Tūkstantmečio prezidentas
Lietuvos prezidento rinkimai 2009 metais yra svarbiausi Lietuvai rinkimai iš visų, kurie yra vykę Lietuvoje. Jiems rengiamasi, tačiau tikriausiai neužtenkamai, kadangi niekas nėra pažymėjęs, kad rinkimai bus neprilyginami jokiems kitiems.
O jie bus svarbūs ir pasauliniu lygiu. Lietuva yra Europos kontinento centras, Europa yra kaip ir viso pasaulio centras. Taigi, Lietuva patenka kaip ir į pasaulio centrą. Šiais metais susidaro ne tik geografinės, bet ir istorinės aplinkybės padaryti Lietuvą pripažinta valstybe. Tinkami rinkimai šią aplinkybę sustiprintų.
Šis tas jau nuveikta. Lietuvos darymo vos ne kosminio svarbumo valstybe procesai prasidėjo tuoj po to, kai Vilniaus miesto danguje sušvietė fejerverkai tokie ryškūs, kad turėjo būti matomi iš kosmoso.
Tačiau būsimais prezidento rinkimais nesididžiuojama. Pastebėta, kad pretendentai į prezidentus iki šiol kaip ir slapstosi. Gal jie aptiko, kad aplinkybės pernelyg svarbios ir nutarė neiti į pirmas gretas. Tikisi, gal bus išvestas į pirmą planą žmogus, turintis didesnių atitikimų.
Tinkamai apibrėžtos pretendentinės aplinkybės yra tas kontekstas, kuriame galima būtų pastebėti labiausiai priimtiną būsimą kandidatą. Jis tikriausiai turėtų būti mokslingas, kompetentingas, kultūringas, pripažįstantis teisėtumą santykiuose.
Žinių visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, kurioje žmonės turi didelę žinių apimtį, o ne yra pasirengę sužinoti visus svarbiausius dalykus, įpareigodami kitus, kad šie jiems pasakytų. O kompetencija yra žinių susietumas su santykiais. Taigi prezidentas turi turėti žinių, kurias sietų su veikla. Didieji vadovai žinodavo, ką reikia nuveikti, kad valstybė būtų aukštesnio lygio.
Šiuolaikiniuose santykiuose tam tikras kultūringumo lygis būtinas, tačiau ši savybė nėra pernelyg svarbi. Tuo labiau, kad Lietuva jau, atrodo, yra apsirūpinusi nekultūringais politikais, kurių niekas nebepralenks. Teisėtumą santykiuose prezidentas taip pat turi pripažinti, tačiau ir šiuo atveju tenka pastebėti, kad istoriniai vadovai nėra tokie jau teisūs, taip pat ir Lietuvoje.
Tūkstantmečio prezidentas turėtų būti konservatyvus, kad saugotų tūkstantmečio Lietuvą, pripažinti tradicijas, turėtų būti tautiškas ir europietiškas.
Konservatorių išėjimas į viršų tūkstantmečio metais dėsningas. Aplinkybė žymi, kad Lietuva yra gana apdairi valstybė. Tik ne kiekvienas pastebi. Tačiau ar tautinės tradicijos užtenkamai įgyvendinamos šių dienų Lietuvoje, yra didelis klausimas. Šis svarbus dalykas tūkstantmečiui, atrodo, nesutvarkytas.
Ar tikrai užtenkamai tautiška Lietuva, įėjusi į jubiliejų? Ar Lietuvos visuomeninė sąmonė šią savybę užtenkamai interpretuoja? Tikriausiai nelabai buvo apgalvojami rasiniai santykiai, nekalbant apie tautinius. O saugoti tautą yra tikriausiai visų pirma žinoti, ką saugoti.
Taip pat svarbu – praėjus beveik dvidešimčiai nepriklausomybės metų, ar tenka tikėtis, kad prezidentas bus nekomunistiškas, nesovietiškas, nerepresiškas, nekėgėbistiškas.
Net jubiliejaus metais tenka eiti į kompromisus ir ne pernelyg nusiminti, kad pretendentas buvo komunistas. Tenka eiti į kompromisus ir nepasidomėti, ar jis nebuvo sovietinis veikėjas. Ši tema Lietuvoje, beje, visai užmiršta.
Nepatenka į dėmesį ir uniformuotieji buvę pareigūnai, vykdę represijas prie žmogiškumą. Gal juos labai užtaria buvę komunistai? Tik kėgėbistinė tema, atrodo, žmonėms duodama padiskutuoti, tačiau gal dėl to, kad buvę kėgėbistai yra labiau apsirūpinę saugiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Apgalvojant visus šiuos dalykus, tenka prisiminti posakį “Žmonių yra, bet žmonių nėra”. Pirmu atveju turint minty, kad žmonės yra visi žmonės, o antruoju, kad žmonės yra tie, kurie yra tinkami žmonės.
Priėmus aptartus principus kaip absoliučius, tektų aptikti, kad tinkamų pretendentų į pačius atsakingiausius Lietuvos istorijoje prezidento rinkimus nėra. Tačiau galvojant santykiškai, susidaro patikima mintis, kad Lietuvoje bet kuriuo atveju yra tinkamiausių galimų prezidentų, tiksliau, pretendentų į prezidentus, būrys.
Bet ar iš šių žmonių sudaromi pretendentų sąrašai? Gal partijos turėtų labiau paieškoti nepartinio kandidato ir jį sutartinai remti, kad tūkstantmečio rinkimai duotų labai tinkamą prezidentą, neužimtą rinkimais, tačiau patikimai vadovausiantį valstybei.
