Restoranas “Neringa”

„Neringa” atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Tuometinės kavinės projekto ir pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Taip pat „Neringos” interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis (sienų tapyba), skulptorius Juozas Kėdainis.

1970 m. lapkričio 5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.

Restoranas žymus savo kultūrine veikla bei žmonėmis: nuo 1969 metų vadinamas “Džiazo lopšiu” ir garsėja džiazo koncertais bei tęsiama Vilniaus džiazo festivalio rengimo tradicija, čia dažnai lankėsi Nobelio premijos laureatai – Andrejus Sacharovas, poetas Josifas Brodskis, sukūręs eilėraštį „Kavinė Neringa”.

2001 m. kapitaliai suremontuota, šiandien „Neringa” pasitinka 2 šviesiomis, jaukiomis 150 vietų salėmis, 30 vietų banketų sale bei 80 vietų kavine-baru, įsikūrusiu rūsyje.

Žymūs lankytojai:

J.Jevtušenka;
R.Roždestvenskis;
A.Voznesenskis;
B.Achmadulina;
Rašytojai disidentai V.Aksionovas, V.Nekrasovas;
V.Vysockis, B.Okudžava;
R.Ščedrinas;
Kino režisieriai V.Žalakevičius, R.Vabalas, A.Žebriūnas;
Dailininkai S.Krasauskas, A.Kulakauskas, K.T.Valaitis, S.Veiverytė, A.Jacovskytė; skulptoriai K.Bogdanas, J.Mikėnas;
Rašytojai I.Meras, K.Boruta, T.Venclova, A.Churginas, V.Sirijos-Gira, J.Būtėnas, A.Gricius, R.Lankauskas;
Justinas ir Genutė Marcinkevičiai;
Profesoriai A.Salys, A.J.Greimas;
Kalbininkas B.Savukynas;
Teatralai J.Miltinis, B.Babkauskas, A.Masiulis, G.Balandytė, E.Pleškytė;
Kompozitorius B.Gorbulskis;
Verslininkas D.Todesas;
Taip pat nemažai kitų garsių lietuvių, estų, armėnų, latvių menininkų.

Liudininkų prisiminimai:

„Neringa” mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo „Neringą”. Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis”. (Architektas Algimantas Nasvytis, interviu „Lietuvos rytui”, 1995.10.17)

„Tai buvo interdisciplininių studijų – filosofijos, sociologijos, kultūrologijos ir kultūros istorijos etc. – vieta. Įdomesnis universitetas už tuometinį Vilniaus. Manau, kad nebus galima parašyti XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kultūros istorijos nekalbant apie „Neringą”. („Kultūros barų” redaktorius kalbininkas Bronys Savukynas, interviu „Lietuvos rytui”, 1995.10.18)

„Neringa” uždėjo savo antspaudą. Iš kai kurių detalių ir manierų nesunku atpažinti žmones, atėjusius iš ten: iš „Neringos”. (Verslininkas Daumantas Todesas, interviu „Lietuvos rytui”, 1995.10.19)

„Neringa” buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta, bet ir kavinė, kurioje rinkosi inteligentija – mokytojai, gydytojai, aktoriai. Labiausiai džiugina, kad ji – vienintelė kavinė Lietuvoje, išlaikiusi savo stilių. (Justinas ir Genutė Marcinkevičiai, „Stilius”, 1999.02.26)

„Ši kavinė anuomet buvo tikras perversmas stalinistinėje architektūroje”. (Skulptorius Konstantinas Bogdanas, „Stilius”, 1999.02.26)

„Tai buvo tarsi vieta protui treniruoti, nes ateidavo įvairių profesijų atstovų”. (Rašytojas Romualdas Lankauskas, „Stilius”, 1999.02.26)