Metų moters Dalios Grybauskaitės mitas: apie viską pagalvota!..

„Galiu ir noriu skirti savo patirtį, žinias bei gebėjimus tam, kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią piliečių Lietuvą, piliečių valstybę. Todėl dalyvausiu prezidento rinkimuose… Matau, kad esame visi pasiilgę tiesos, skaidrumo ir atsakomybės už savo šalį. Norime visi gyventi be baimės, pasitikėdami savimi, vienas kitu ir rytojumi”, – eurokomisarė Dalia Grybauskaitė.

Ar galėtumėte pritarti nuomonei, jog panelė Dalia Grybauskaitė, būdama Briuselyje, pilnai galėjo prieštarauti LEO steigimui, bet to nedarė. Juk LEO liečia, blogąja prasme, ir Lietuvos finansus, ir ekonomiką, už ką ji ir atsakinga?

„Galiu tik patvirtinti, kad iš tikrųjų ne komisarė Dalia Grybauskaitė, o būtent kiti Europos komisarai pareiškė Lietuvos Vyriausybei pretenzijas dėl LEO sandorio, nors iš tiesų šitas sandoris lietė Lietuvos finansų sistemą”, – teisininkas Kęstutis Čilinskas.

„Deja, taip jau susiklostė, mieli kolegos, kad Dalia Grybauskaitė yra bene mįslingiausia asmenybė iš visos galimos pretendentų komandos, todėl man keistoka, kad jums bent iš profesinio smalsumo nerūpi, kaip tik baigusiai mokyklą devyniolikmetei Daliai pavyko tapti LTSR Valstybinės filharmonijos kadrų skyriaus inspektore? Kai kadrų skyriuose tuomet dirbdavo tik itin lojalūs okupacinei santvarkai ar atitinkamų struktūrų pateptieji. Ypač aplinkoje, susijusioje su menininkais, nesušukuojama inteligentija, mokančia kalbėti, net dainuoti ir groti ezopo stiliumi. Kas paskatino tokią gabią merginą išvažiuoti į Leningradą ir septynerius metus dirbti kailių gamykloje su labai įdomiu pavadinimu „Rot Front”? Kas ten buvo dirbama ir ar tik dirbama, nes grįžus į Lietuvą ji iškart tapo Lietuvos mokslo olimpo – Mokslų akademijos atsakingąja sekretore, įstojo į aukštąją partinę mokyklą? Ar teisingai suprantu Dalios Grybauskaitės skelbiamus biografijos faktus – kad ji dėstė aukštojoje partinėje mokykloje politinę ekonomiją – vieną atraminių komunizmo doktrinų net Sąjūdžio laikais, iki 1990 metų – tol, kol neuždarė šios, vienos baisiausių diktatūrų, mokyklos? Kieno iniciatyva žmogus su tokia biografija įsitvirtino net keliose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse, o vėliau, LDDP valdymo laikais, padarė svaiginamą karjerą – tapo nepaprastąja pasiuntine irįgaliota ministre – iš pradžių misijoje prie Europos Sąjungos, o vėliau JAV ambasadoje?..” – Dalius Stancikas. Nesisteminė tikrovė – „Rot front”

Šiuo neramiu ekonomikos nuosmukio periodu, siaučiant pasaulinei finansų krizei, Lietuvoje prasidedanti Prezidento rinkiminė kampanija a priori iššaukia dalies piliečių euforiją bei ryžtą iš gausaus kandidatų būrio išskirti bene vienintelę figūrą, pasirengusią savo patirtį, žinias bei gebėjimus paaukoti tam, „kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią piliečių Lietuvą, piliečių valstybę”.

Naivu būtų galvoti, kad LR Prezidento rinkimų kampanija prasideda tik dabar. Liaudies kvailinimo – smegenų praplovimo procesas valdžios strategų, „valstybininkų” politologų-„lopatologų” bei specialiųjų tarnybų subtiliai atidirbtomis ir dosniai finansuojamomis viešųjų ryšių akcijomis vyksta jau seniai. 2K (Kirkilo-Kubiliaus arba socdemų – konservatorių) politinė sistema, užtikrinusi sėkmingą valstybinio turto „prichvatizaciją”, korupcinių sandorių virtinę apvainikavusi amžiaus afera „Leo LT” ir įteisinusi oligarchijos bei monopolistų viešpatavimą Lietuvoje, taip kruopščiai pasirengė Prezidento rinkimams, kad šiems dar net neprasidėjus suformuota visaliaudinė opinija, tiesiog, psichozė apie rinkimų favoritą, jau pirmame rinkimų ture be vargo sutriuškinsiantį savo konkurentus.

Be abejo, tai 2008-ųjų Metų moteris – šaunioji eurokomisarė Dalia Grybauskaitė! Jos ilgai delstas, brandintas  apsisprendimas kandidatuoti į Prezidentus – puikiai surežisuota viešųjų ryšių akcija, prilygstanti atominės bombos sprogimui, užgožė likusius pretendentus. Dvejus metus intensyviai varoma brangiai kainuojanti propaganda, aukšti populiarumo reitingai, periodiškai skelbiami žiniasklaidoje, jau seniai turėjo įtikinti inertišką žmonių masę, kad būtent ši ES pareigūnė – tautos geidžiamiausia kandidatė į Prezidento postą. Net pasiraitojęs rankoves pastaruoju metu plušantis visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Vilmorus” direktorius sociologas Vladas Gaidys konstatavo stebėtiną pretendentės populiarumą gyventojų tarpe, jos stulbinantį atitrūkimą nuo artimiausių varžovų, nepaliekantį šiems jokių šansų tikėtis pergalės.

Ir nors Dalia Grybauskaitė suskubo viešai pareikšti, kad Prezidento rinkimuose dalyvaus, kaip laisva, „nepriklausoma” kandidatė ir neprašys dabartinių šalies vadovų paramos, tačiau visiškai akivaizdu, kad būtent tokią paramą – prezidento Valdo Adamkaus ir Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus – ji jau užsitikrino, iš esmės pritardama jų vykdomai užsienio ir vidaus politikai, vengdama aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyti prieš oligarchinį sandorį „Leo LT” bei prieš premjero Andriaus Kubiliaus vykdomą „antikrizinę” mokesčių programą, kuri žlugdo smulkų ir vidutinį verslą, skurdina gyventojus, didina bedarbystę.

Eurokomisarės Dalios Grybauskaitės rinkimų kompanijoje dirba geri ir, matyt, gerai apmokami viešųjų ryšių projektų vykdytojai, besivadovaujantys garsiuoju „Maximos” šūkiu: APIE VISKĄ PAGALVOTA. Pasak teisininko Kęstučio Čilinsko, stilius ir kai kurie eurokomisarės kandidatūros stūmėjai yra artimai susiję su LEO projekto klaidinančiu pateikimu ir šios aferos stūmėjais. Ir „Leo LT”, ir Dalios Grybauskaitės stūmimo projektai vienas kitam neprieštarauja. Juk finansų eurokomisarė neprieštaravo, kad būtų sudarytas „LeoLT” sandoris, kuriuo į privačias saujelės oligarchų rankas neteisėtai ir be kompensacijos buvo perleistas pagrindinis, energetinis Lietuvos finansinis kapitalas. Šios aferos dėka šalies biudžete buvo iškąsta tokia didžiulė „skylė”, kurios dabar negali užpildyti joks Andriaus Kubiliaus „diržų suveržimo” projektas. Bet už tai nestinga pinigų apmokėti viešųjų ryšių projektams, kurių pagalba Andrius Kubilius ir Dalia Grybauskaitė koja kojon žengia į Prezidento rinkimus. Vardan to LEO, vardan tos oligarchų uzurpuotos Lietuvos – apie viską pagalvota, kad 2009-ųjų rinkimus triuškinančia pergale laimėtų 2K politinei sistemai lojali kandidatė!..

Žvelgiant į žaviai besišypsančią rinkimų favoritę, atvykusią tiesiai iš Briuselio paskelbti Lietuvai „gerąją naujieną” – apsisprendimą tapti „kitokios piliečių valstybės” Prezidente, matyt, derėtų įsiklausyti ir į jos nuomonę apie sausio 16-osios įvykius prie Seimo: „Ko gero paskutinį tašką apsisprendimui padėjo sausio 16-osios įvykiai. Tai buvo kaip profesionalei, kuri matė, kas klostosi ir kokia ekonominė ir politinė situacija klostosi šalyje… Taip pat pamačiau tam tikrų jėgų norą destabilizuoti padėtį. Manau, suveikė mano pareigos suvokimas. Tokioje situacijoje kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ką jis gali duoti savo šaliai”, – spaudos konferencijoje teigė Dalia Grybauskaitė, atsisakydama įvardyti, kokios, jos nuomone, jėgos bando destabilizuoti padėtį šalyje.

Ir vis dėlto, blaiviai mąstantiems Lietuvos piliečiams kelia nerimą du Dalios Grybauskaitės išsakyti vertinimai. Pirmiausia ji labai išgyrė Andriaus Kubiliaus Vyriausybės „naktinį darbą”, kuris iš tikro buvo drakoniškas, nepamatuotas ir daug kur klaidingas. Antra, Dalia Grybauskaitė paniekino sausio 16 dienos mitingą bei jo dalyvius. Kaip ir premjeras Andrius Kubilius, eurokomisarė „užsiciklino” ant grupelės provokatorių – riaušininkų, o protesto mitinge dalyvavusius 7000 piliečių išvadino „jėgomis bandančiomis destabilizuoti padėtį”!..

Pasak vieno komentatoriaus, „panelė gal ir išmano valstybės vidaus reikalus, bet čia renkamas ne diktatorius ar kariuomenės vadas. Jos vidaus politika – tai Andriaus Kubiliaus ir kitų dešiniųjų politika, gal net griežtesnė. Suteikti vienos krypties žmonėms tiek daug galios, manau, būtų nedovanotina klaida. Daugelis eilinių piliečių bus pasmerkti visiškam nuskurdimui. Sprendžiant pagal tai, kaip ji vertina sausio 16 d. įvykius, iškyla buržuazinės diktatūros grėsmė…”

Beje, pastarosiomis dienomis, KT paskelbus savo išvadas dėl „Leo LT”, garbingoji viešnia iš Briuselio pastebimai ėmė griežtinti toną oligarchinio sandorio atžvilgiu, pagaliau, išdrįsusi viešai pripažinti, jog šis oligarchinis „darinys” turi „antikonstitucinį atspalvį”: „Leo LT” turi antikonstitucinį atspalvį, todėl būtina keisti įstatymą, valdymą. Jei kūrėme tokį darinį, jis turi atlikti tai, kam yra sukurtas, bet nei tikslas, nei priemonės, regis, nebuvo numatytos. Dabar „darinys” diktuoja sąlygas valstybei, o ne atvirkščiai”, – tiesioginėje portalo alfa.lt konferencijoje trečiadienį pareiškė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, o į klausimą,ar prezidento Valdo Adamkaus vietoje būtų pasirašiusi “Leo LT” žalią šviesą uždegusį Atominės elektrinės įstatymą? – atsakė jog to nedarytų: „Tokio įstatymo nebūčiau pasirašiusi ir, turiu prisipažinti, kad tokią rekomendaciją buvau davusi ir prezidentui Valdui Adamkui”.

Be abejo, tokie publikos numylėtinės atviri pareiškimai, praveriantys plyšį į šios amžiaus aferos, korupcinio oligarchinio sandorio esmę, sukėlė dar vieną euforijos bangą rinkėjų bastione ir dar daugiau padidino jos šansus laimėti prezidento rinkimuose. Juk taip norisi tikėti mūsų pačių susikurtu bei puoselėjamu mitu, kad štai, pagaliau, virš nustekentos, išvogtos, politiškai – moraliai – dvasiškai degradavusios Lietuvos padangės nušvis skaisti permainų saulė ir mes visi drauge, paraginti Dalios Grybauskaitės,  išguisime šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukursime kitokią piliečių Lietuvą, piliečių valstybę!..

O gal iš tiesų, nuo šiol viskas bus kitaip, nei buvo visus tuos 19-ą nepriklausomybės metų Lietuvoje?..

Šia gražia pasaka, ko gero, jau yra linkę patikėti didžioji dauguma vietinių lietuvaičių, kaip ir tie, išsibarstę po margąjį pasaulį, metų metais puoselėjantys viltis sugrįžti į savo gimtinę. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, o ją mums padeda išsaugoti tai šėlstanti, tai užliūliuojanti žiniasklaidos jūra, kurios bangose tebenardanti šmaikščioji Rūta Vanagaitė, viltingai mosteli mums ranka ir šūkteli prieš vėją:

„O kokią istoriją šiuo metu labiausiai nori išgirsti Lietuvos rinkėjas? Švento Jurgio istoriją, kokią gi dar. Sutemos apgaubė šalį. Siautėja devyngalvis valdžios slibinas, spjaudosi nuodais, stekena šalį. Bet jau greitai, oi greitai atjos jaunikaitis ant žirgo ir nukapos visas devyngalvio slibino galvas. Ir baigsis naktis karalystėje, ir nušvis saulė. Tos istorijos ir tos laimingos pabaigos Lietuvos rinkėjas laukė ne vienus metus, mesdamasis nuo Rolando Pakso prie Viktoro Uspaskicho, net (kai neliko pasirinkimo) rinkdamas ne tokį karžygišką Arūną Valinską. Bet iki šiol visus mūsų rinktus karžygius devyngalvis slibinas suvirškindavo nė nekramtydamas.

Dabar bus kitaip. Nes atjoja ne karžygys, o karžygė – moteris su juodu karatė diržu. Iš toli – kaip ir turi būti pasakoje. Graži, stipri, protinga, žiūrinti į slibiną su panieka – viskas kaip pasakoje. Kūno kalba iškalbingesnė už bet ką: net trumpučiai TV reportažai akivaizdžiai parodė, kad premjerai, ministrai, net senasis prezidentas jaučia karžygės pranašumą, virpėte virpa prieš ją, vos ne ant kelių klumpa. Nėra jai lygių. Vienas, du, trys, penki reportažai – ir rinkėjas gavo visus reikalingus signalus atpažinti tikrąjį išsiilgtosios pasakos herojų”, – Rūta Vanagaitė. Apyaušrio Dalia – legenda prezidento rinkimams.