Pasigendu politinių ideologijų
Šiandieninėje populizmo baloje išties galima daug ko pasigesti. Pavyzdžiui, elementarios logikos. Na, bet ji ir nereikalinga. Juk kaip tik idiotiški pasvaičiojimai rinkiminių kampanijų metu ar klounas partijos priešakyje padeda laimėti rinkimus, o kas baisiausia, ir išlaikyti populiarumo reitingus iki kitų rinkimų.
Laimėjome savo ideologinę kovą prieš ideologijas. Patikėję, kad nei viena iš jų nėra panacėja visuomenės problemų sprendime, nutarėme, kad nei viena iš jų mums nebereikalinga. Orientuojamės politikos pasaulyje apgraibomis: patinka – nepatinka, „vagia“ – „nevagia“, gražus – negražus, įdomus – neįdomus…
– Neįdomu! – šaukiame. Politikai puikiai jaučia tokias nuotaikų tendencijas (kai kurie iš jų tik tuo ir teužsiima), ir mums pateikia „politinės minties“ produktą, kurį galima sulyginti nebent su „Pūko“ radijo stoties (turiu omenyje pirmąją) „formatiniu“ repertuaru. Politikai jau seniai nebeaiškina savo planų ir veiksmų. Kaip ir žiniasklaida, kuri nustojo reikalauti mąstymo. Baisu pervarginti ir nusibosti žmonėms, nes elektoratas gali nusisukti ir niekada nebeatsisukti. Vienintelis dalykas, kurio iš mūsų reikia – tai dėmesys.
Galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, bet politikai pasirodė esą ne tokie galingi manipuliatoriai. Kaip ir mes, paprasti rinkėjai, arba pasyvioji visuomenės dalis, jie nustojo orientuotis politinėje erdvėje. Pasakysiu drastiškai. Šiandien nei vienas iš daugumos ar opozicijos lyderių nebesugeba nei sau, nei kitiems paaiškinti savo įsitikinimų. Nei vienas iš jų nesugeba atsakyti kokias vertybes išpažįsta ir kodėl, o tuo labiau nei vienas neatsakys kokia jų vieta absoliučiai ideologizuotame pasaulyje. Nuo tada, kai politinės vertybės tapo etikete ir prekiniu ženklu ir ne politinį mąstymą ir praktiką valdančiu įrankiu, mūsų politinis elitas nustojo būti prognozuojamas. Savotiška prasme jis yra nebepakaltinamas. O kaip dar pavadinti situaciją, kai vieni nežino ką išsirinkti, o kiti nežino ką ir kodėl jie darys prasibrovę į politinį elitą. Teisingiau, jie puikiai žino ką ten darys…
Šiandien turime chaoso diktatūrą, kai politikas ramia sąžine gali daryti praktiškai bet ką. Ir vis dėlto nesiūlau įvedinėti klasikinė tvirtos rankos, karštos širdies ir šalto proto diktatūros… Netgi dešimčiai minučių. Tai nieko neduos. Vienintelis dalykas, kuris mums gali ką nors duoti – tai diskusija tarp skirtingų Lietuvos ateities vizijų ir jų realizavimo programų; diskusija, kurioje būtų išklausytas kiekvienas savo nuomonę turintis ir norintis apginti asmuo, galimybė rinktis ir sąmoningai argumentuoti savo pasirinkimą. Tačiau puikiai žinau, kad to tikrai niekada nebus. Belieka tikėtis, kad šios politinės arenos ligos nėra mirtinos: laimei, kartu su politikų ir elektorato „profesinės“ kompetencijos kritimu, mažėja ir politikų įtaka visuomenės gyvenimui. Galbūt, jei reikalai prispirs, dar spėsime juos izoliuoti cirko arenoje arba erdvioje, ištaigingoje palatoje. Bėda tik, kad mums visiems palatų gali ir neužtekti.
