VYTAUTAS VYŠNIAUSKAS: Mūsų nelaisvės priežastis yra baimė
Kalba Daukanto aikštėje prie Prezidentūros 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tautos forumo mitinge „Lietuva yra čia!“
Brangūs tautiečiai, jūs galite klausti: kur jaunoji karta, kodėl ji tyli, kodėl tiek mažai jaunų veidų tokiuose renginiuose kaip šis? Atsakymas paprastas: jie bijo! Kalbėti apie Lietuvą šiandien reiškia kalbėti apie baimę. Nes ar gali nebijoti jaunas žmogus, kada bijo jo autoritetai?
Universiteto žmonės nuolat kalba apie problemas, kurias bijo spręsti. Jie verkšlena dėl jiems nepatinkančių pertvarkų, bet bijo pasirašyti viešus pareiškimus. Jie bijo viešai kalbėti, bijo kovoti už savo idėjas. Jie bijo netekti darbo vietų, kolegų užtarimo, nes kitaip problemų turės jų studentai. Dėl to ir studentai bijo kalbėti, ir šiandienos mitinguose daugelio jų nėra, nes jie nenori rizikuoti savo ateitimi.
Kaip mes galime nebijoti, kai susidorojimas su neįtikusiu akademiku yra vienas juokas? Kaip mes nebijosime, kai vienam dėstytojui daugkartinis skundas nieko nereiškia, o kitam iš praeities iškapstyta vienkartinė pastaba beveik garantuoja bedarbystę?
Ko jaunąją kartą moko baimės pritvinkęs universitetas? Jis moko pataikavimo, savų dangstymo ir veidmainystės. Jis moko, kad trapiu atlyginimu nukirstas liežuvis yra vienintelė laisvės forma.
Ar jums tai atrodo normalu?
Kai universitete atvirai tyčiojamasi iš Lietuvai iškilių istorinių asmenybių, kai skurdinamos su lietuvybe susijusios studijos, kai mažinami iškilių akademikų etatai, atiminėjami ilgamečiai gerai lankomi autoriniai kursai, kai į universitetą įstoja vis didesni beraščiai, o studentų lygis siekia neregėtas žemumas, kai studentai darosi vis abejingesni savo šalies likimui ir nebemato joje savo ateities… ką mes darome?
Mes ir toliau svaigstame apie tai, kaip viskas mums sekasi, kaip kylame reitinguose ir kaip niekada dar negyvenome taip gerai. Tai – pasityčiojimas iš Lietuvos ateities!
Iš mūsų atėmė drąsą ir pasitikėjimą. Mes bijome savo pačių minčių, nes baimės agentais tapę studentai ėmė tyčiotis vieni iš kitų. Išdrįsti kažką pasakyti kitaip nei padiktuota konjunktūros – tai stotis skersai kelio universitetui, jo misijai ir apskritai „teisingai politikai“, kurios monopolį užėmė liberalių pažiūrų žmonės, paskelbę karą bet kam, kas nesutinka su jų liberalizmu.
Mumyse išugdyta baimė virto gailesčiu. Mums gaila savo laiką aukoti ir bent žodžiais apginti tuos, kurie už mus kadaise aukojo gyvybes. Mums gaila daryti kažką dėl kitų, mums gaila atsitraukti nuo neįpareigojančių kasdienių rūpesčių, kad tik neturėtume rimtesnių problemų, kad tik nebūtume spaudžiami, kad tik nebūtume išjuokti, kad tik nepasirodytume nepažangūs ir netolerantiški.
Mums gaila, nes patys svarbiausi dalykai, per amžius buvę žmogiškumo pagrindais, tapo dalykais, kurie neapsimoka. Universitetui neapsimoka studijos ir tyrimai, kurie tuoj pat neatsiperka ekonomiškai. Mums sakė, kad būti patriotiškiems, tautiškiems, laikytis tradicijų ir siekti Lietuvos klestėjimo paprasčiausiai neapsimoka.
Bet lygiai taip pat neapsimoka aukotis, mylėti, kentėti, dovanoti – iš tikrųjų neapsimoka tik patys svarbiausi dalykai, kurių atsisakymo kaina yra žmogiškumo, o kartu su juo – ir lietuvių Tautos išnykimas.
Tuo pačiu metu universitete bandoma steigti gėjų ir transseksualų grupę, dauginamos įvairios lyčių, feminizmo, medijų ir kitokios naujųjų komunistų darbais paremtos studijų programos – čia jau apsimoka, čia viskas pažangu ir tolerantiška! Kas nesutinka, tie yra minties nusikaltėliai.
Mes tokiai tolerancijai universitete šiandien norime pasakyti griežtą: ne!
Nėra jokios laisvės ir jokios demokratijos ten, kur žmogus negali laisvai kalbėti, kur jį kausto baimė, kur ateiti į mitingą ir stovėti už tau svarbias idėjas paprasčiausiai neapsimoka, nes rizikuoji savo ateitimi. Ne, tai ne studentai bailiai. Tai ta nesveika baimės atmosfera, kurią laikas užbaigti!
Tauta bunda, bet jaunimas vis dar miega, ir jo nepažadinus, Tautos prabudimas taps tik paskutine jos egzistencijos valanda. Kad taip nenutiktų, tereikia paprasto dalyko: Tautai ir valstybei atsidavusio universiteto, kurio pagrindas būtų laisvė.
Mūsų priešai sako, kad laisvė yra, ir kad būtent mes norime įtvirtinti vieną ideologiją. Tačiau ta laisvė ribojama kitokį jos supratimą turintiems žmonėms, kurie nemano, kad išsivaikščiojimas yra pozityvi valstybės strategija, kurie netiki, kad galima tylėti apsimetant, jog nieko nevyksta, kai Europoje vyksta transformacijos, apie kurias dar ilgai rašys istorijos vadovėliai. Formaliai laisvė egzistuoja, tačiau su žiaurių ir subtilių sankcijų baime.
Tokiai laisve dangstomai baimei mes šiandien sakome: ne!
Ne, gerbiamieji, universitetinė baimės atmosfera, palydima patyčių, marginalizavimo, etikečių klijavimo ir tyčinio sąvokų painiojimo yra visiškai priešinga laisvei, nes baimė yra vergovės ir totalitarizmo šaltinis.
Tikroji universiteto vizija yra pažangusis globalitarizmas, jau eilę metų dominuojantis ir valdžios koridoriuose. Tai šimtus tūkstančių lietuvių, ypač dar jaunų, privertė iš tiesų padaryti pažangą ir žengti anapus noro gyventi Lietuvoje. Tokia strategija yra pražūtinga, todėl privalome sugrąžinti universitetą Tautai ir valstybei tam, kad susigrąžintume jaunimą, nes be jo universitetas, kad ir koks pažangus, neturi absoliučiai jokios prasmės.
Šiandien pažangiajam globalitarizmui mes garsiai tariame: ne!
Įveikime baimę ir abejingumą, kad pelnytume laisvę, kurios vardu niekas nediktuoja, ką daryti apsimoka, o ko neapsimoka, kurios vardu niekas mums nesakys, kad stiprūs mūsų Tautos namai globaliame pasaulyje neapsimoka.
Gerbiamieji, išsklaidykime globalizmo miražą. Tegyvuoja lietuvių Tauta ir jos Laisvė!
