Tomas Viluckas. Tiesioginiai mero rinkimai kaip grožio karalienės konkursas
Artėjantys savivaldybių rinkimai kelia diskusijas dėl savivaldos ateities.
Praėjusią savaitę dienos šviesą išvydo valdančiųjų projektas įgyvendinti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas, kurios numato įteisinti tiesioginius merų rinkimus nekeičiant Konstitucijos. Socialdemokratų vizijos esmė yra ta, kad meras būtų renkamas iš kandidatų į savivaldybės tarybos narius. Tiesa, savivaldybės taryba gyventojų išrinktą merą dar turėtų patvirtinti paprasta balsų dauguma. Jei to nepadarytų, meras slaptu balsavimu būtų renkamas iš tarybos narių, pritarus ne mažiau kaip trims penktadaliams tarybos narių. Liberalų sąjūdis siūlo mišrią rinkimų sistemą, kad viena dalis savivaldybės būtų renkama tiesiogiai, o kita – pagal partijų sąrašus.
Akivaizdu, kad savivaldos reforma – pribrendęs reikalas, kaip ir akivaizdu tai, jog apie tai buvo kalbėta daug, o nuveikta mažai. Jau per pirmąją kadenciją prezidentas Valdas Adamkus teigė, kad sieks tiesioginių mero rinkimų. Tačiau Lietuvą apkrėtęs populizmo virusas, atrodo, ilgam palaidojo šią gražią idėją. Politines partijas tenkina susiklosčiusi padėtis, tad jos pasisako tik už kosmetinius savivaldos sistemos pokyčius.
Būtent toks yra socdemų projektas. Jame keistai skamba žodžiai “tiesioginiai merų rinkimai”, nes siūlomas variantas panašesnis į sociologinę apklausą ar grožio karalienės konkursą nei į rinkimus. Pažeidžiama viena iš pagrindinių pilietinių rinkimų teisių: kelti kitų piliečių arba savo kandidatūras į valdžios pareigas.
Šis projektas numato, kad per du mėnesius neišrinkus mero įvedamas Vyriausybės valdymas. Esant didelei visuomenės poliarizacijai fragmentiškos savivaldybės nėra retas reiškinys, tad ir tokia situacijos eiga yra visai reali. Tokie siūlymai stiprina centralizavimo tendencijas ir kertasi su savivaldos idėja. Juk Vyriausybės valdymas gali būti įvestas tik “ekstra” atvejais ir trumpam laikui.
Ne ką geriau atrodo ir Liberalų sąjūdžio variantas. Jis turėtų tapti kompromisu artėjant tiesioginių merų rinkimams ir prie aktyvesnio vietinių bendruomenių įsiliejimo į savivaldą. Vis dėlto tokiu atveju savivaldybių fragmentiškumas tik padidės, o merų rinkimų procedūros įstrigs ilgiems mėnesiams. Pakanka prisiminti, kokią reikšmę turėjo vienas balsas renkant Vilniaus merą, o kelios provincijų savivaldybės atsidūrė teismuose. Tad kompromisai tik pagilins krizę ir nepasiteisinus “eksperimentui” gali net sužlugdyti plačios demokratijos savivaldos idėją.
Savivalda – lankstus dalykas, galimi įvairūs jos formavimo variantai. Ideali situacija, kai tiek merus, tiek seniūnus renka gyventojai, kad jie šalia partijų sąrašų galėtų balsuoti už įvairių bendruomenių ir visuomeninių organizacijų sąrašus. Tuomet Kaune nebūtų buvę reikalo steigti turgininkų partiją. Galima svarstyti idėją, kad būtų sudaryta viena apylinkė, pagal kurią iš vieno asmenų sąrašo būtų renkama taryba ir meras. Visai įmanoma mėginti sujungti socialdemokratų ir liberalų siūlymus ir taip šiuo metu gelbėti situaciją. Aišku tik viena, kad reikia daryti konkrečius žingsnius, kurie savivaldos problemas bent truputį pajudintų iš mirties taško.
Liūdniausia tai, kad dėl savivaldos formavimo reikalų susigriebta tik priartėjus rinkimams, kai partijoms rūpi didžiųjų miestų merų kėdės. Rinkimai yra tik mechanizmas, padedantis užtikrinti tikrą savivaldą. Yra daugybė kitų problemų, į kurių sprendimą turi įsitraukti kuo daugiau gyventojų, tad reikia esminės savivaldos reformos. Dabar savivaldybės yra tapusios partinių klanų rietenų dėl įtakos sferos vieta. Rinkimų sistemos keitimas būtų pirmas žingsnis į priekį. Kas trukdė partijoms tai daryti iki šiol? Nenoras, apatija ir inercija, kitaip tariant, politinės valios stoka.
