Protestas prieš pasityčiojimą iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimo

Prieš 30 me­tų Vil­niu­je pa­stum­tas po sunk­ve­ži­mio ra­tais žu­vo vie­nas žy­miau­sių oku­puo­tos Lie­tu­vos di­si­den­tų, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys kun. Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius (1913–1981).

So­vie­tų lai­kais jis bu­vo vie­nas drą­siau­sių ko­vo­to­jų už žo­džio ir ti­kė­ji­mo lais­vę, vie­nas ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­bių, nuo­lat per­se­kio­tas KGB.

2000 m. ku­n. B. Lau­ri­na­vi­čius įra­šy­tas į Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kan­ki­nių są­ra­šą. Po mir­ties Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas jį ap­do­va­no­jo Vy­čio kry­žiaus II-ojo laips­nio or­di­nu už nar­są, iš­tver­mę ir pa­si­au­ko­ji­mą ko­vo­jant dėl tau­tos lais­vės.

At­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę, kun. B. Lau­ri­na­vi­čiaus at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas jo var­du pa­va­di­nant jo žū­ties vie­tą – skve­rą Kal­va­ri­jų, Žal­gi­rio ir Ver­kių gat­vių san­kry­žo­je. Skve­ras bu­vo su­tvar­ky­tas, pa­sta­ty­tas kop­lyt­stul­pis, ša­lia esan­ti trans­por­to sto­te­lė pa­va­din­ta ku­ni­go B. Lau­ri­na­vi­čiaus var­du (de­ja, po me­tų pa­va­di­ni­me ku­ni­go ti­tu­lo ne­be­li­ko).

2010 m. kop­lyt­stul­pio vie­to­je ati­deng­ta ir pa­šven­tin­ta skulp­to­riaus prof. A. Kmie­liaus­ko skulp­tū­ra „Jė­zus, ne­šan­tis kry­žių“. Šian­dien aikš­tė­je prie­šais šį pa­min­klą Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė pa­sta­tė vie­šą tu­a­le­tą (7 met­rai nuo pa­min­klo).

To­kiu veiks­mu ty­čio­ja­ma­si ne tik iš iš­ki­laus Lie­tu­vos sū­naus, kan­ki­nio, žu­vu­sio už jos lais­vę, at­mi­ni­mo, bet ir iš idė­jos, už ku­rią jis ati­da­vė sa­vo gy­vy­bę. To­dėl mes, že­miau pa­si­ra­šiu­sie­ji, reiš­kia­me pro­tes­tą ir rei­ka­lau­ja­me, kad sa­vi­val­dy­bė ne­del­siant su­ras­tų tu­a­le­tui ki­tą, tin­ka­mes­nę vie­tą.