Didžioji Lietuvos negalia

Prieš keletą dienų teko dalyvauti “Laisvosios bangos” radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti.

Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas “vienas kitas” drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.

Taigi nenumaldomai artėja Prezidento rinkimai, o kandidatų į vieną svarbiausių valstybės postų teturime ne itin gausų būrį. Vienas iš realiausių kandidatų – dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Tiesa, ji vis dažniau sulaukia kritikos atakų, esą pastaruosius keletą metų buvo pasyvi prezidentė. Suprask, jai nederėtų antrą sykį siekti šalies vadovo regalijų. Būtų naivu manyti, jog dabartinė šalies vadovė neturi trūkumų. Tačiau ar tie, kurie jai priekaištauja, pavyzdžiui, dėl pasyvumo ir apsidraudėliškumo, patys visuomet elgiasi sąžiningai ir nepriekaištingai?

Prisiminkime neseniai viešojoje erdvėje paskelbtą visuomenininkų, kultūrininkų ir intelektualų laišką, raginantį Prezidentę nebesiekti antrosios kadencijos.Ypač įsiminė šie Prezidentei mesti priekaištai: “Lietuvoje grėsmingai sustiprėjo valdžios savivalė, išaugo piliečių beteisiškumas, atsivėrė neįveikiamas atotrūkis tarp valdžios propagandos ir Lietuvos tikrovės, viešąją politiką išstūmė uždaras nomenklatūrinis valdymas”, “Jūs žadėjote „išguiti veidmainystę“, tačiau jos Jūsų aplinkoje ir valstybėje nuolat daugėja. Jau po pusantrų vadovavimo metų pareiškėte, kad Lietuva tampa „nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybė“. Tačiau visuomenei iki šiol nepranešėte, kokių veiksmų ėmėtės valstybei iš nusikaltėlių ir oligarchų valdžios išvaduoti. Susidaro nemalonus įspūdis, kad savo sprendimais ir poelgiais Jūs vis labiau stiprinate Jūsų įvardytą valdžią…”

Sunku nepritarti tokioms pastaboms. Realių, konkrečių lietuviškosios Prezidentūros darbų – mažoka. Tačiau skubėt pasirašyti šį laišką vis tik nederėtų.  Mat laiško iniciatoriai nenurodė, kokį asmenį norėtų matyti vietoj dabartinės šalies Prezidentės.  Nejaugi pamiršto nurodyti? Sutikite, toks priekaištautojų slapukavimas – įtartinas.  Būtent  čia ir galima įžvelgti slypint didžiuosius nenuoširdumus. Turime drąsos viešai pareikšti, jog D.Grybauskaitė – netinkama, o ką vietoj jos norėtume matyti – dar nesakysime?

Bet kaip tada galima pasirašyti viešą laišką, jei ten akis bado pagrindinis nežinomasis dėmuo – ką į ką keičiame? Vaizdžiai tariant, mums siūloma pirkti katę maiše, nė neišsiaiškinus, ko ji verta.  Jei taip elgtųsi politiniai demagogai, – netektų gūžčioti pečiais. Bet kai tokius abstrakčius pasiūlymus teikia žymūs kultūrininkai, intelektualai, pavyzdžiui, Darius Kuolys ar Liudvikas Jakimavičius, – keistoka. Kaip galima D.Grybauskaitės veiklą lyginti nepateikiant konkrečių alternatyvų? Kokios garantijos, jog taip bėgdami nuo vilko neatsidursime meškos glėbyje?

Arba štai dvi paskutiniosios prof. Lauro Bielinio knygos, narpliojančios Lietuvos prezidentės silpnąsias puses.  Įdomios, svarbios, reikalingos knygos. Akivaizdu, jog pastaruosius kelerius metus prezidentė bandė įtvirtinti mintį, esą ji aršiai priešinasi oligarchinei valdžiai. Bet akivaizdu ir tai, kad konkretesnių prezidentės pergalių kapojant galvas oligarchams – mažoka.

O ir Prezidentės kalbėjimas bei mąstymas – “biurokratinis bei administracinis”. Taip pat galima sutikti ir su šiais kritiškais teiginiais: “politika pagal ją – komandų vykdymas”, “jos kalbų svarbiausiais motyvas – “gana kalbų, reikia dirbti”, “kai tenka kalbėti ne apie konkrečius skaičius, jai sunku, todėl ji stengiasi maksimaliai išvengti platesnių politinių diskusijų”.

Tačiau nelygu ką su kuo lyginsime. Jei D.Grybauskaitės prezidentavimo metus gretinsime su Prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus kadencijomis, tikriausiai būsime priversti pripažinti, jog D.Grybauskaitė turinti ir nuopelnų. Sakykim, tvirta laikysena bendraujant su Maskva, Varšuva, kritiškas požiūris į Darbo partiją, pastangos ginti lietuvių kalbos valstybinį statusą, draugų ir strateginių partnerių paieškos ne Lenkijoje, o  Skandinavijoje, bandymai šnekėtis su Baltarusijos diktatoriumi…  Nejaugi D.Grybauskaitė – pats prasčiausiais pavyzdys? Nejaugi D.Grybauskaitės nėra už ką pagirti?

Žodžiu, L.Bielinio knygos būtų kur kas įdomesnės, jei netektų pasigesti konkrečių palyginimų. Tačiau buvęs V.Adamkaus patarėjas L.Bielinis linkęs kritikuoti tik D.Grybauskaitę. Žinoma, tokia pozicija – galima. Bet būtų buvę kur kas solidžiau, jei jis atvirai kalbėtų ir apie V.Adamkaus “silpnąsias puses”. Deja, apie V.Adamkaus “achilo kulnus” – ne. Todėl ir susidaro įspūdis, jog “puse lūpų” kalbame visi: ir Prezidentė, ir jos oponentai. Štai čia ir įžvelgiu didžiąją Lietuvos negalią. Mažai kuo skiriamės nuo tų, kuriuos kritikuojame. Atkakliai bandome išsiversti be palyginimų, nors puikiai žinome, jog be palyginimų išsiversti rimtose diskusijose – neįmanoma.

Pavyzdžiui, balandžio 23 dieną LRT studijoje “Aktualijos” kalbėjęs politikos apžvalgininkas Vladimiras Laucius pastebėjo, jog politikų nenoras prisipažinti, kurie iš jų 2014-aisiais metais sieks Lietuvos prezidento posto, – nenormali padėtis. LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės vadovautoje “Aktualijų” laidoje V.Laucius pavartojo net tokius žodžius kaip “maivymasis, o ne politika”.

XXX

Puikų pavyzdį, kokią naudą duoda palyginimai bei gretinimai, demonstruoja lietuviškasis žurnalas “IQ”. Atsiverskime balandžio mėnesio numerį. Beveik visas numeris skirtas Estijai. Į Estiją žvelgiama pačiais įvairiausiais aspektais: politiniu, ekonominiu, etniniu, žvalgybiniu. Ne tik žvelgiama, bet ir lyginama. Pirmiausiai lyginama su Lietuva bei Latvija.

Vaizdingai pagrindinį skirtumą įvardino Balys Godauskis straipsnyje “Estai: vienas didelis skirtumas”. Žurnalo “IQ” skyriuje “Satyra” rašoma: “Tebūnie iškart be jokių įžangų įvardytas tas didysis ir esminis estų skirtumas – palyginti su visų posovietinių šalių gyventojais, jie viešai valstybiniu lygiu diskriminuoja idiotus. Tai yra tuos piliečius, kurie mosikuodami ryškiaspalvėmis vėliavėlėmis mielai kaišiotų pagalius į savo valstybės ratus. Estai be emocijų diskriminuoja tuos, kurie ragina abejoti bet kokiomis naujovėmis, kurios negrįstos “Gazprom” dujomis ir panašia šviesa iš Rytų”.

O štai “IQ” žurnale paskelbtame Andriaus Matuliausko straipsnyje “Šiaurės žvaigždė” esama tokios citatos: “Prieš maždaug metus kalbintas amerikiečių mokslininkas Tomas Palmeris pabrėžė, kad dabartiniams ekonominiams sunkumams įveikti prireiks labai retos rūšies politikų, kurie nebijo sakyti rinkėjams tiesos ir įgyvendinti nepopuliarių sprendimų”.

XXX

Estiški ir lietuviški skirtumai pastebimi ir lyginant abi šalis per slaptųjų bei specialiųjų tarnybų prizmę. Pavyzdžiui, naujienų agentūra “INTERFAX” balandžio 12-ąją pranešė, jog Estijos saugumo policijos vadovas atkreipė šalies vadovybės dėmesį į Rusijos specialiųjų tarnybų suaktyvėjimą šalyje.

Oficialiu Estijos saugumo policijos vadovo teigimu, Rusija „vis aktyviau verbuoja šnipus tarp estų“. “Interfax” skelbia tokius Estijos slaptųjų tarnybų vadovo žodžius: “Nors ir gavusios atkirtį, Rusijos specialiosios pajėgos vis labiau ir agresyviau tęsia verbavimo operacijas tarp šalies gyventojų, sprendžiant ir pagal dažnumą, ir pagal naudojamus metodus“. Šitaip teigia pats Estijos saugumo policijos vadovo (KAPO) Raivo Aego savo metiniame pranešime.

„Šnipinėjimas ir valstybės paslapties išdavimas – tai ne vieninteliai sistemingi kėsinimosi į Estijos interesus ir saugumą būdai. Tai daroma rafinuotesniais metodais“, – taip patpažymėjo KAPO vadovas R. Aegas.

Kokie tie rafinuoti metodai, žinoma, nepranešama. Visuomenei visų smulkmenų ir nereikia žinoti. Tačiau esminius dalykus suvokti praverstų. Taigi turint omenyje, kad Estijos kontržvalgyba per pastaruosius kelerius metus ne tik susekė, bet ir demaskavo bei nuteisė du aukšto rango savo žvalgybininkus, turėjusius teisę naudotis ir konfidencialia NATO informacija ir tuo pačiu vogčiomis bendradarbiavusius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, tokie KAPO vadovybės pareiškimai – įspūdingi.

Oficialusis Vilnius pasirinkęs kiek kitokį kelią. Jokių oficialių pranešimų nei apie aktyvėjančią, nei apie silpnėjančią Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje. Suprask, kaip nori; gal Rusija dirba tik Estijoje, aplenkdama Lietuvą, gal Lietuvos “džeimsai bondai” tiesiog neturi kuo pasigirti, o gal mūsiškiai gaudo rusų šnipus dar aktyviau nei estai, tik apie savo pergales santūriai nutyli?

XXX

Sutikite, jei neturėtume galimybės sugretinti šių estiškojo ir lietuviškojo variantų, neturėtume ir galimybės svarstyti, diskutuoti, vertinti. Štai kam reikalingi palyginimai. Tik lyginant įmanoma susigaudyti. Be palyginimų – kaip be rankų.