Andrius Jakučiūnas “Sokrato gyvenimas ir mirtis”

Paryčiais šuo ima keistai elgtis – jis iššoka iš Sokrato lovos ir kruvinomis akimis įsistebeilija į šeimininko krūtinę. Ne, tai ne haliucinacija ir netgi ne sapnas. Viskas realu: nuo kaklo ligi pat lytinių organų jo kūne žiojėja skylė, kurios kraštai šiek tiek apdžiūvę ir susiraitę. O iš tolo ji primena burną, toji skylė, bedantę, suglebusią senės burną šerpetotomis lūpomis, kurios tai susičiaupia, tai vėl prasiveria tartum kalbančio žmogaus, ir vis dar apkvaitusiam nuo miego Sokratui rodosi, kad girdi vieną ir nuolat tą patį kartojamą žodį: vargas tau, Sokratai, vargas, vargas, var…

Staiga iš skylės iššoka dar tebespurdanti širdis ir tėkšteli ant žemės, apšvirkšdama tapetus kraujo čiurkšlėmis. Jai įkandin išrieda vienas plautis, jau visai subliuškęs ir pajuodęs nuo suodžių, o po kiek laiko – antrasis. Tada lėtai tartum dvesianti žiurkė išropoja skrandis, paskui save vilkdamas žarnas, kurios šnypščia it piktos gyvatės ir rangosi apie kojas. Lyg kulkos išlekia akių obuoliai; jie garsiai bumbteli ant žemės ir nurieda į skirtingas kambario puses. Pro tuščias akiduobes bematant išvarva smegenys, šnypšdama lyg pripūstas, bet neužrištas oro balionas išskrieja šlapimo pūslė. Apsukusi keletą ratų, jau subliuškusi, ji atsimuša į užuolaidas ir nusklendžia ant grindų. Tuomet jo kūną palieka kepenys, abu inkstai, kasa ir blužnis. Išvarva sperma, ir sėklidės subliūkšta. Tada Sokratas pamėgina šaukti, tačiau liežuvis nė nekrusteli, o kai tikėdamasis atgaivinti užčiuopia jį pirštais, lengvai išsitraukia ir lieka saujoje. Po to dar gerą pusvalandį iš burnos byra dantys – jie klaikiai, monotoniškai barška į grindis. Šuns nebėra kambary – jis paknopstom skuodžia per miestą, pasiruošęs įskųsti Sokratą, sutrypti jį į dulkes, pražudyti Sokratą. Ir ką tik sutinka bebėgdamas gatvėmis, miesto kiemais ir aikštėmis – visiems loja apie Sokrato gėdą – vargas jam, vargas, vargas, var…
Lygiai ketvirtą valandą po pietų jo išsižada tėvai ir prakeikia baisiu prakeiksmu. Šeštą valandą jį palieka mylima mergina – ji išeina ir niekuomet daugiau nebepasirodo. Aštuntą valandą jo atsisako draugai ir visi giminės. Dešimtą valandą iš jo prievarta išplėšia tikėjimą ir numeta į skalbinių krūvą. O apie vidurnaktį susiginčija Dievas su Velniu; tai ne mano kūrinys, šitas Sokratas, taria Dievas, ir aš jo išsižadu. Bet Viešpatie, atsikerta Velnias, kas gi kitas galėjo jį sukurti, jeigu ne Tu? Atrodo, kad nori užkrauti šitą Sokratą man – ne, neišdegs, jis man nepriklauso, ir aš jo išsižadu. Išsižadu, pakartoja ir patvirtina savo žodžius priesaika. O antrą valandą pro duris baugščiai įslenka Platonas, kuris negalėjo suprasti šuns, nes dar buvo mažas. Ant pirštų galų jis prisėlina prie Sokrato ir ima glaustytis apie jo kojas. Tada Dievas taria: “Jis nesuprato šuns!”, ir pro kairiąją šnervę pūsteli karšto oro – nuo to pūstelėjimo kieme išdega žolė, sudreba ir šiek tiek įskyla sienos, išsiriečia grindys. Nepažįstamos galios nuo Sokrato atplėštas Platonas staiga pamato, kaip ardydami ir trupindami tinką, iš sienų baltumos išnyra kibirkščiuojantys elektros laidai ir flegmatiškai rangydamiesi apriečia Sokratą iš visų pusių – nes nėra leista, kad bet kuris gyvas padaras, nesupratęs šuns Žodžio, bendrautų su juo prieš išmušant valandai – ir nors Platonas nesupranta ir negali suprasti šio vyksmo esmės, jį vis tiek apima slogi ir neišmatuojama baimė; net neturėdamas jėgų sušukti, jis atsigręžia ir sprunka iš kambario.

Krinta šuo miesto katedros laiptų viršūtinėje aikštelėje, tik mirtis jį parbloškia ne staiga, o pamažu smaugdama. Tartum į rezervuarą į šuns liežuvį suplūsta paskutiniosios jo gyvasties liekanos, ir tikriausiai dėl to jis tampa neregėtai didelis, toks didelis, kad nutįsta per visas dvylika pakopų ir galiuku paliečia grindinį. Bet širdis tebeplaka iš inercijos, atšalęs kraujas tebesrūva gyslomis, protas teberezga paskutinę kalbą, kurią šuo išdidus svies į minios sūkurį, kai žengs paskutinę valandą sutikti išsvajotojo triumfo.

Ryte, lydimi smalsuolių minios, pas Sokratą įsiveržia visuomenės pasiuntiniai ir išsiveda jį į teismą. Iš paskos, mediniuose neštuvėliuose, neša šunį. Jo liežuvis bejėgiškai velkasi grindiniu. Ilgas ir bekraujis.

Gatvėse daug žmonių teiraujasi, kas yra pasmerktasis ir kuo kaltinamas, o vos tiktai sužinoję atideda visus reikalus į šalį ir plūsdamiesi bei tyčiodamiesi prisijungia prie eisenos. Žinia apie Sokrato gėdą bematant prasismelkia pro gyvenamųjų namų sienas, įsimeta į bankus ir kontoras, nusirita požeminėmis perėjomis, sukrečia parduotuves bei turgus, užnuodija fabrikus, akimirksniu užpildo radiją bei telefoną, it bomba sprogsta vargšų kvartaluose ir nuodingų skeveldrų lietumi užlieja paskutiniąsias tautos sąmonės properšas. Ekstaziškame įniršio svargulyje gatvės iškrypsta iš savo šimtamečių vagų, išstumdo į šalis aukse besimaudančias katedras, nušluoja namus, perdalija kvartalus ir kiekviena abiem galais įsilieja į tą vaiduoklišką eiseną; akmeninės arterijos, jomis bemat plūsteli nauji žmonių srautai, savo akimis tikėdamiesi išvysti, kaip žodis per vieną akimirką ir amžiams taps Kūnu.

Tik tada miniai apsireiškia tikroji Sokrato gėdos pragaištis, ir niekas, tkrai niekas nebeišdrįstų nuneigti to, ką prieš pusvalandį būtų išjuokę, nes nuo pasmerktojo žingsnių nusvyra tiltai, sueižėja grindinys, nugaišta perbėgusi kelią katė, jam vos grįžtelėjus į kurią nors pusę su trenksmu dūžta vitrinos, epileptikus ištinka baisūs priepuoliai, be jokio vėjo virsta storiausi medžiai ir elektros stulpai, moterys gimdo neišnešiotus kūdikius ir vyksta kitokie mįslingi dalykai.

Minios kerštas užgriūna Sokratą tuščių limonado indelių pavidalu, kraupiu skardos lietumi į veidą, šimtu smūgių per sekundę. Ir tik tuomet, kai tenka bristi per putojančius limonado upelius, kažkas pagaliau supranta, kad jam neskauda, suprantate, n e s k a u d a, štai jau dvidešimt keturios valandos, kai jis nebeturi nė vieno jutimo, taigi yra pažeidžiamas kaip vaikas, nepajėgus lyg impotentas, nei gyvas, nei miręs. Ir kai paklausę tos šnekos, su skardiniais indeliais rankose, jie pajunta, kad yra bejėgiai prieš tą padarą, trumpą akimirką sustingsta, apsvaiginti limonado kvepėjimo, me todėl sustingsta, kad senka jėgos ar brangus gėrimas, o naujo įniršio įveikti. Ir lyg norėdami užbėgti už akių Sokrato gėdos pragaiščiai, apkvaitę nuo savo šaunumo, žmonės patys nusvarina tiltus, sutrupina grindinį pirmiau, nei jį paliečia Sokrato koja, išdaužo vitrinas ir langus, su neregėta išmone vaizduoja epilepsijos priepuolius, plikomis rankomis rauna storiausius medžius bei stulpus, o moterys čia pat minioje gimdo nelaikšius kūdikius. Tada šuo neštuvėliuose sunkiai pakelia jau mirties sukaustytą galvą ir gėrisi savo triumfu. Procesija įžengia į teismą.

Iš pradžių tėvai, draugai, giminės ir mylima mergina dar sykį – šįsyk viešai – patvirtina, kad niekas jų nebesaisto su Sokratu ir iš anksto sutinka su bet kokia jam teksinčia bausme. Po jų, visiškai nesivaldydami, savo tulžį išlieja kaimynai – per rozečių kiaurymes išgirdę apie Sokrato gėdą, jie sutartinai paliko savo butus, kurie paskui atrodė tartum maro nusiaubti, visus daiktus ir pinigus, kai kurie net neapsirengę, iš baimės, kad rūbai nebūtų apkrėsti šios pragaištingiausios gėdos virusu. Galiausiai šuo atsikelia savo neštuvėliuose ir paskutinį kartą loja teisme: iš pradžių prisiekia nemeluosiąs, paskui punktas po punkto atskleidžia vienintelę ir didžiausią Sokrato kaltybę, paeiliui išskaičiuoja nukentėjusiuosius, nurodo, kodėl ir kokia bausme jis turėtų būti nubaistas, padėkoja susirinkusiems už dėmesį ir nudvesia, tampomas baisios agonijos.

Tuomet dalis žmonių pašoka iš savo vietų ir reikalauja Sokratui bausmės. Jie taip įsisiautėja, kad bylos nagrinėjimas trumpam atidedamas. Viršum minios iškyla dideli kartoniniai plakatai su užrašais “Sokrato gėda – mūsų bėda”, “Išraukime Sokratus su šaknimis”, “Sokrato egzekucija – mūsų saugumo garantas”, “Žmonės, neklausykite šėtono gundymų”, “Tesugrįžta paklydusi avelė į bažnyčios prieglobstį” bei gausybė kitokių įvairaus turinio šūkių. Tuo tarpu teisėjai sutartinai atsistoja iš savo vietų ir pažada, kad į visus, girdite, v i s u s reikalavimus bus atsižvelgta – tik šitaip pavyksta kiek nuraminti minią.

Vos tik įniršis atslūgsta, Sokratui atneša jo paties širdį ir teiraujasi, ar tai jo širdis, nors visi esantieji hic et nunc, visi iki vieno puikiai supranta, kad šitas padaras, šitas nedorėlis – neaišku net kaip jį vadinti – negalės jiems paaiškinti, nes dėl Dievo rykštės arba savo paties neišperkamos kaltės, po šimts pypkių, amžiams prarado kalbos dovaną. Tačiau tylėjimas vis tiek sukelia didelį tautos nepasitenkinimą, kadangi pamažu jiems tampa vis sunkiau suvokti, kas iš ko tyčiojasi: vienas iš visų ar visi iš vieno. Ir štai tada, kai plakatai žmogiškais balsais perrėkia jų mintis ir galutinai suklaidina, štai tada vienas iš jų išbėga į minios vidurį ir reikalauja, kad Sokratas apsinuogintų prieš teismą – esą taip bus atskleista kaltė. Kiti be žodžių sutinka su šita išmone, ir tuojau pat du savanoriai, grubiai tyčiodamiesi ir keikdamiesi, nuplėšia nuo Sokrato rūbus.
Kokia ironija! Skylė dar labiau praplatėjusi, išryškėjęs jos baisus panašumas į lūpas, sustingusias betariant dievai žino kokį skiemenį, kurio, viena aišku, būta juokingo, nes lūpos šypsosi, gryniausia teisybė, Sokrato kūnas šypsosi teisėjams ir miniai, ir ta šypsena truputį graudi, truputį ironiška, labai baisi.
Minia akimirkai pastyra, nes pasitvirtina visi jos spėjimai – ji savo akimis išvysta neišmatuojamą Sokrato pragaišties gelmę, pasijunta krentanti į ją su rėkiančiais plakatais rankose, nespėjusi užbėgti už akių pragaiščiai; dusdami iš susijaudinimo žmonės kabinasi vienas į kitą tartum neregiai, tirtėdami iš baimės prieš nežinią, kol besiblaškantys žvilgsniai sustoja ties nugaišusio šuns palaikais ir visa baimė bemat vėl pavirsta įniršiu – arčiau stovėję vyrai, iškėlę kumščius ir plakatus kaip smogiamąjį ginklą, vartydami užtvaras bei suolus plūsteli pakylos link, kur boluoja besišypsąs nei gyvo, nei mirusio Sokrato kūnas. Drebančios iš pasibjaurėjimo moterys nugręžia veidus į šalį ir užsikemša ausis. Veriančiais balsais pravirksta jų rankose ligi tol ramiai miegoję kūdikiai. Tada pažangioji visuomenės dalis apmėto Sokratą ping pongo kamuoliukais ir viešai demonstruodama savo nepasitenkinimą pasitraukia iš teismo.

Tautos rūstybės griūtis nepalaidoja Sokrato, nes lemiamu momentu teisėjai sutartinai pakyla nuo medinių suolų ir perskaito nuosprendį, o Dievas aiškiausiu ženklu jį patvirtina. Tą akimirką iš pasmerkėjų rankų išslydę plakatai, baisios agonijos apimti, iškvepia paskutiniuosius žodžius į grindinio akmenis ir savo kraštais apkloja sustirusį šuns lavoną, kuris lieka drybsoti greta pakylos, parietęs po savimi jau nebereikalingą ir suakmenėjusį liežuvį; buvusieji jo garbintojai stumdydamiesi ir rėkaudami grūdasi į perpildytus troleibus, kurie lyg karstai iš lėto ir iškilmingai gabena juos į namus, kur sėdėdami savo virtuvėse greta birzgiančių šaldytuvų, jau po vakarienės, jie geria džiną su toniku ir ledukais, mažais gurkšneliais, pro šiaudelius, ir vėliau, krisdami į minkštus patalus, net neįtaria, kad dar neįvyko tai, kas turi įvykti.

Tada Dievas taria: ištiksiu jus naktiniais košmarais, ir pro dešiniąją šnervę pūsteli šalto oro su ledų gabaliukais – įsisukę tartum vilkučiai šie susminga į miegančių žmonių kūnus ir savo aštriaisiais galais pakutena nervų galiukus. Ir tuojau mirtingųjų sapnuose vėl pasirodo Sokratas – kur kas realesnis nei tada, kai dar egzistavo – baisi šmėkla, kuri akimirksniu sutrempia ir pražudo jų planus, sumaitoja kūnus, išsiurbia sielas ir iš naujo sutveria juos pagal savo paveikslą bei panašumą. Kyla visuotinės aimanos ir klyksmai, vaiduokliškai braška ir cypauja lovos, virpantys pirštai pro miegus nevalingai čiuopia įsivaizduojamos skylės kraštus, o lūpos pačios nuolat kartoja vis tą patį žodį: vargas man, vargas, vargas, vargas, var…………… Kambariai tučtuojau pakvimpa valerijonu, tazepamu, kardamonu, eteriu, ir nors visi iki vieno supranta, kad šita baimė, po velnių, šita košmariška baimė yra visiškai be pagrindo, nes Sokrato jau nebėra – jis sučiuptas, apkaltintas, pasmerktas ir dėl to visiškai nebepavojingas – tačiau aukščiausią tašką pasiekusi baimė nė kiek nemenkėdama persekioja juos ligi pat rytmečio.

Vienas Platonas tą naktį miega ramiai – šitas Sokratas, šitas siaubūnas, kuris pasirodo ir jo sapnuose, visiškai Platono negąsdina, priešingai, jis atiduotų visus savo mėgstamiausius žaislus, kad taptų panašus į jį, dėl to rytas Platonui atneša ne palengvėjimą kaip kitiems, o liūdesį, nes, kad ir kaip būtų gaila, ak, gaila, šuns jis nesuprato…………