Interviu “Kauno dienai”

Lietuvos Nepriklausomybės architektas ragina lietuvius neužmiršti tautos pažeminimo

Be šio žmogaus neįsivaizduojamas 1990 metų Kovo 11-osios aktas, kuriuo išdrįsta okupantams prabilti – Lietuva jau laisva. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dabar Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis kaip visada Kovo 11-ąją sutiks Lietuvoje, kur dalyvaus įvairiuose renginiuose. Prieš sugrįždamas į gimtinę, V.Landsbergis Briuselyje davė interviu “Kauno dienai”.

– “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva.” Taip pasakėte tą lemtingą vakarą. Ar Lietuva tikrai dabar laisva? Ar matote kokias nors grėsmes valstybingumui?

– Gal skambės paradoksaliai, tačiau tada Lietuva dvasioje buvo laisvesnė. Tąkart buvo pagrindo taip sakyti, nes sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės Aukščiausioji Taryba priėmė daugelio žmonių remiama. Tai buvo ne vien parlamento ar vadovaujančios Sąjūdžio grupės sprendimas, o žmonių, kurie to tikėjosi, už mus balsavo. Jų dvasia jau buvo laisva, žmonės norėjo įtvirtinti šią laisvę.

Situacijos nesikartoja, todėl negaliu pasakyti, kaip būtų šiandien pavojui iškilus. Bet abejoju, ar dvasinės laisvės dabar yra daugiau. Žmonėse ir valdžioje daug baimės, kuri kausto laisvę. Teisėje turėti valstybę esame dabar tvirtesni. Ir tada priėmėme daug aktų, kurie sukūrė neišardomą teisinę bazę Nepriklausomybės paskelbimui iš naujo ir būsimam jos realizavimui. Mes nebuvome kokie romantiniai retorikai, dirbome ir statėme naują valstybę.

Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, KGB, sienos buvo svetimos valstybės rankose. Mums sakydavo: kokia čia nepriklausomybė, jeigu jūs nesusitariate su Maskva? Neva reikėtų pirmiau susitarti su Maskva, išvesti kariuomenę, o tada skelbti nepriklausomybę. Tačiau jeigu būtume svaičioję apie tokias sąlygas, kariuomenės tyčia niekas neišvestų.

– Nemažai europarlamentarų žino, koks vaidmuo Jums teko atkuriant nepriklausomą valstybę. O ar mūsų šalis Jus panaudoja kaip šio Lietuvą pasauliui priminusio ryžtingo veiksmo simbolį?

– Lietuva manimi galėtų pasinaudoti ginant valstybės reikalus, jeigu tai nėra partiniai bizneliai, bet suprantami kaip bendras valstybės reikalas. Taip, mane čia atsimena, pažįsta, vertina kaip turintį tam tikros patirties. Tai pliusas, kuris galėtų būtų naudingas Lietuvai.

Dabartinė Lietuva tuo nebando naudotis, nėra tiesioginių konsultacijų su Užsienio reikalų ministerija ar Seimo užsienio reikalų komisija. Kažkas juos varžo, gal partinis nusistatymas? Valstybiškas mąstymas turėtų skatinti peržengti šią ribą.

– Negi niekada taip nėra buvę?

– Kartą taip atsitiko, ir tai mane maloniai nustebino. Tai įvyko 1996 metų gegužę, kai buvau valdžios nemėgstamas opozicijos lyderis. Vašingtone buvo svarstoma politologinės struktūros “Rand Corporation” parengta studija apie Baltijos valstybių galimybes būti pakviestoms į NATO. Ji buvo parengta JAV valdžios užsakymu. Mūsų atstovai sužinojo, kad išvados yra nepalankios, su argumentais, kad tapti NATO narėmis beveik neįmanoma. Tai buvo pavojingas momentas. Jeigu tokia išvada būtų pasirodžiusi priimtina ir JAV žvalgybai, vienai konferencijos rengėjų, mūsų narystė būtų buvusi ilgam palaidota, o Rusija triumfuotų. Tada LDDP vyriausybė vis dėlto pakvietė mane ten važiuoti. Atrodo, padariau pakankamą sumaištį, kad tos rekomenduojančios išvados nepavojingai nusėstų.

– Kaip dabar Lietuva suvokiama ES koridoriuose? Ar ji yra visavertė narė priimant sprendimus?

– Kiekviena šalis yra tiek visavertė, kiek nori ja būti, ir nėra valdoma kitų valstybių, net jei tik iš dalies. O šitaip nesyk atsitinka. Būna toks supratimas, jog mes galvojame taip, norėtume taip ir pasakyti, bet geriau nesakykim. Esu matęs kai kada atvejų, kai ne viską iki galo sakyti būdavo išmintingiau. Bet nutylėti principinį dalyką niekada nėra gerai. Kai visai neturime pozicijos – juolab negerai. Antai dabar svarstant įvairius Europos reikalus, kad ir Paslaugų direktyvą, Lietuvos pozicija nebuvo aiški arba tiesiog nulinė, o kai kurios šalys turėjo savo nuostatą ir rekomendacijas savo europarlamentarams, todėl matėme Lietuvos silpnumą.

Norime, kad būtų bendra Europos energetinė politika, bet ar mes tą nuostatą kategoriškai giname? Jei Europa formuotų bendrą energetinę politiką, kuri išreikštų ir šalių narių solidarumą, mes būtume saugesni kaip jos dalis. Bet jeigu mūsų valdžioje sėdi bent pusė rusiškos politikos šalininkų, Lietuva yra suparalyžiuota.

Už savo pozicijas reikia kovoti, ir Vyriausybė turi būti aktyvi, nebijoti būti savimi, net jei kas papeiktų “išsišokėlę”. Juk jeigu visada dairytumės galvodami, kaip kam atrodysime, o gal dar pirmiau pasiklauskime, prieš darydami, tai ir Kovo 11-osios nebūtų buvę.

– Lietuva tapo NATO ir ES nare ir tarsi nurimo įklimpusi savo politiniuose ir ekonominiuose žaidimuose. Ar tikrai Lietuva nežino, ko siekti toliau?

– Tai priklauso nuo politinės šviesuomenės, kuri išsyk turėjo formuluoti tolesnius Lietuvos siekius ir nebaigtus išspręsti klausimus. Tik iliuzija, kad jau viskas išspręsta. Esame ES narė, bet kokia – europietiška ar rytietiška? Tai toli gražu neišspręsta. Ar būsime europietiško solidarumo atstovai, ar tokie, kuriuos kas nors iš Rytų tampys už gumelės ir vers būti marionetėmis? Kokia Lietuva savo kaimynų atžvilgiu? Tarsi užsibrėžėme tikslus remti demokratinius procesus Ukrainoje, Baltarusijoje, bet kas padaryta?

Prezidentas padarė daugiau nei Vyriausybė ar Seimas. Rinkimai Ukrainoje gali būti lemtingi, jei įvyktų šalies posūkis atgal. Ar Lietuva ką nors pasako apie tai? O kur toks gyvybiškas Lietuvos saugumui dalykas, kaip Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities demilitarizavimas? Čia kaip tik galėtų būti tolesnis Lietuvos nacionalinis tikslas, naudingas ir ano krašto žmonėms. Daug jų norėtų bendravimo laisvių, jaustis europiečiais. Bijom padėti?

– Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pareiškė apgailestaująs dėl 1956 metų įvykių Budapešte, kai SSRS kariai numalšino demokratinį sukilimą. Tačiau Rusija atsisako pasmerkti Baltijos šalių okupacijos faktą, o į valdžią atėjus Putinui, netgi pradėta teigti, kad šios šalys savanoriškai prisijungė prie SSRS. Kodėl taip elgiamasi?

– Tai dvigubi standartai, noras skaldyti. Rusija niekada nesielgė pagal bendrus principus, o tik dėl išskaičiavimo savo naudai. V.Putinas pasakė, kad apgailestauja dėl įvykių Budapešte, bet Rusija neprisiima juridinės atsakomybės už Vengrijos puolimą karine jėga, civilių ir valstybės vadovų žudynes. Mes jaučiame lyg nepatogumą, tiek tepasakė V.Putinas, o pateikta kaip nepaprastas lūžis. Tai daugialypis manevras: antai Vengrija šiemet pažymi ano išsilaisvinimo ir jo sutriuškinimo 50 metų sukaktį, bus nemažai kalbama apie praeitį. V.Putinas užbėgo už akių ir gavo pažadus, kad nieko prieš Rusiją ta proga nebus pasakyta. Žodžio laisvė persekiojama netgi užsienyje.

– Ar Lietuva Rusijai visada bus tik prarasta teritorija?

– Ligi šiol taip yra. Lietuva gali tai pakeisti tik pati nesijausdama tokia buvusia “ruso” teritorija. Sakoma, šio to gero buvę padaryta. Mes likome gyvi, tai dabar turime dėkoti, kad visų neišžudė? Buvome okupuoti, tačiau dabar vyksta net ginčai, ar okupacija buvo blogas dalykas.

Mus kone kaltina, neva “kasdien” reikalaujame atlyginti okupacijos padarytą žalą. Mes tik padėjome ant stalo klausimą, kuris reikalingas normaliems santykiams tarp buvusios agresorės ir aukos atkurti. O gal skriaudą, kurią padarė okupantas, mes dovanojame? Lyg Rusija būtų visai neturtinga su naftos milijardais, nors ir nusikaltusi praeityje, todėl ateiname jai į pagalbą? Dovanojame jai kompensacijas, kurių galėtume normaliausiai pareikalauti? Gal ir vargšų žmonių taupomuosius rublinius indėlius, kuriuos SSRS užgrobė 1990 metais? Nemanau, kad turim taip tyčiotis iš savęs.

– Ar Lietuvai politiškai naudinga priminti apie okupacijos padarytą žalą?

– Jeigu politika turi moralės elementą, tai ne tik naudinga, o neišvengiama. Negalime atsižadėti tiesos. Be to, Lietuva turi ginti nukentėjusių savo piliečių teises. Jeigu valstybė jų net negina, tai ar ji gali būti patikima ateityje? Ne. Jeigu ateityje vėl kas nors sudoros mūsų piliečius, o politologai sakys, gal nekelkime to klausimo, nes politiškai nenaudinga, ar mes taip ir elgsimės? Vokietija ir Austrija, pavyzdžiui, moka kompensacijas išvežtiems į vergų darbus, o Rusija toliau sėdi stalinizme ir tyčiojasi. Mes nuolankiai praryjam.

– Kaip patys lietuviai suvokia ir vertina praeitį, paliudija ir nesenas pavyzdys iš Kauno, kuriame norėta išsaugoti tarybines žvaigždes ant tilto. Ar lietuviai sugebės atsikratyti sovietinės nostalgijos?

– Kada nors, gal po 20, 50 ar 100 metų. Tai priklauso nuo nacionalinio orumo. Mes buvome sutrypti, išniekinti ir dar apkabinėti svetimomis žvaigždėmis. Dabar kai kurie sako, kad tos žvaigždės gražios, vertingos. Jeigu jos maloniai primena mums mūsų išprievartavimą, tai gal ir šis ne toks jau nemalonus buvo? Tokie dalykai atrodo nykiai. Juk tai visiškas niekalas, menkas dekoratyvinis elementas, kuris staiga tampa “vertybe”.

– Prezidentas V.Adamkus neseniai “Kauno dienai” sakė, kad Lietuvos visuomenė dar nėra pilietiškai subrendusi, skirtingai supranta tas pačias vertybes, o asmeninės atsakomybės visuomenei ir valstybei jausmas praktiškai neegzistuoja. Ar žmonės kada nors vėl turės idealų, kaip anais 1988-1991 metais?

– Žinoma, nes tai tie patys žmonės. Be abejo, jie įvairūs. Gal kai kurių idealai buvo nepakankamai gilūs, arba ne visi juos turėjo. Daug idealistų šiandien prislėgti tikrovės, kai aplink vyrauja žmonės be idealų. Kas tie idealistai? Tai žmonės, kurie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją puoselėja savo širdyse, ne tik kalendoriuose. Jų nėra dauguma, bet jais laikosi Lietuva.

Kalbino Dainoras Lukas

Pavadinimu “Laisvė dar su baimės apkaustais” 2006.03.10 publikuota “Kauno dienoje”. Pavadinimu “V.Landsbergis ragina neužmiršti tautos pažeminimo” 2006.03.10 perspausdinta interneto portaluose “Delfi”, “Omni laikas”, 2006.03.11 perspausdinta interneto portale “Straipsniai.lt”