Interviu “XXI amžiaus” priedui “Atodangos”

Ar teisūs politikos apžvalgininkai, tvirtinantys, kad šiandien Lietuvoje teisėsaugos ir valstybės interesai neretai išsiskiria? O gal visuomenė neturėtų įpiršinėti teisėsaugai savo lūkesčių ir piktintis dėl jų neatitikimo teismų sprendimams?

Ne tik šiandien. Valdžiai ir teisėsaugai (tai antrosios ir trečiosios valdžių hibridas) kartais kiek pasistumdant, bet Lietuvoje paprastai susitariant, valstybė lieka trečioji pralaimėjusioji. Mat nereikia painioti valstybės (visi šalies piliečiai) su valdžia (ne visi piliečiai). Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų. Valdžios interesas, kad to neįvyktų. (Gal bičiuliams būtų nuostolio). Ramiai stebėjo, kaip advokatai su teisėjais tempia ligi senaties termino. Po to – balius su advokatų vado tostais. O asmuo, padaręs paslaugą sukčiams, kad skelbtų dirbtinį Holdingo bankrotą – dabar ministras.

Visuomenės lūkestis – teisingumas. Jo nereikia niekam įpiršinėti, jis tiesiog yra. Kaip daiktas ant stalo. Jeigu jį nubraukia nešvariu skuduru, tai pasityčiojimas iš visuomenės. Ar siūlote nesipiktinti? Priimti kaip sovietmečio normą?

Ar politikai turėtų prisiimti atsakomybę už Lietuvos teisėsaugos darbą?

Žinoma, bet labiausiai įgudę, pavyzdžiui, prastumiantys kiaurus, lobistinius, korumpuotus įstatymus arba ir tų įžūliai nevykdantys, patys niekad neprisiims atsakomybės. Viskas įvyksta lyg be autoriaus ir ne laike, nors žinome, pavyzdžiui, kad bankų aferos, „Jūra“, „Banga“, „Inkaras“ – tai LDDP laikas. Kas leido komerciniams bankams veikti be Lietuvos banko kontrolės? Kas leido privatizuoti aplinkiniais būdais, ignoruojant Pirminio privatizavimo įstatymą? Kas sustabdė žemės grąžinimą 1993 metais, apkrovė jį tūkstančiais kliūčių ir pavertė apiplėštą savininką tik „pretendentu“? Jei kartojasi politikų samplaika su teisėsauga, rankai ranką plaunant, tai kuri jų turėtų prisiimti atsakomybę už purvą? Abi pusės, tad ir politikai.

Jei taip, tai kurie?

Pažvelkim į teisėjų korpusą, paveldėtą iš sovietinės klaninės santvarkos, po truputėlį atsinaujinantį, bet kai kuriuose postuose rūpestingai apsaugotą net po visų amžiaus terminų. Konstitucija sako, kad apylinkių bei apygardų teisėjus skiria ir jų darbo vietas keičia prezidentas. O pažiūrėkit, kiek saugiklių pasirūpino pati teisėsauga, kad „patardama“ kontroliuotų prezidento galias, nors Konstitucija – tiesiogiai veikiantis įstatymas, ir bent jau teisėjų perkėlimai iš įtartinai šiltų vietelių, sutraukant negerus ryšius, būtų išimtinė prezidento prerogatyva. Dar blogiau bus, kai patarimus lems net ne pačių teisėjų struktūros, bet kažkieno gudriai deleguotų prezidento patarėjų būrelis. Tada senasis raugas jau totaliai rūgs, ir dar prezidento vardu.

Korupcija pastaruoju metu įvardijama kaip viena didžiausių valstybės problemų. Ar iš tiesų taip yra, ar problema pučiama dirbtinai?

Paklauskite verslininkų, paklauskite ir paprastų žmonių, kaip jiems sekasi valdžios įstaigose. Mano žiniomis, korupcija auga bemaž geometrine progresija. Tartum paskutinio sovietinio laikotarpio tęsinys, tik štai visuomenės pasipriešinimo sąjūdžio neatsiranda.

Ar politikai kokiu nors būdu pajėgūs kovoti su korupcija, ar tai specialiųjų tarnybų reikalas?

Politikai pirmiausiai turėtų nepraktikuoti korupcijos. Taip pat – nedangstyti jos, kai pakliūva saviškis. Tada ir specialiosios tarnybos žinos, kad gali drąsiai dirbti. Esminis klausimas – ar politikai, ypač kurie valdžioje, yra suinteresuoti, kad korupcija nyktų, ar kad sėkmingai vyktų, tai yra, saugiai.

Ar Tėvynės sąjungos pastarųjų metų veiksmus – kovą su Artūru Zuoku ir su premjeru dėl „Draugystės“ privatizavimo reikalų – galima vertinti kaip kovą su korupcija? Ar kaip tokią iniciatyvą galima vertinti prieš rinkimus vykdytą kampaniją siekiant riboti politinę reklamą?

Tėvynės Sąjungos kova bent jau varžo korupciją. Perspėja, kad blogi, savanaudiški darbai vis tiek iškils. Jeigu valdančios jėgos norėtų valytis, galėtų naudotis tuo. O politinę reklamą būtina riboti, todėl negerai, kai tuo susirūpinama tik prasidedant perkamoms rinkimų kampanijoms. Kol reklama efektyvesnė už kritišką protą, kol nesąmoningas pilietis balsuoja už butelį alaus, tol yra didelis pavojus, kad valstybės kokybę ir ateitį lems arba didesnis litų maišas, arba neribotai atsuktas rubliotakis.

Politinėse diskusijose vis minimos teisinė ir politinė atsakomybė. Kaip turėtų būti įgyvendinama politinė atsakomybė? Kodėl, kaip rodo statistika, dar prieš ketverius metus politikai atsistatydindavo vos paaiškėjus abejotiniems jų biografijos faktams ar poelgiams, o dabar neužtenka net aukščiausių pareigūnų raginimo?

Atbuko ir politikai (gal užkabinami seniai atbukę), ir visuomenė. Jai gudriai peršama nuostata, kad „visi tokie“. Tada antras žingsnis: kodėl aš vienas turiu atsistatydinti? Juk „visi tokie“, tegul pirmiau teismas kada nors įrodo (o aš dar padirbėsiu), ir panašiai. Atsakomybę sukurtų tik viešoji nuomonė. Pavyzdžiui, svarstant blogus aukštosios valdžios darbus daugelyje nebailių, gyvybingų nevyriausybinių organizacijų, skelbiant apie tuos svarstymus ir panašiai. Sąjūdis ar kas kitas galėtų inicijuoti, naudoti informacines vitrinas kaip anuomet.

Kita vertus, politikai su specifiškai abejotinais biografijos faktais pasirūpino tik iš pažiūros absurdišku valstybės archyvų uždarymu, mat juose galį būti kitos, mus okupavusios, valstybės paslapčių! Nekalbant jau apie atvirą, begėdišką interesų konfliktą, kuris uždėjo juodžiausią dėmę šiam Seimui, gali atrodyti, kad tebesame okupuoti, saugom savo brangiųjų SSRS ir NKVD-KGB paslaptis. Arba esam palaipsniui reokupuojami. Užimti mus gali ir be tankų, vien papirktomis rankomis.

Po Paksogeito ir Rubikono juodųjų buhalterijų paviešinimo politikai ėmėsi skelbti Sąžiningumo paktus. Ar tai teisinga iniciatyva? Ar tokiu būdu buvo siekiama skaidrumo, ar tik dar labiau nusmukdytas pasitikėjimas politinėmis partijomis?

Nepastebėjau, kad daugelis politikų ar partijų skelbtų „paktus“ daugiskaitoje. Nereikia taip menkinti Tėvynės Sąjungos iniciatyvos. Jei sąžiningumo principų laikomasi, tai čia negali būti pasitikėjimo smukdymas, o priešingai, stiprinimas. Na, nebent kokie pavyduoliai tyčia pultų smukdyti.

Ko siūlytumėte imtis politinėms partijoms, kad jos pataisytų pašlijusią reputaciją?

Elgtis garbingai. Gal kada sulauksim padoresnių laikų, ir garbės samprata turės kokią nors vertę visuomenėje, ir meluojantis (apie savo diplomus ar turtus) politikas, juolab sukčiaujantis, klastojantis, paperkantis teisėtvarką bei rinkėjus (tuo būdu laikomus už nieką), atrodys katastrofiškas partijos lyderis, o save gerbianti partija imsis priemonių. Bet jeigu publikai vis tiek, o vidinio moralinio imperatyvo nėra, tada nesvarbu nei padorumas, nei garbė. Tokios ir partijos niekuo nesivaržo. Kitokių reputacija dar nėra visai pašlijusi, todėl ją reikia itin branginti.

Pavadinimu “Visuomenės lūkestis – teisingumas” 2006 02 24 publikuota “XXI amžiaus” priede “Atodangos”, 2006, Nr. 2 (30), 2006 02 28 perspausdinta interneto portale “Bernardinai”, 2006 02 29 perspausdinta interneto portale “Straipsniai.lt”