Pokalbis su vokiečių nacionalistu: žvilgsnis iš arti (1)

Šiandien patriotai.lt pateikia pokalbį su jaunu vokiečių nacionalistu iš Bavarijos Aleksanderiu S., kuris lietuvių skaitytojams išsakė nuoširdų požiūrį apie Vokietijos istoriją bei šiandienos vokiškąsias aktualijas.

Šiame pokalbyje sąmoningai stengėmės neliesti kai kurių aštrių klausimų, susijusių su tam tikrais istoriniais įvykiais. Redakcija taip pat pasilieka teisę nesutikti su kai kuriais išsakytais istoriniais vertinimais, pastangomis pernelyg „išbalinti” Vokietijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

Europos tautų bendradarbiavimas svarbiau už istorinių konfliktų eskalavimą. Tą teigė ir pašnekovas, ne kartą akcentavęs, kad kai kurie natūraliai skirtingai vertinami istoriniai įvykiai neturėtų mums, kiekvienam būnant savo žemės patriotu, ateityje išlikti gerais draugais, kaimynais, tikraisiais europiečiais.

Sveiki, Aleksai. Pirmąjį savo klausimą suformuluosiu tiesiai: kaip gyvenasi vokiečių tautos patriotui ir nacionalistui šių dienų Vokietijoje?

Sveikinu tave ir visus lietuvių bičiulius! Būti patriotu Vokietijos Federacinėje Respublikoje reiškia gyventi pastovioje vidinės opozicijos ir disharmonijos būsenoje. Pasipriešinimo bangos, iš visų pusių atakuojančios nacionalistus, išmušė daug teisingų ir tiesių, ištikimų savo Tėvynei bei tautai žmonių. Politiniai veikėjai ir valstybės tarnautojai, kurie surado savyje tvirtybės viešai išreikšti savo patriotines nuostatas, yra šmeižiami ir rizikuoja prarasti savo postus. Nacionalistinės partijos, sąjungos ir kitokie patriotiniai susivienijimai persekiojami ir visokeriopai diskriminuojami.

Totalus tautos stebėjimas „iš viršaus” apima vis platesnes visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritis. Prisidengus abstrakčia „kovos prieš terorizmą” sąvoka, stipriai apkarpomos piliečių teisės bei laisvės, o tai nukreipta į vieną vienintelį tikslą – kontroliuoti patriotus bei kitus „sistemos priešus”, o sąrašai su politinių kalinių pavardėmis tampa vis ilgesni. Patriotai sodinami į kalėjimus vien už tai, kad bando pasipriešinti šiai oficialiai melagingai propagandai, užtardami Vokietiją objektyvios istorinės tiesos vardan. Štai tokios realijos „pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje” valstybėje per visą Vokietijos istoriją.

Tuo pačiu metu valstybė remia ir finansuoja visas priemones, nukreiptas į tautinės vokiečių savimonės bei nacionalinio pasididžiavimo žlugdymą. Vyksta aktyvus, valstybinės propagandos palaikomas „visų vertybių perkainojimas” bei moralės normų žlugdymas. Viskas, kas natūralu, garbinga, kilnu, didvyriška – visi aukščiausi idealai pašiepiami arba atvirai išjuokiami, o į jų vietą brukama visa, kas iškreipta, nenatūralu, žema ir egoistiška. Berlyne kyla paminklai homoseksualistams, o tuo pat metu abiejų pasaulinių karų didvyriai, milijonais aukoję savo gyvybes, gynę savo gimtą žemę, savo žmonas ir vaikus, yra dergiami, gėdinami, apspjaudomi.

Mums, patriotams, tai įrodymas, kad mūsų valstybę valdo marionetinė, antitautiška, priešiška Vokietijai ir vokiškumui vyriausybė, šokanti pagal svetimus, antinacionalinius, priešiškus vokiškiesiems interesus. Žinoma, ne kiekvienas patriotas ar nacionalistas iškart atsiduria už grotų, tačiau tam, kad tai atsitiktų, tereikia viešai suabejoti kai kuriomis „šventomis” oficialiosiomis pokario istoriografijos dogmomis, padiktuotomis nugalėjusių sąjungininkų.

Asmeniškai aš manau, kad nūdienos Vokietijoje bet kuriam patriotui gresia didžiulis asmeninis pavojus. Daugiau negu 60 metų „denacifikacijos” ir ją lydinčio „perauklėjimo” padarė savo. Dauguma šiuolaikinių vokiečių jau nevertina meilės Tėvynei, savo gimtajai kultūrai ir istorijai. Atvirkščiai – tai yra laikoma „atsilikimo” ir „neonacistinės reakcijos” požymiu. Būtent todėl patriotai dažnai nesuprantami ir puolami tų savo tautiečių, kurie tikriausiai save laiko „progresyvesniais” ir labiau „apšviestais”. Daugelis nuoširdžių nacionalistų greitai praranda bet kokias iliuzijas, nusivildami viskuo ir visais. Tai gimdo vidinį pyktį ir nepasitenkinimą, o tai savo ruožtu tampa visiško atsiribojimo bei užsidarymo savyje priežastimi.

Istoriškai vokiečių tauta, kaip, beje, ir dauguma Europos tautų, praėjo labai nelengvą kelią. Dėl visiems žinomų istorinių aplinkybių, daugelio galvose susiformavo stereotipas, kad vokiškasis nacionalizmas yra kraštutinio ekstremizmo, šovinizmo bei neapykantos viskam sinonimas. Manau, nereikia aiškinti, kodėl galvojama būtent taip. Žinoma, daugiau išprusęs žmogus supras, kad visa tai yra tik kažkam naudingos ideologinės klišės. Ką tu norėtum pasakyti žmonėms, kurie, galbūt dėl istorinių žinių trūkumo, tautinėje vokiečių doktrinoje mato tik pačias kraštutines puses?

Matai, visame pasaulyje žmonės kelia klausimą: kaipgi tokia didžiulė ir kultūringa tauta kaip vokiečiai, davę pasauliui daugybę didžių mokslininkų, poetų, filosofų, kompozitorių ir t. t., galėjo pavirsti šovinistų ir nusikaltėlių tauta? „Karingojo vokiškojo agresoriaus” stereotipas taip smarkiai įkaltas pasaulinės visuomenės mąstysenoje, kad visi bandymai kontrargumentuoti, visos racionalios prielaidos bei įrodymai griūna tarytum į tuštumą. Kaip žinia, dažniausiai šie stereotipai iškyla ant grynai emocinio pamato, o emocijos lengvai nugali sveiką nuovoką bei sausus faktus. Žmonės linkę tikėti tuo, kuo nori tikėti. Tačiau aš norėčiau pasinaudoti šia proga ir pabandyti pažvelgti į vokiečių nacionalizmą iš kiek kitos, galbūt mažiau pažįstamos skaitytojui pusės.

Mitas apie agresyvųjį vokiškojo nacionalizmo būdą gimė palyginti neseniai – antroje XIX a. pusėje, o jeigu dar tiksliau – 1871 metais, besijungiant nepriklausomoms vokiškoms žemėms į vieningą kaizerinę imperiją. Iki to laiko Vokietija tyliai snaudė kelis šimtmečius: į pasaulinės politikos reikalus nesikišo ir todėl niekam nekliudė. Viskas pasikeitė po to, kai vokiškosios žemės susivienijo į kaizerinę imperiją, o pastaroji labai greitai pradėjo virsti stambia pramonine bei ekonomine valstybe.

Būtent pastarieji įvykiai ir pradėjo kelti Didžiosios Britanijos nepasitenkinimą, kuri tuo metu dominavo pasaulinėse prekybos bei ekonomikos rinkose ir negalėjo pakęsti jokio konkurento. Kai į globalią kovą dėl užjūrio kolonijų įsijungė Vokietija, Didžioji Britanija paleido į dienos šviesą pirmuosius propagandinius lozungus apie „šovinistinę ir agresyvią” vokiečių „imperialistų” politiką. Manau, nereikia priminti skaitytojui, kad savo metu kolonijinės britų imperijos valdos užėmė ketvirtadalį viso sausumos paviršiaus – nuo Amerikos per Afriką ir Aziją iki Okeanijos.

Palyginus su tokiomis gigantiškomis teritorijomis, vokiečių pretenzijos į savo kolonijas atrodė tiesiog juokingos. Vokietijos laivyno skaitlingumas niekuomet neviršijo 60% britų laivyno. Nepaisant to, Londone buvo priimtas sprendimas neutralizuoti naują oponentą pasauliniuose vandenyse, kurio prekybos apimtys ilgainiui ėmė viršyti britų prekybos apimtis. Šiuo tikslu buvo pradėta didžiulė propagandos kampanija, kurianti rikiuotėje žygiuojančio bei kardu mojuojančio, smailų šalmą ant galvos dėvinčio vokiečio, visus gąsdinančio savo niūria, pikta ir bukoka veido išraiška, vaizdinį.

Greitai į šį žaidimą įsijungė ir Prancūzija, kuri tik ir laukė progos atkeršyti Vokietijai už pralaimėjimą 1870-1871 metų kare bei vėl prisijungti neseniai nuo jos atplėštas, bet tradiciškai vokiškas Elzaso ir Lotaringijos žemes. Būtent šiose dviejose šalyse, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, pirmą kartą nuskambėjo kaltinimai agresijos kurstymu Vokietijos adresu. Gimė mitas, kurį užsienio propaganda kurstė kelis dešimtmečius iki pat Antrojo pasaulinio karo. Kai kurios šalys sėkmingai pelnėsi iš šio mito, o pats baubas buvo paišomas tiek daug kartų, kad stipriai įsitvirtino daugelio žmonių galvose.

Mūsų vadovėliai moko, kad Pirmojo pasaulinio karo priežasčių reikia ieškoti šovinistinėje ir agresyvioje Vokietijoje, tačiau jie tyčia nutyli faktą, kad Vokietijos kaizeris Vilhelmas II nusiuntė daugybę laiškų savo pusbroliui, Rusijos imperatoriui Nikolajui II, kuriuose tiesiog maldaute maldavo nestoti į aljansą prieš Vokietiją bei daryti viską, kad neįsipliekstų naujas karas. Apie tai mažai kas žino, nes pagrindinis „kaltininkas” nustatytas. Visi patenkinti ir visiems taip patogu. Ir niekam net nešauna galvon mintis suabejoti oficialiosios istorijos aiškinimais. Tačiau istoriją visuomet rašo nugalėtojai – tai visuomet turėtų atsiminti besidomintieji istorija.

Netgi jei kas nors ir pripažįsta, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiškasis militarizmas niekuo ypatingai nesiskyrė nuo kitų to laikmečio pasaulinių valstybių militarizmo, kuomet garsus nacionalizmas buvo laikomas bet kokios sveikos tautos požymiu, tai niekas nesileidžia į jokius kompromisus, kai kalba pasisuka apie garsiuosius 12 vokiečių istorijos metų, kuriuos visi įpratę vertinti kaip neginčijamus vokiškosios agresijos ir nusikalstamumo įrodymus. Šie žmonės dėl savo ideologinio tendencingumo arba dėl paprasčiausios ilgalaikės žmonių kvailinimo propagandos nesugeba jauname nacionalsocialistinio režimo militarizme įžvelgti natūralią reakciją į daugiametį Vokietijos žeminimą po taip vadinamos „Versalio taikos”.

Šie žmonės taip pat nesugeba pripažinti, kad pirmos 30-ųjų metų pusės Vokietijos ginklavimasis ir karo pramonės atstatymas yra natūraliausia kiekvienos suverenios valstybės valia, kadangi sugebėjimas ginti savo pozicijas pasaulinės konkurencijos sąlygomis, ir (jeigu nėra kitos išeities) ginti šias teises panaudojant ginklą – tai ir yra toji elementariausia kiekvienos tautos teisė. Tai kodėl gi skaitlinga kariuomenė Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, JAV, bei kitose to meto valstybėse buvo vertinama kaip kažkas savaime suprantamo ir natūralaus, o skaitlingos kariuomenės atkūrimas Vokietijoje – jau agresija bei šovinizmu?

Paprastai šioje vietoje žmonės nurodo Vokietijos „agresiją” ir „nelauktą puolimą” prieš vargšę, niekuo nenusikaltusią Lenkiją. Vienas iš mano pažįstamų yra mokytojas. Jis dėsto istoriją ir kiekvienais metais pasakoja dešimtims vis naujų, jaunų ir naivių vokiečių apie tai, kaip nei iš šio, nei iš to, Vokietija, vedama tik savo agresyvių pasaulinio dominavimo ambicijų, užpuolė Lenkiją, tuo pradedama Antrąjį pasaulinį karą. Aš netgi nesmerkčiau jo, nes tokią pačią istorijos versiją dėstė ir jam universitete, kuomet ruošė būsimuosius istorijos mokytojus. Šia versija aklai tiki absoliuti dauguma žmonių ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje, kadangi žmonėms tai buvo kalama daugiau negu 60 metų.

Tačiau jiems niekas nepasakojo apie tą agresyvią ir karingą politiką, kurią vykdė „nekalta” Lenkija trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Jiems nieko nepasakoja apie agresyvius ir ekspansyvius lenkų siekius, kurių aukomis tapo jos kaimynės. Jiems nieko nepasakojo apie karingąjį to meto lenkų nacionalizmą, kuris 1938-39 metais pasižymėjo Lenkijos teritorijoje gyvenančios vokiečių mažumos pogromais ir žudynėmis. Kodėl niekas nekaltina Lenkijos nacionalistiniu šovinizmu? Mūsų pokario istoriografija sąmoningai nutyli tai, kad nacistinė vyriausybė ne kartą siūlė taikiai išspręsti visas problemas, iškilusias su jos kaimyne Lenkija.

Tuo metu Vokietija pradėjo kaip tik atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos, vokiečių ekonomika sparčiai augo, vokiečiai tik dabar pradėjo po truputį atgauti gyvenimo džiaugsmą, ir niekam Vokietijoje, pabrėžiu – niekam, nebuvo reikalingas naujas karas. Ir jau po to, kai visi įspėjimai iš Vokietijos pusės, visi bandymai rasti taikų kompromisą su Lenkija žlugo, tik tuomet Vokietijos vyriausybė pasiuntė kariuomenę į Lenkiją. Šiame etape negalėjo būti jokios kalbos apie kažkokį pasaulinį karą. Regioninis vokiečių-lenkų konfliktas tapo pasauliniu tik po to, kai Vokietijai karą paskelbė Anglija ir Prancūzija.

Pasakykite man, kas gi dabar žino tai, kad iki 1941 metų pradžios iš Vokietijos pusės buvo padaryti 42 (!) taikos pasiūlymai Didžiajai Britanijai? Kas dabar žino, kad nacionalsocialistų vyriausybė prašė net diplomatinės Vatikano pagalbos, norėdama pasiekti taikos? Didžioji Britanija kategoriškai atmetė visus šiuos pasiūlymus. Londone, Paryžiuje ir Vašingtone troško šio karo, bei ruošė jį ilgainiui iki jam įsižiebiant. Žinomi sero Vinstono Čerčilio žodžiai, pasakyti 1935 metais: „Vokietija vėl tampa per daug galinga. Mes privalome sutriuškinti ją”. 1936 metais tas pats Čerčilis išsireiškė dar konkrečiau: „Mes įpainiosime Hitlerį į karą – nori jis to ar ne!”. Tačiau Čerčilio niekas agresoriumi ir šovinistu nevadina. Ne! Jam stato paminklus ir skiria Nobelio taikos premiją (!). Nieko nepadarysi. Istoriją rašo nugalėtojai. Toks įstatymas.

Vokietiją kaltina žvėriškais nusikaltimais prieš žmoniją. Tikrieji vieno tokio nusikaltimo vykdytojai (visiems žinomo „Katynės bylos” pavadinimu), po ilgų ir neteisingų kaltinimų vokiečių adresu vis dėlto buvo nustatyti. Su laiku į dienos šviesą bus išvilkta tiesa apie daugybę kitų nusikaltimų, kurie arba priskiriami Vokietijai, arba yra tiesiog išgalvoti ir niekuomet nebuvo daromi. Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad vokiečių uniformą vilkintis NKVD-istai „visų tautų tėvo” pavedimu vokiečių okupuotose teritorijose prievartavo ir žudė savo pačių tėvynainius, kad sukeltų neapykantą „fašistams” tarp taikių vietos gyventojų.

Čia norėčiau ypač pabrėžti, kad kalbu ne apie tai, iš kieno pusės buvo vykdomi didesni nusikaltimai, o tik apie istorinio teisingumo atstatymą. Sielos gilumoje vokiečiai – kukli, labai kantri, ir, turėčiau pasakyti, kad savo pačių nelaimei – naivoka tauta. Vokiečiai ilgai tylėjo ir karčiai nurydavo visus prieš juos metamus kaltinimus ir šmeižtą, nukreiptą prieš jų tėvus bei senelius. Bet atsiranda vis daugiau ir daugiau istoriją tyrinėjančių žmonių, kurie prieina prie priešingų išvadų nei tos, kuriomis mus maitina sąjungininkų istoriografija. Savo kelyje šios asmenybės sutinka daugybę kliūčių ir yra persekiojamos įstatymo vien už tai, kad suabejoja kai kam naudingomis istorinėmis dogmomis. Tačiau aš pats net neabejoju – istorinė teisybė kada nors švęs pergalę. Ypač tai liečia „didžiulius nusikaltimus”, kuriais kaltinama Vokietija ir visa vokiečių tauta. Laikui bėgant teisybė išplauks į paviršių, aiškiai įvardindama tikruosius agresorius, šovinistus bei karo kurstytojus.

Ar smarkiai šių laikų vokiečiuose pasireiškia „kaltės kompleksas”, kurį visai Vokietijai bandė primesti nugalėtojai? Tu sakei, kad tavo šalyje vis daugiau žmonių pradeda kritiškai vertinti tam tikras ideologines pokario istoriografijos klišes, tačiau tikriausiai tokių žmonių ne tiek jau daug?

Kaltės kompleksas pasireiškia greičiau netiesiogiai. Jaunoji karta vargu ar prisipažins, kad jaučiasi kalta dėl to, su kuo neturi nieko bendro. Komplekso, kaip, beje, ir visų psichinių neurozių šaknys slypi giliai pasąmonėje, ir iš ten dažniausiai veikia nepastebimai, subtiliai pasireikšdamos daugybėje atskirų detalių, neturinčių, kaip atrodytų, jokių sąsajų su pirmine jų priežastimi. Įskiepyti kaltės kompleksą galima tik tam, kas dėl kažkurių priežasčių laiko save nepilnaverčiu. Psichiškai sveikas, savimi pasitikintis ir su savimi sutariantis žmogus negali tapti save žeminančios įtaigos auka.

Matai, palietęs vokiečių savęs vertinimo klausimą, aš kiek sutrinku, kadangi nelabai mėgstu užsiimti „dvasiniu striptizu” prieš kitus bei manau, kad nėra garbinga atskleisti ir smerkti savo tautos silpnybes prieš kitų tautų atstovus. Tačiau aš pasistengsiu atsakyti kiek galima nuoširdžiau ir surasti tą kompromisą, kuris, tikiuosi, patenkins abi puses.

Vokiškos dvasios psichologija – labai sudėtinga, drumsta ir ganėtinai prieštaringa. Klaidinga manyti, kad pasąmoningas nepilnavertiškumo jausmas, dėl kurio, kaip manoma, kilo tas „kaltės jausmas”, atsirado Antrojo pasaulinio karo ar Holokausto išdavoje. Jis egzistavo ir anksčiau. Vokiečiai visada buvo fanatiški svetimybių garbintojai ir kitų tautų pasiekimai juos visada traukdavo labiau, negu savi. Vokiečiai mėgsta Dostojevskį ir Tolstojų, jie puikiai susipažinę su Balzako ir Šekspyro darbais, tačiau tuo pačiu metu jie labai blogai pažįstami su Vokietijos klasikais.

Vokiečiai labai mėgsta keliauti po visą pasaulį ir žavėtis savo kaimynų kultūra, tačiau jie visiškai nesugeba tinkamai įvertinti kultūrinių Vokietijos turtų bei jos grožio. Žinoma, jie skaito Gėtę ir Šilerį, lanko žymesnius Vokietijos objektus, bet daugeliu atveju ši aistra prabunda jiems esant už Vokietijos ribų. Aš nežinau, iš kur toks potraukis viskam, kas svetima. Galbūt pagrindinė priežastis glūdi tame, kad ištisus amžius Vokietija gyveno savo ramų, izoliuotą nuo viso pasaulio gyvenimą, o tuo pat metu ispanai keliavo po vandenynus, turtingi italai siuntinėjo savo pirklius po visus pasaulio kraštus, anglai kūrė savo imperiją. Visi aktyviai bandė plėsti savo įtakos sferas, o vokiečiai gyveno tarytum už geležinės uždangos ir į globalią kovą dėl „vietos po Saule” nesivėlė.

Dėl to vokiečiuose silpnai išsivystė tautinio pasididžiavimo jausmas, kuris kaimynų tautose stiprėjo priklausomai nuo jų laimėjimų pasaulinėje arenoje. Be to, vokiečiai, kaip vieninga tauta, susiformavo labai vėlai – antroje XIX a. pusėje. Tai taip pat nepadėjo vystytis tautinei savimonei. Ir išėjo taip, kad vokiečiai linkę pervertinti kitų tautų pasiekimus, kurių iškreiptame fone savo pačių pasiekimai atrodo kuklūs, menki ir neverti dėmesio. Žinoma, toks požiūris neišvengiamai gimdo nepilnavertiškumo kompleksą. Pačiais pikčiausiais ir negailestingiausiais vokiečių priešais buvo patys vokiečiai. Tereikia tik paskaityti mūsų filosofus Nyčę ir Šopenhauerį, kurie kiekvienai progai esant skubėjo išreikšti savo antipatiją vokiškajai dvasiai. Gėtė ir Šileris garsiai skelbėsi pirmiausia esą „pasaulio piliečiais”, o tik paskiau – vokiečiais.

Nepilnavertiškumo kompleksas ruošia tinkamą dirvą ir visoms kitoms psichozėms. Šiuo vokiečių psichologijos aspektu sėkmingai naudojasi kai kurie rateliai, kurie visados bijojo efektyvios, galingos, pasitikinčios savimi Vokietijos, nes jie puikiai žinojo ir iki šiol žino, kokia produktyvi jėga slepiasi vokiečių dvasioje, jeigu ją „paleistume nuo grandinės”. Šių žmonių nuolat akcentuojamas vokiečių kaltės jausmas yra galingas psichologinis ginklas. Besijaučiantis kaltu žmogus tiesiog pasąmoningai pasiruošęs nuolankiai priimti bet kokią bausmę.

Toks žmogus yra nuolankus, juo lengvai manipuliuojama, ir jis jau tikrai niekuomet „neišsišoks”. Būtent toks vokiečio tipas ir reikalingas šiems ratams, kurie slapta vadovauja pasaulinei politikai. Nekalbant jau apie grynai finansinius aspektus. Nuo paskutinio pasaulinio karo pabaigos Vokietija užmokėjo (ir iki šiol moka) skaitlingus milijardus. Tai yra vadinama „moraline kompensacija”, be kurios Izraelio, kaip valstybės, įkūrimas bei egzistavimas nebūtų įmanomas. Aš manau, kad kiekvienas nuovokus žmogus suvoks, kam naudingas vokiečių kaltės jausmas ir kas visomis jėgomis bando ji išlaikyti vokiečių sąmonėje. Į tai nukreiptos visos masinės dezinformacijos priemonės: nuo oficialios valstybinės propagandos iki įžūlių istorijos falsifikacijų. Beje, įdomus yra dar vienas, nuo vokiškosios visuomenės slepiamas faktas: jei mes nemokėtume šių milijardų, tai Vokietija nebūtų niekam skolinga, ir, ko gero, būtų labiausiai ekonomiškai klestinti valstybė pasaulyje!

Šiuo metu mūsų tautoje labai mažai „praregėjusių” tėvynainių, nes didžioji dauguma toliau sau ramiai miega savosiose iliuzijose ir net neįtaria, kas iš tiesų vyksta šioje šalyje bei visame pasaulyje. Tačiau tai ir nėra taip svarbu, kadangi visa lemiantys, radikaliai istorijos eigą keičiantys impulsai niekuomet negimė miegančioje tautos masėje, o visuomet gimdavo atskirų, stiprių, psichologiškai nepriklausančių miniai asmenybių protuose. Ir štai tokių išskirtinių asmenybių atsiranda vis daugiau ir daugiau. Niekas Visatoje nepraeina nepastebimai: šių drąsių ir vienišų kovotojų su sistema ryžtas savo metu duos tinkamų vaisių. Tai bus lavina, kuri pagaliau nuplėš visa tą sąmoningo melo šydą. Būtent to ir bijo tie, kurie pelnosi iš šios nusikaltėliškos bei melagingos sistemos, todėl jie visais įmanomais būdais negailestingai persekioja skelbiančius tiesą, apšaukdami juos „antisemitais”, „neonaciais” ir pan., arba randa kitų būdų užčiaupti jiems burnas.

Jeigu galima, sustokime ties vokiečiais. Lietuvoje, nors manau, kad ne tik Lietuvoje, apie vidutinį vokietį susiformavusi nuomonė kaip apie tvarkingą ir tvarką mėgstantį, pedantišką žmogų, tačiau iš kitos pusės mes žinome ir senovinį, nevaldomą furor teutonicus (lot. teutoniškasis įniršis), kuris tam tikrais momentais pasireikšdavo per visą vokiečių tautos istoriją. Man, lietuviui, vadinamoji vokiečių tautos dvasia buvo ir yra, ko gero, pati didžiausia mįslė tarp visų Europos tautų.

Iš vienos pusės, Vokietijoje gimė daug pažangių idėjų, bet iš kitos pusės, kiek man yra žinoma, būtent Vokietijoje visu smarkumu liepsnojo inkvizicijos laužai, kuomet, pavyzdžiui, Italijoje tai jau buvo laikoma pasenusiu ir negirdėtu dalyku. Teko skaityti, kad viduramžiais paprasti vokiečiai buvo kur kas didesni krikščionys, negu anglai ir prancūzai, tačiau štai po kelių amžių Karlas Gustavas Jungas rašo apie tai, kad Vokietijoje kyla tautos užvaldymas „Votano archetipu”.

Aš skaitau keistas, netgi siaubingas vokiškas legendas ir pasakas, tuo pačiu metu žinodamas, kad dar viduramžiais čia gimdavo ir vystydavosi naujos tiems laikams technologijos bei visiškai racionalūs išradimai. Kyla įspūdis, kad iš vienos pusės Vokietija visuomet gyveno tarytum amžinoje mistinėje „tamsoje”, stipriuose dvasiniuose, filosofiniuose ir fanatiškai religiniuose išgyvenimuose, o iš kitos pusės vokiečiai – progresyvi, racionali ir apšviesta tauta. Tai mano asmeniniai pastebėjimai. Tikiuosi, tai nepasirodys kaip bandymas įžūliai skverbtis į „vokiškąją dūšią”, tačiau ar galėtum patvirtinti ar paneigti tokius mano įsivaizdavimus?

Sudėtingas klausimas. Aš nežinau, ar liepsnojo inkvizicijos laužai Vokietijoje skaisčiau ir ilgiau nei kitose Europos šalyse. Tačiau didelė dalis tiesos yra tame, kad nuo amžių glūdumos vokiečių sieloje egzistavo tam tikras racionalumo ir iracionalumo konfliktas. Vidutinis vokietis iš prigimties – miesčionis. Jam labai svarbu patogiai jaustis. Politikoje, kaip, beje, ir visuose kituose reikaluose, išeinančiuose už jo asmeninio pasaulio ribų, vokietis dalyvauja tik paviršutiniškai, be didelio vidinio užsidegimo. Jis negalvoja ilgai apie tuos klausimus, kurie, kaip jam atrodo, jo neliečia.

Politika iš principo vokiečiui visados buvo svetima ir jis užsiima ja nenoriai. Iki to laiko, kol vokietis gali ramiai auginti agurkus savo darže, jis patenkintas savo gyvenimu ir jo tvarka, ir tik tuomet kai „nepatogumai” įsiveržia į jo daržą bei pažeidžia jo asmeninę gyvenimo ramybę, vokietis pradeda busti ir žvalgytis aplink. Ši tipiškai vokiška „inercija” ar „pavėluota reakcija” į seniai sprendimo reikalaujančius klausimus dažnai atvesdavo prie to, kad vokiečiai visiškai nelauktai ir stebindami kitus pradėdavo vykdyti neatidėliotinas, gerokai pavėluotas reformas, kurios dėl savo netikėto skubotumo galėjo iš šalies atrodyti radikalios ir įtartinos. Iš vienos pusės toks elgesys, be abejonės, atrodo fanatiškas ir iracionalus. Tačiau šis, kartais įsižiebiantis vokiškasis iracionalumas iš tiesų yra visiškai natūrali reakcija į kraštutinį, ne mažiau vokišką racionalizmą. Gamta nepripažįsta kraštutinumų ir visuomet siekia atkurti harmoniją ten, kur pusiausvyra pažeista. Štai ir išeina taip, kad kažkas „intuityviai” pažadina vokietį iracionaliems veiksmams kaip priešprieša pernelyg dideliam racionalumui.

Tuo pačiu būdu galima paaiškinti ir žymųjį furor teutonicus, kuris iš esmės yra ne kas kita, kaip viename galingame sprogime koncentruota energija, besikaupusi ir negalėjusi išsiveržti ilgą laiko tarpą. Tam tikra pavėluota reakcija. Mano atmintyje gerai įstrigo vieno vokiečių autoriaus žodžiai, kuris mąstė apie vokiečių tautos būdo ypatumus. Savo išvadose šis autorius pareiškė, kad savo herbe vokiečiams derėjo vaizduoti ne erelį, o dramblį. Dramblys, kaip ir vokietis, yra klusnus, darbštus ir kantrus. Dėl savo storos odos dramblys praktiškai nepažeidžiamas ir nejautrus netgi stipriems smūgiams bei dūriams. Jį labai sunku supykdyti, bet kuomet dramblį vis dėlto apima įsiūtis, tuomet geriau jam nesipainioti kelyje. Štai tokie liepsningi teutoniškojo įniršio plyksniai ir tapo žinomi istorijoje kaip furor teutonicus.

Jei kalbėtume apie Jungo aprašytąjį „Votano archetipą”, tai aš manau, kad ne veltui jis gimė būtent vokiečių tautoje. Ne veltui tautinis völkisch judėjimas pirmaisiais praeito amžiaus dešimtmečiais gimė būtent vokiškose Vokietijos ir Austrijos žemėse. Būtinybę grįžti prie savo tikrosios dvasinės, pagoniškosios Tradicijos pirmieji pajautė būtent vokiečiai, nes būtent patys vokiečiai negailestingiausiai iš visų Europos tautų daugybę amžių bandė tas tikrąsias tradicijas gniaužti bei išrauti iš savęs. Tačiau juk neįmanoma užgniaužti to, kas yra natūrali ir neatsiejama tavęs paties dalis. Savo prigimtį galima neigti ir netgi laikinai išstumti iš sąmonės. Tuomet šioji prigimtis pasitrauks į pasąmonę, tačiau anksčiau ar vėliau ji vis viena prasiverš į paviršių (ir tuo stipriau bei greičiau, kuo stipriau ir negailestingiau ji buvo slopinama).

Aš jau sakiau, kad vokiečiai, deja, labai nesveikai vertina pačius save. Galbūt būtent todėl jie entuziastingai garbina visa, kas svetima, ir galbūt todėl jie su tokiu fanatizmu, artėjančiu kartais iki mazochizmo, išpažino krikščionybę. Pagrindinė tokio vokiečių „radikalizmo” priežastis yra, ko gero, ta, kad vokietis – didžiulis perfekcionistas. Viskas, ką jis pradeda, bekompromisiškai ir pabaigiama. Sveikas religingumas ilgainiui virsta fanatizmu, o tikslumas – pedantiškumu. Šiuo atžvilgiu vokiškasis „iracionalumas” neprieštarauja vokiškajam racionalumui, nors iš šalies taip galėtų pasirodyti. Racionalumas ir iracionalumas – tai dvi vieno ir to pačio medalio pusės, pirminis ir galutinis to paties kelio taškai. Bent jau aš taip galvoju.

Kalbėjosi Wolfsangel

(Bus daugiau)