Ešafoto koalicija (kas suvienijo konservatorių, darbiečių ir liberaldemokratų lyderius)

Ešafoto koalicijai reikia kraujo ir aukos, tiksliau galvos. Valdo Adamkaus “galvos”. Baisu? Skandalinga? Nejuokinga? Gal ir taip. Bet tai, kad apie galimą prezidento V.Adamkaus atstatydinimą ir pirmalaikius prezidento rinkimus kone sinchroniškai prabyla du “nesutaikomi” priešai – V.Uspaskich ir V.Landsbergis – prašosi komentaro.

Kam naudingas V.Adamkaus nušalinimas?

Beveik nėra abejonių, kad socialdemokratams – ne. Šiuo metu jie dominuoja Vyriausybėje, per biudžetą turi įtakos finansams, todėl mažumos Vyriausybei politinė sumaištis nereikalinga.

Valstiečiai liaudininkai niekada nebuvo V.Adamkaus gerbėjai, tačiau ir stumti jį ant ešafoto taip pat nelabai turi dėl ko. Partija turi svorio Vyriausybėje, o bandymai padaryti K.Prunskienę revanšiste už pralaimėtus prezidento rinkimus, neatrodo solidūs.

Liberalcentristams versti du kartus jų pačių iškeltą, rinktą, ir remtą prezidentą, būtų politiškai absurdiška bei ypač sunkiai savam elektoratui paaiškinamas žingsnis.

Galimo sąmokslininko šešėlis, metamas Naujajai Sąjungai, kitomis aplinkybėmis gal ir turėtų pagrindo – A.Paulauskas niekada neslėpė, jog svarbiausiu savo tikslu visada laikė Prezidentūrą. Tačiau akivaizdu ir kita, kad pakartotinam žygiui į Daukanto aikštę, dėl dramatiškai pasikeitusių aplinkybių: triuškinančio A. Paulausko nušalinimo iš Seimo pirmininko posto bei pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos, socialliberalai kol kas nepasirengę.

Kas iš tikrųjų nuoširdžiai nori V.Adamkaus “skalpo” yra liberaldemokratai – jie niekada to ir neslėpė, jeigu nesakyti, kad tai afišavo. Viešas V.Adamkaus pažeminimas ko gero būtų tinkamas revanšas už R.Pakso negebėjimą kiek ilgiau išlaikyti prezidento kėdę.

Objektyvu, kad keršto dvasia sklando ir tarp darbiečių. Už tokį V.Adamkaus antausį V.Uspaskich ir jo į valdžią atvestam dariniui, gali būti tik vienintelė lygiavertė satisfakcija – nušalinimas ir pasmerkimas. Be to, po prezidento atstatydinimo kilsianti sumaištis, leistų užmaršinti ir dabartinį darbiečių fiasko.

Problema ta, kad pasiekti savo tikslą gerokai susikompromitavusiam sąmokslininkų duetui trūksta visuomenės paramos, politinės įtakos ir patrauklaus idėjinio pamušalo. Tačiau gera vieta, tuščia nebūna. Prie Ešafoto koalicijos netikėtai prisijungė ko gero pavojingiausi sąjungininkai – konservatoriai.

Tendencingai išpūstas skandalas dėl Valstybės saugumo departamento, konservatorius padarė bene vienintele partija, kuri organizuotai ir sistemingai priešpriešina save prezidentui, tuo pačiu menkindama jo galias ir autoritetą. Tuo lyg ir nereikėtų stebėtis. Konservatorių partija pagal savo mentalitetą gali veikti tik kovodama su priešu. Nesant realaus – jis sukuriamas, nes kitaip partija praranda erdvę veikti. Šiandien konservatorių priešu tapo V.Adamkus.

Ar V.Adamkaus turi galimybę išlikti?

Esant tokiam politiniam pasiskirstymui, V.Adamkaus šansai – nešimtaprocentiniai. Jie dar labiau sumažės, jei ešafoto koalicijos partneriai tęs viešą prezidento šantažą, o artėjantys savivaldos rinkimai bus sėkmingi konservatoriams.

Prezidentas V.Adamkus gali guostis bent tuo, kad nepaisant vis dažniau į viešąją erdvę transliuojamų kalbų apie pirmalaikius rinkimus, faktiškai nė viena partija jiems nesirengia. Todėl panašu, kad žodinės petardos apie pirmalaikius rinkimus – tėra bandymas susireikšminti ir daryti spaudimą prezidentui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad idėjinių ešafoto koalicijos lyderių – konservatorių vadovų nuomonės, atrodytų lyg ir skiriasi – faktinis konservatorių vadovas V.Landsbergis viešai įspėja, kad reikia priešintis puolimui prieš prezidentą ir tik košmare regi priešlaikinius prezidento rinkimams, tuo tarpu nominalus partijos vadovas A.Kubilius daro viską, kad jie įvyktų?

Vis dėlto vertinant ne politinę retoriką, o konkrečius veiksmus, panašu, kad konservatoriai nuosekliai vykdo jiems šiuo metu naudingą tęstinį V.Adamkaus šantažą.

Kodėl? Ogi tai būtų bene geriausias būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo jiems itin nepalankaus J.Abromavičiaus žmogžudystės aplinkybių tyrimo. Be to yra galimybė atsiteisti už savų informacijos šaltinių praradimą ir įtakos sumažėjimą VSD. Galiausiai, ką gali žinoti, gal neatlaikiusi psichologinio spaudimo Prezidentūra ims ir palūž. O jeigu šantažas nepavyks, bent bus aišku kaltininkas.

Galbūt yra dar ir kitos, nežinomos, giluminės priežastys, kurios vienija šias tris “nesutaikomas” politines jėgas į ešafoto koaliciją. Mat iš tiesų sunku suvokti, kodėl partija, deklaruojanti provakarietišką poziciją ir kiekviena proga nepraleidžianti progos liberaldemokratus ir darbiečius apkaltinti promaskvietiška politika, kažkodėl tai su jais randa bendravardiklį dėl prezidento V.Adamkaus.

Vis dėlto panašiausia, kad pamėkliškas politinių kartuvių šešėlis priešais Prezidentūrą buvo ištrauktas politiniam svoriui paauginti. Juk bent kiek politika besidominčiam piliečiui nekelia abejonių, kad aklas liberaldemokratų ir darbiečiai keršto įtūžis, galiausiai virsta konservatorių dividendais pastarųjų kovoje dėl didesnės įtakos prezidentui. Savo prieštaringomis ir plačiai tiražuojamomis kalbomis konservatoriai galbūt ir nesiekia pirmalaikių rinkimų, tačiau šantažuodami prezidentą, jie neslepia ambicijų padaryti V.Adamkų klusniu bei priklausomu nuo jų valios ir norų.

Matyt toks yra konservatorių lyderių mentalitetas, kad jiems nepaklūstantys galiausiai privalo tapti jų priešais. Tik kuo čia dėta Lietuva ir jos prezidentas?