Nenaudėlių draugija ir liberali Vilniaus spauda pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais

Triukšminga Šubravcų („Nenaudėlių”) draugija veikė Vilniuje nuo 1817 ligi 1822 m. Ta draugija taip pat turėjo švietėjiškų tikslų. Ji stengėsi kelti visuomenės dorovę, satyra pliekti jos ydas. Šubravcai smerkė baudžiavą, išjuokė bajorijos tamsumą, prietaringumą, didžiavimąsi titulais, nuolatinį bylinėjimąsi, propagavo darbą, mokslą, švietimą, rūpinosi krašto ekonominės gerovės kėlimu. Jie pasirašinėjo tokiais iš J.Lasickio mitologinio veikalo paimtais pseudonimais, kaip Sotvaras (J.Sniadeckis), Vaižgantas (I.Chodzka), Litvanis (L.Sobolevskis), Aušlavis (M.Balinskis), Gulbis (I.Šidlovskis), Perkūnas (J. Šimkevičius), Pergrubius (L.Borovskis), Poklius (K.Kontrimas) ir pan. Šubravcai buvo įsipareigoję rinkti mitologinę medžiagą, susijusią su savo pseudonimu. Lietuvių nacionalinę kultūrą ir jos kūrėjus jie vertino neigiamai. Savo idėjas šubravcai skleidė per satyrinio laikraščio „Wiadomosci brukowe” („Gatvės žinios”) satyras, Pvz., satyroje „Mašina mužikams lupti” piktinamasi bajorijos žiaurumu. Satyroje vaizduojamas tironas, kuris, norėdadamas palengvinti savo darbą, valstiečius muša mašina, taupančia brangų lupiko laiką, saugančią jo jautrią širdį. Kitoje satyroje smerkiamas žiaurus ir šykštus ponas, kuris badaujantiems valstiečiams dalija degtinės varymo atliekas ir už kiekvieną kvortą brogos reikalauja dienos lažo. Dar kitoje satyroje bajorija smerkiama už beatodairišką valstiečių plėšimą. Joje vaizduojama ponia, kuri beveik visą laiką praleidžia mieste, bet, pritrūkusi pinigų, parvyksta į savo dvarą pasipinigauti ir čia parodo nemaža išradingumo: surenka valstiečių suverptus linus, įsako išskersti baudžiauninkų penimas kiaules, net nukerpa vaikinams ir merginoms plaukus. Paskui linus parduoda pirkliams, mėsą — „traktierininkui”, o plaukus — perukų dirbtuvei. Už gautus pinigus kelia puotą. Tokios satyros kurstė antibaudžiavines nuotaikas. Amžininkų liudijimu, laikraštis buvęs labai populiarus, jo pasirodymo dieną knygyną gulte apguldavę smalsuoliai, žinias skaitydavę net ir ten, kur niekados niekas nieko neskaitydavę.

Respublikos piliečiai kaltę už valstybės žlugimą vertė netobulai jos santvarkai, įsibujojusioms, savivale virstančioms bajorijos laisvėms. Susvyravo tikėjimas jos institucijomis, visų pirma, seimeliais ir seimais, kurie įkūnijo bajorijos laisvę dalyvauti valstybės valdyme. Iš tiesų bajorija džiaugėsi ir dėkojo Pavlui I už sugrąžintus seimelius ir teisę rinkti pareigūnus, tačiau visuomenės elito tarpe mažai beliko pasitikėjimo į seimelius susirenkančiais bendrapiliečiais. Prieš 1817 m. seimelius šios institucijos kritika tapo kone svarbiausia tema “Gatvės Žiniose” – laikraštyje, karščiausiai, P. Chmielovskio nuomone, reiškusiame liberalią mintį Lietuvos visuomenėje.

Negailestingą puolimą prieš seimelių politiką pradeda vieno žemaičių bajoro laiškas vienam šio satyrinio laikraščio herojui Šlėktai ant Lyžės, kuriame prašoma stebuklingos lyžės, ant kurios šeimininkas gali visur žaibišku greičiu keliauti ir likti nematomas, pagalba sutvarkyti jo gausius priešrinkiminius reikalus. Atsilyginti žada garantuodamas Šlėktai ant Lyžės pergalę rinkimuose į bet kurį postą. Viename paviete jam labiausiai rūpi būsimų teisėjų rinkimai, mat ten ketina bylinėtis. Taigi, žinodamas visas slapčias užmačias, jis susijungs su stipriausia partija ir sutriuškins savo priešininkus. Kitame paviete turi išsiaiškinti, kas kalbama dvaruose, nes ten turi palaikyti vieną pareigūną, kuriam prakišus rinkimus, gresia eksdivizija, o jis jam yra paskolinęs reikšmingą sumelę. Trečiame paviete reikia ypatingai nuodugniai ir negailint laiko iššnipinėti, kiek yra partijų, kuri stipriausia, kuri įžuliausia, kuri pati menkiausia. Ton pirmojon, tai yra stipriausiojon turi bet kokiu būdu patekti, mat būtinai ten prezidentu turi padaryti savo svainį. Pagaliau Žemaitijoje prašo išsiaiškinti, kas kalbama apie jį patį, ar jo praėjusių metų pastangos palenkė vietos bajorus ir ar šie jį rems kaip pažadėję būsimuosiuose seimeliuose. Visą informaciją maldauja surinkti iki kontraktų Vilniuje, kad žinotų, kaip ten elgtis. Vienus mėgins patraukti grynais, o kitus – pagyrimais ir jaudinančiomis kalbomis atskleisdamas gažias kredito perspektyvas.”

Šitaip “Gatvės žiniose” atskleidžiama tipiška seimelių aktyvisto mąstysena. Viską šioje sferoje valdo privatūs interesai, klientiški santykiai ir papirkinėjimas. Tolesni straipsniai toliau plėtoja panašų vaizdą. Tiesa, galima būtų sakyti, kad šitokie “Gatvės žinių” straipsniai jokios seimelių tradicijos krizės neatskleidžia. Juk tai satyrinis laikraštis, kuris ir sukurtas kritikuoti taisytinus visuomeninio gyvenimo aspektus. Tačiau pažymėtina yra tai, kad bent du “Gatvės Žinių” straipsniai nurodo ir pozityvų pavyzdį, kaip galima būti naudingesniu visuomenėje, nei dalyvaujant seimeliuose. Trisdešimtajame numeryje išspausdintas Rotmistro, Iždininko ir jo sūnaus Iždininkaičio, atvykusio iš Universiteto, pasikalbėjimas. Rotmistras ragina Iždininkaitį pasilikti seimelyje ir palaikyti jo partiją. Mat, “nuo sėkmingo seimeliavimo visas mūsų gyvenimas priklauso. Visos bylos žemės ir pilies teismuose, kad ir beviltiškiausios būtų, bus laimėtos” – tereikia išsirinkti sau palankius teisėjus. Iždininkaitis atsako, kad nenori praleisti mokslo universitete. Tėvas jį paremia sakydamas, kad nebus jis tuose seimeliuose ir nevers jo, “nes mūsų seimeliuose nėra nieko konstruktyvaus, vienos intrigos, niekšybės, falšas ir girtuoklystė ten karaliauja.” Universitete užtat jis įgyjąs gerą išsilavinimą ir išmokstąs ūkininkavimui dvare naudingų dalykų. Supykęs Rotmistras grasina žiauriai atkeršysiąs. Sukurstys visą seimeliuose susirinkusią bajoriją bylinėtis su Išdininku dėl žemės ribų. O pas teisėjus, kurių Iždininkas rinkimuose neparėmė, neras jis teisybės. Trisdešimt trečiame ir trisdešimt devintame numeriuose spausdinama korespondencija tarp Pšemislavo Seymikovičiaus ir Bonaventuros Zdzierskio. Seymikovičius duoda instrukcijas, kaip reikėtų patraukti pavieto bajorus savo partijon. Labiausiai prašo privilioti pakamaraičius, mat šie dėl gerų prisiminimų apie jų tėvą, gali suburti stiprią partiją. Vyresniajam reikia pasakyti, kad jo duktė Ludvisia palankiai apie jį atsiliepia, o jaunesniajam, kad jam visiems laikams ketina padovanoti Krymo kurtus kartu su medžiotoju Mykolu. Nusiminęs Zdzierskis atrašo, kad pakamaraičiais nebeverta pasikliauti, nes jie lankydami Akademiją, prisikimšo galvas kažkokių keistų svajonių ir netik nenori galvoti apie seimelius, bet ir pasityčiojančiu tonu šaiposi iš garbingų seimeliautojų sumanymų.

“Gatvės Žinios” užsipuolė ne tik rusų valdžios suvaržytus, pareigūnus renkančiomis institucijomis paverstus savų laikų seimelius. Išjuokiama ir pati Abiejų Tautų Respublikos tradicija. Dvidešimt aštuntajame laikraščio numeryje, pačiame priešseimelinės kritikos įkarštyje, spausdinamos ištraukos iš senos Lotočke pirktos knygos, kur aprašomi vieno XVIII a. vidurio seniūno Skompskio įspūdžiai iš seimo. Ir čia seimo politika pateikiama kaip egoizmo, klientelizmo, siauraprotiškumo, kvailybės ir ištvirkimo scena. Pakeliui į seimą seniūnas kartu su juo lydinčiu kunigu perskaito seimelyje gautą laudum. Instrukcijoje įpareigojama: 1) su mokesčiais nesutikti, 2) atkasti Olkuso kalnus, 3) atgauti Neapolio sumas, 4) tarpininkaujant Luomams, prašyti kanonizuoti kun. Šachną. Mat žinomamos jo egzorcizijos ir keisti gyvenimo nutikimai neabejotinai parodo aukštą juo šventuoliškumo laipsnį. Iš to seniūnas savo ruožtu padaro išvadas, ko turėtų seime siekti: “1) Pateikti projektą, kad nuo šiol seniūnai iki gyvenimo pabaigos tvarkytųsi savo valdose kaip ir paveldėtojai, laisvai galėdami primesti lažą, kelių mokesčius ir muitus. Mat atšals Riterių luome noras tarnauti Respublikai, jei valstiečiai ims ieškoti teisybės ir gavinėti protekcijas. 2) Išsiderėti 13 Dvasios Tėvų (Promotorów) beatifikaciją. 3) Vilniaus mieste panaikinti Trakų ir Žemaičių gatves ir jas perrausti ieškant nukankintų pranciškonų kaulų. 4) Rekomenduoti nusipelniusiems pareigūnams suteikti seniūnijų privilegijas, ypatingai Jo Šviesybei Ponui Gardino Paseniūniui, kuriam dar išvažiuodamas iš Gardino deklaravau atsilyginsiąs už paramą mano reikaluose. Kuklumas man neleidžia, kadangi tai giminystės ir draugystės ryšiais susiję žmonės, bet pareiga liepia atiduoti deramą pagarbą J. D. Š. Ponams Pavaivadžiui ir Prezidentui, iš tiesų dar gyvus beatifikuoti nusipelniusiems vyrams. Taigi abu redomenduosiu ordinams ir privilegijoms, juk tautos gėrybes Įstatymai vadina Panis bene merentis, o kas už juos labiau jos nusipelnė?” Su Skompskiu keliaujantis kunigas Baka prideda reikalavimus persekioti kitatikius ir užtikrinti Katalikų Bažnyčios dominavimą bei turtėjimą. Atvykęs į Varšuvą Skompskis aplanko Primą ir Senatorius, kur visi beklausydami kvailų ir beprasmiškų senatorių kalbų, iš kurių ”niekas nesuprato, ką oratorius nori pasakyti,” pasigeria, o išsipagiriojęs dalyvauja Seimo posėdyje. Seimo maršalka pradeda seimą pranešimu, kad Venecijos pasiuntinys, turintis svarbų reikalą, jau seniai laukia Luomų susirinkimo. Siūlė pasiuntinį kuo greičiau išklausyti ir išsiųsti atgal. Tam nebuvo vienbalsiškai pritarta ir kiekvienas iš jų malonybių vis kitą ėmė pateikinėti medžiagą. Ponas iš Slonimo, vadovaudamasis pirmu savo instrukcijos punktu ir ex proprprio pio zelo reikalavo visų pirma pradėti nuo kanonizacijų ir beatifikacijų, ponas iš Ašmenos siūlė processum juris įvesti naujus atidejimus. Kiti, dėl trūkumo ižde patarinėjo kuo greičiau atkasti Olkuso kasyklas, pagaliau abu Trakų pasiuntiniai, remdamiesi vien tik savu autoritetu serio reikalavo kartą ir visiems laikams panaikinti muitus iš užsienio įvežamam vynui. Kai šitaip išsiskyrė nuomonės, vienas iš karūnos pasiuntinių labai iškalbingai ėmė įrodinėti, kad seimo veiklą reikia pradėti nuo Pono Paiždininkio atsiskaitymo. ”Kaip senas Pono Paiždininkio draugas ir sąjungininkas, negalėjau pakęsti, kad taip dorybingam žmogui būtų liepta atsiskaityti, ir iš visų jėgų sušukau “Veto!”. Kilo baisus sąmyšis, o aš dėjau į kojas Pragon.”

Tokie tekstai iš tiesų turėjo diskredituoti seimelių politiką “Gatvės Žinių” skaitytojų akyse. Nepaliko šubravcai ramybėje ir įsižeidusiųjų, kad šitaip išsityčiojama iš tautinių tradicijų. 1819 m. “Gatvės Žinios” išspausdina straipsnį apie Tautinio Komiteto, sukuriamo leisti visiškai kitokį nei “Gatvės Žinios” laikraštį “Gatvės Nežinios” (Niewiadomości brukowe), įsteigimą. Šie garbūs žmonės negali pakęsti to, kad Šlėktos ant Lyžės autorius išsišaipė net iš tautinio kostiumo, priversdamas juo apsirėdžiusį bajorą lakioti ant raganos lyžės. Pirmas jų įstatų projekto straipsnis skelbė, kad Tautinis Komitetas susidės iš rimtų, padorių, seimeliuose piliečių pasitikėjimą nusipelniusių žmonių.”

”Gatvės žinių” retorika, regis, verstų galvoti, kad liberalūs Vilniaus visuomenės sluoksniai respublikoniškos seimų ir seimelių tradicijos krizės akivaizdoje propagavo laisvo, tradicijos ir masių nuomonės nevaržomo, virš minios pakilusio ir vien tik savo protu ir sąžine sprendimus pasveriančio politiko modelį. Modelį, patogų A. Čartoryskio ar M. K. Oginskio tipo aristokratams. Bet pernelyg skubu būtų šiuos svarstymus užbaigti teze apie liberalų pagarbą individo laisvei ir panieką tradicijos kaustomai visuomenės daugumai. Prieš tai dar reiktų tarti keletą žodžių apie jų požiūrį į laisvą nuomonę ar individo teisę elgtis kaip nori, bei šių individo asmeninę laisvę ginančių diskursų likimą.

Nepaisant savo palankumo aristokratiško politiko tipui, vieno jų bruožo šubravcai negalėjo pakęsti: aristokratiško individualizmo moraliniame ir socialiniame elgesyje. Kokios temos besiimtų ”Gatvės žinios” – apie memuarų rašymą, panelių lavinimą ar pokalbius kavinėse – visuomet vertinimo kriterijumi tampa nauda visuomenei. Iš kuklesnių, nors ir dažniausiai bajoriškų visuomenės sluoksnių kilę intelektualai, mažai tejautė simpatijų domėjimuisi savo istorine giminės ar psichologine asmenybės praeitimi, žaismingam ir maloniam, bet nenaudingam laiko leidimui. Visa tai ”Gatvės Žinių” puslapiuose išjuokiama kaip visuomenę apvogianti tuštybė. Būtent dėl to Vilniaus ”liberalai” dažnai primena pačius rūgščiausius moralistus.

Savo moralizavimais kaip reikia kukliai, blaiviai ir dorai gyventi, matyt ne kartą įkyrėjo Vilniaus pramogų mėgėjams. 1822 m. 273-iame “Gatvės Žiniose” išspausdintas straipsnis “Proto pastovumas” matyt buvo skirtas pasišaipyti iš šių lėbautojų nuomonės, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas, kaip kas gyvena. Prasideda jis Respublikos laikų lenkų literatūros klasiko Opalinskio eilėraščio citata: “Geras žmogus pasikliauja savo dorybe ir sąžine/ Remiasi savimi ir jaučiasi saugus/ nekreipia dėmesio į žmonių kalbas ir jomis neapsiriboja/ savo gyvenime ir kasdieniuose reikaluose”. Toliau autorius rašo, kad nors nežino, ką subtilieji žmonės mano apie šias eiles būtent tuo požiūriu, kad jos nesieiliuoja, bet “man, nekreipiančiam dėmesio į rimus, labai patiko jose išsakyta mintis ir visų labiausiai norėčiau, kad bent “Gatvės žinių”skaitytojai nuo šiol ja vadovautusi, spręsdami apie žmones. Kad kiekvienas žmogus laiko save dorybingu ir sąžiningu, to įrodinėti nereikia, o tuo tarpu kiekvienas, kuris nekreipia dėmesio į žmonių plepalus yra geras žmogus. Tai akivaizdus dalykas. Taigi klausiu dabar, kokia teise kai kurie iš jų malonybių drįsta mėtyti juokelius ir patyčas tokių vyrų, kurie savo elgesiu demonstruoja niekuo nedrumsčiamą proto pastovumą, atžvilgiu?” Toliau sumini tokių pastovių žmonių pavyzdžius: Ponas Markas savo pomėgį kortuoti pavertė profesija, ponas Vaclovas prie šios profesijos pridėjo puikų girtuoklystės talentą, ponas Jarošas visą amžių praleido teismo procesuose, Petras kasmet vis taip pat per Šv. Juozapą ir Šv. Jurgį (kontraktų laikas) pastoviai susirūpinęs kaip vienur paimti, kitur atiduoti, arba ir neatiduoti, Povilas amžinas seimelių politikas, mėgsta kitiems padėti, tad šitaip jis lengvai gauna kreditą ir pelno populiarumą, t. y., juo tikima ir leidžiama paimti ten, kur galima ką paimti. “Markas, Vaclovas, Jarošas, Petras, Povilas ar tuo neparodo proto pastovumo?” – klausia satyros autorius. “O proto pastovumas argi nėra girtinas dalykas? Žinoma, yra, ir tuomet visi, kurie nekreipdami dėmesio į žmonių liežuvius, eina ir eina savo keliu, yra geri žmonės, kuriems teisėtai priklauso garbė, kurios nusipelnė savo proto pastovumu. Derėtų kada nors galų gale pabaigti su tais užsispyrusiai atnaujinamais priekaištais tai dėl girtuoklystės, tai dėl kortavimo, tai dėl sukčiavimo ir bylinėjimosi. Kam galų gale rūpi, kaip kas gyvena ir elgiasi. Kas nebuvo nuskriaustas, tas neturi teisės apie tai kalbėti.” Galima sakyti, kad ši ir panašios “Gatvės Žinių” satyros tėra vykęs pašmaikštavimas, kuriame nieko politiško nėra. Jos ir necituočiau, jeigu nemanyčiau, kad troškimas įsprausti savo tėvynainius į tam tikro moralinio elgesio rėmus, buvo viena iš stiprėjančių pirmų trijų XIX a. dešimtmečių tendencijų.

Taigi, nepaisant to, kad pirmaisiais dviem dešimtmečiais ”Gatvės žinių” bei iškiliausių politikų retorikoje vyrauja atsainus požiūris į viešąją opiniją, regis daugelis Lietuvos elito žmonių suvokė, kad tai vienas veiksmingiausių būdų veikti visuomenę. “Gatvės žinios”, ir vėliau prie jų prisijungę “Vilniaus Dienraštis” (“Dziennik Wileński”) ir “Vilniaus savaitraštis” (Tygodnik Wileński) pasirinko moralinės kritikos kelią reformuoti visuomenę. Vilniaus universiteto studentų draugijos perėmė šubravcų mintį, kad visuomenė bus pakeista moralinio ir intelektualinio tobulėjimo keliu – atitraukiant jaunimo elitą nuo girtuoklystės bei lėbavimo, angažuojant jį mokslo ir švietimo darbui. Jeigu priimsime už gryną pinigą pačių filomatų tvirtinimus, jie savo moralizavimo ir taisyklių, liepiančių stebėti vienas kito elgesį, taip pat tiesiogiai su politika nesiejo. Tačiau sukilimo išvakarėse, suerzintoje visuomenėje daugelis moralinio elgesio apraiškų jau įgauna politinę reikšmę.

Šubravcai ir Poška

Lietuvių nacionalinės kultūros reiškinius šubravcai traktavo neigiamai, šaipėsi iš lietuvių kultūros darbininkų. Jie savo satyrose piktu žodžiu minėjo ir Poškos Baublį. Rašinyje keistu tariamai lietuvišku pavadinimu „Apie iškalbą…” rašė, kad Baublys esąs prikrautas ligi pat lubų statinių, kuriose laikomi seni lietuviški raštai. O statines vietoj spintų muziejaus savininkas laikąs todėl, kad norįs pripratinti savo tautiečius žemaičius vartyti mokslinius rankraščius, nes jie jau yra įpratę žvilgčioti į statines, ieškodami nusiraminimo. Kitoje satyroje „Naujausioji kelionė į Babiloną” Poška vadinamas ponu „Gerk Alaus” ir pasakojama, kaip šis ponas nuvykęs į Babiloną, radęs medinį žemaičių šaukštą, su kuriuo valgęs garsųjį savo šiupinį, parvežęs jį tėvynėn ir padovanojęs Baubliui.

Iš muziejaus buvo šaipomasi ir kitokiais būdais, pvz., buvo spausdinami pamfletai, kuriuos šubravcai vadino lietuviškų raštų, laikomų Baublyje, vertimais. Šie rašiniai taip pat išjuokė ir K.Bogušo keltą mintį, kad lietuviai galėję turėti savo raštą ir literatūrą. Be to, satyrose buvo tyčiojamasi iš patriotiškai nusiteikusių Žemaičių bajorų. Poška savo laiškuose sakosi norėjęs atsakyti šubravcams, bet paklausęs lenkų poeto Naruševičiaus patarimo, kuris savo kritikams taip atsakęs:

Jei Katonas, Maronas, Ciceronas peiktų,
Gal tada susigėsti ar supykti reiktų;
Bet kai pusgalviai ims paskvilius rašinėti,—
Tris valandas leidžiu kasdien jiems plepėti.
(A. Žukausko vertimas)

Muziejaus gerbėjai parašė eilėraštį „Baublio apgynimas”, kuriame piktinamasi, kad šubravcai lietuvių senienų šventovę apskelbę girtuoklių būstu. Poška gerbiąs kitus ir savo garbę saugąs. Jeigu kas iš blogo papratimo jam duriąs peiliu, tai galima esą ramiai atsakyti, kad varnos karkiančios nuo pasaulio pradžios.

Šubravcų Baublio satyros rodo lenkų kultūros veikėjų priešišką nusiteikimą prieš lietuvių kultūrą. Žemaičių bajorai tas satyras laikė ne asmeniniu Poškos įžeidimu, o lietuvių nacionalinės kultūros niekinimu.

XIX a. pradžios poetas Silvestras Valiūnas ir šubravcų (t.y. “Nenaudėlių” – garsios draugijos) atskala “Palemono kontubernija”

Telšiuose 1816 m. įsikūrė savotiška šubravcų (t.y. “Nenaudėlių” – garsios draugijos) atskala “Palemono kontubernija”, parodijavo Raseinių masonų ložę “Palemonas” Masonų judėjimas rėmėsi tautų brolybės, lygybės ir laisvės idėjomis, kova prieš despotizmą ir religinį fanatizmą; Palemonas – legendinis Romos kunigaikštis, kurio palikuonys esą lietuviai. Šubravcai apskritai parodijavo masonus. “Palemono kontubernijai priklausė įžymiausi pavieto žmonės – dvasininkai, dvarininkai ir Telšių pavieto palestra (teisininkai). Amžininkų atsiminimuose “Palemono kontubernija” vaizduojama kaip girtuoklių draugija. Paskirtomis dienomis draugijos nariai rinkdavęsi bernardinų vienuolyne pas gvardijoną (vyresnįjį) Ambraziejų Grauroką arba kurioje nors karčemoje ir posėdžių metu išmaukdavę po 12 stiklinių punšo. Šubravcų laikraštis “Gatvės žinios” (lenkų kalba) jiems priskyrė nuopelnus apmulkinti stambiuosius bei smulkiuosius bajorus. Tiesa, tokie karčemų suėjimai anuomet buvo tam tikra visuomeninio bendravimo forma.

Pasak amžininkų, “Palemono kontubernijos” vadovas A. Graurokas ir dar keletas šviesesniųjų pavieto žmonių, susirūpinę dėl girtavimo žalos kraštui, pasikvietė garsėjantį poetą Valiūną, kad jis žemaitiškai parašytų satyrą, išjuokiančią girtuoklius. Valiūnas kvietimą priėmė – dedikacijoje jis save pavadino “eilių rašėju, viešinčiu šventojoje žemėje”. Poetas satyrą dedikavo “Plungės kontubernijai”, matyt, stambiam “Palemono kontubernijos” filialui.

Taigi satyroje Silvestras Valiūnas įamžino Ambroziejų Grauroką, to meto Telšių gyvenime vaidinusį orų vaidmenį. Poetas tapo jo karikatūrinį portretą santūriai, pabrėždamas orią išvaizdą: “Su tamsiai pilku rūbu, virve susijuosęs”.

Ar “Palemono kontubernijai” priklausė Telšių poetas A. Klementas (1756-1823), taurelės ir medžioklės gerbėjas, nežinia. Užtat Valiūnas satyroje įamžino jo sūnų Pilypą. (1794-1828):

…tėvo viltis, o kaipgi apvilta.
Nuo vystyklų įsirašė į girtuoklių bendriją.
Toks šioj draugijoj ypač vertinamas,
dar gana jaunas jau gavo aukštą rangą.
kad nakvoja po stalu ir maukia prie stalo,
tai paskirtas vyriausiuoju stalų viršininku.

Iš “Palemono kontubernijos” dignitorių (aukštą titulą turintis katalikų bažnyčios asmuo) satyroje didelio respekto (pagarbos) susilaukė Telšių pavieto maršalka Leopoldas Gorskis (1787-1825), priklausęs Žemaičių bajoriškosios aristokratijos viršūnei. Jis mėgęs atsidėti knygai, rėmęs krašto raštiją ir mokslą, sukaupęs gana didelę biblioteką, kurioje ­ rečiausi ir geriausi veikalai. Jo sūnus Albertas pirmas Telšių paviete 1848 m. panaikino baudžiavą. L. Gorskis domėjosi Valiūno satyromis. A. Graurokas atsiuntė jam laišką kartu su “Plungės – Telšių kontubernijos” tęsiniu primindamas” “Įsakysi Tamsta nukopijuoti ir teiksiesi man grąžinti”. Atsižvelgdamas į socialinę L. Gorskio padėtį, poetas “Jo Šviesybei” suteikia pirmojo tobulo kontubernijos lėbautojo vardą.

Marijos Pečkauskaitės prosenelį (jo portretas kabojęs Kalnėnų bočelio salone greta prosenelės – jį pamilusios anglės, kuri “viską palikus iškeliavo su juo į tolimą, nežinomą šalį”) Valiūnas nutapė ir kaip “Palemono kontubernijos” veikėją:

Tas, kuris jau iš pažiūros neramus,
yra visų karingiausias riteris,tai karo ministras,
kuris girtas vidurnakty šaudo iš pistoleto
į priešą, miegantį tame pat kambary.

Tarsi iš F. Rable romano nužengęs Juozapas Svirtūnas, Telšių žemės ir eksdivizijos teismo prezidentas, apie kurį buvę pasakojama, kad jis vienas sugebėdavęs sušveisti kalakutą:

Jis teisingai laikomas pirmuoju po Heralio,
didžiausią butelių ir ąsočių bateriją sunaikina.

Šturmano ir admirolo titulai “Palemono kontubernijos” nariams atitekę už ištrauktus butelius iš Masčio sietuvos, už vėžiavimą po ledu:

Šutvė girtuoklių gražiuoju metų laiku
plaukiojo sau po Masčio ežerą.
Tik šit netikėtai kilo audra,
ir, baisiai išsigandę, sumetė butelius į vandenį.
Tada didysis jūreivis rizikuodamas gyvybe,
nėrė gelmėn ir išgelbėjo visus butelius.

Piešdamas kontubernijos narių portretus, tiksliau, jų karikatūras, poetas, išlaiko iškilmingą, tariamai orią intonaciją, nepažemina savo herojų net ir natūralistiškiausiose situacijose.

Pradėjęs nuo kontubernijos vadovų, palyginti, orių portretų, nubrėžtų grakščia ironijos linija, Bakchas veda poetą gilyn į karčemos šurmulį. Girtuoklių kandūs, satyriški. Ironiją pakeičia tirštesnis parodijos dažas. Ir nežinia kur reikėjo daugiau drąsos poetui: familiarokai pasišaipyti iš šviesiausių Telšių pavieto protų – maršalkų, teisėjų, vienuolynų viršininkų, ar peržengti klasicistinius ”gero” poezijos tono kanonus. Satyrinėje poezijos kalboje Valiūnas ima vartoti girtuoklių aplinkos leksiką, karčemos anekdotus, kalambūrus, nešvankybes. Tai burleskinė poezija, išjuokianti ir pažeminanti visa, kas pakelta, paniekinanti visus autoritetus, heroiką paverčianti kasdienybe.

Tautinės vienybės pojūtis sukilimo metu

Kai iškilūs aristokratai, tokie kaip A. Čartoryskis ar M. K. Oginskis tvirtindavo, kad veikia tautos labui, jų sprendimus pasverdavo tik protas ir sąžinė. Neretai, ypač išsakant pasipiktinimą iš maskolių patirta neteisybe, prisimenami ir respublikoniški jausmai, bet visuomenėje, kurios respublikoniškos institucijos suvaržytos, o galų gale net ir likusiomis nelabai tikima, šie jausmai nedaug turėjo į ką atsiremti. Todėl manau, kad yra prasmės klausti, į kokią objektyvią socialinę tikrovę nurodė skelbiami subjektyvūs patriotiniai jausmai? Kokiu būdu į juos apeliuojantys politikai galėjo jaustis vienodai jaučiančios bendruomenės atstovais? Istoriografijoje jau ne kartą yra pažymėta, kad po padalinimų intelektualiniame Lietuvos gyvenime vienu aktualiausiu klausimu tapo mėginimas apibrėžti, kokia prasme žlugusios ATR piliečiai dar tebesudaro tautą. Drįsčiau tvirtinti, kad nė vienas iš duotų atsakymų iki sukilimo nebuvo visuotinai pripažintas ir nesukritikuotas.

Galbūt tvirčiausiai į objektyvią tikrovę besiremianti Čackio nuomonė, kad lietuviams ir lenkams dar liko jų senoji teisė, taip pat susilaukė savų, nors ir netiesioginių, kritikų. Sunku pasakyti, kiek 1815-16 metais Pamiętnik Warszawski ir Dziennik Wileński pasirodę straipsniai atspindėjo visuomenės nuotaikas, bet vis dėlto girdėjosi balsų, tvirtinančių, kad daugelis svarbiausių Statuto straipsnių jau nebėra adekvatūs per porą šimtmečių pasikeitusiai socialinei ir politinei tikrovei. Galų gale daugelis dėl pirmų XIX a. dešimtmečių nelaimių – eksdivizijų ir masinio bajoriškų šeimų nuskurdimo – kaltino netobulą teisėtvarką, bajorų polinkį bylinėtis ir palestros polinkį iš to pelnytis. Iš tiesų, kaip Čackio minties parodiją galime perskaityti “Gatvės Žinių” skaitytojų numylėtinio Šlėktos ant Lyžės žodžius, kad iš mokslų “visų labiausiai vertinu jurisprudenciją, kitaip sakant teisės žinias, o ypatingai tą šio gilaus mokslo dalį, kurią vadina teisininkavimu arba procedūra. Paveldėjau kraujyje, iščiulpiau su pienu tą bajorišką troškimą, ir kuris iš brolių bajorų nejaučia panašaus potraukio! Taip, taip, tai yra mūsų stichija ir valdanti mūsų bajoriško gyvenimo spyruoklė” – šiuos samprotavimus Šlėkta ant Lyžės dėsto aprašydamas kelionę į Slonimą, kur pasipiktinęs pamatė, kad ten bajorija nustojo bylinėtis, o perbalusi ir išvargusi teisininkų minia nebeturi iš ko gyventi.

Liberali Vilniaus spauda pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais pateikė kompromituojantį seimelių vaizdą ir respublikoniškos bajorų savivaldos tradicijai priešpastatė apsišvietusio, virš minios pakilusio ir vien tik protu bei sažine savo politinį elgesį legitimizuojantį politiko tipą. Nepaisant deklaruojamos paniekos viešajai nuomonei, liberali spauda matė joje veiksmingą ginklą moraliai reformuoti visuomenę ir priversti individus elgtis taip, kad būtų naudingi visuomenei ir tautai.