu sugebėsi mane išgelbėti, neapvilk manęs ir padaryk tai… aš tikiu tavimi… pasitikėk manimi… padaryk tai… padaryk tai dėl manęs… prašau…
2001-03-18 – 2001-03-26
—
Kupiškis
