Atviras laiškas Europos Runkeliui

Tave vadina Runkeliu.

Kai tau norima įsiteikti, nupirkti tavo balsą, pavogti tavo protą, pasisavinti tavo prakaitu pastatytus rūmus, tave pagarbiai vadina Mažuoju Žmogumi. Kai ateina atpildo už juodus darbus valanda, tave pataikūniškai vadina Rinkėju, tauta.

Tau sako, kad atėjo tavo valanda, Mažojo Žmogaus epocha. Tačiau tu palik tuos sakymus jiems – bankininkams ir prekybos centrų prezidentams, valstybės vyrams, profsąjungų bosams ir politologams. Tegul ją vaizdingai aprašinėja žurnalistai – tie amžinai alkani šunys, laižantys kraują, lašantį iš tavo širdies. Ta valanda priklauso tiems, kas tave mušė ir plakė, sunkė tavo prakaitą, gėrė tavo kraują ir triūsė bergždžią triūsą, „lengvindami“ tavo dalią. Tai jų valanda, tai jų šventė ir sportas – susižvejoti runkelių balsus ir nauja malonia kompanija susėsti prie gražiai padengto vaišių stalo.

Jie piešia gražią ateitį, kuri tavęs laukia. Tu būsi laisvas, sotus, mylintis ir mylimas, turėsi daug pinigų ir vaikų, būsi laimingas. Tegul jie sau kalba. Tegul jie kalba apie gražią ateitį. Tačiau vardan jos tu mokėsi naujus mokesčius, atsisakysi duonos kąsnio, tenkinsiesi elgetišku atlygiu ir kantriai mirsi badu iš dar skurdesnės pensijos.

Toji graži ateitis atėjo – jiems, tavo rūpintojams. Kai kas atėjo ir tau – praeitis, apie kurią su pasididžiavimu jie kalba. Kokie tempai, kokie laimėjimai, kaip puikiai pavyko derybos, per kurias jie tau nunėrė dar vieną kailį; kaip gražiai tviska parduotuvių vitrinos, kiek tūkstančių tavo sūnų tapo narkomanais, dukterų – prostitutėmis! Kaip puiku! Tai tavo pasididžiavimas – vitrinų blizgesys, vaikų likimai.

Kai dar vienas Didysis Žmogus pradeda reikalauti, kad Mažajam Žmogui būtų suteikta valdžia, tu alpsti iš džiaugsmo, kad atsirado naujas Gelbėtojas, naujas Rūpintojas. Džiaugsmas sulaukti Mesijo tuoj pat, šiandien, sujaukia tavo protą ir tu pamiršti, kad tavo vakarykštis Gelbėtojas, kurį tu dar taip neseniai užkėlei ant garbės postamento, kuris tavimi rūpinosi ir naudojosi iš tavęs gauta valdžia, tapo tylus ir mažas kaip pelė po šluota.

Mielas Runkeli, kodėl tu kenti savo kančią? Tavo kančia milijonais spyglių sminga į mano širdį. Tą kančią tūkstančius kartų padidina biurokratų patyčios iš tavo bergždžių pastangų atgauti pavogtus pinigus, tėvų namus ir žemę. Aš matau apnuogintą tavo širdį, tarsi godžių musių apniktą pulko valdininkų, sunkiančių iš jos kraują.

Tu klausi manęs: kas tu toks, kad drįstum knaisiotis po mano širdį! Aš matau tą klausimą pasipiktinimo ir kančios sklidinose tavo akyse. Tavo širdies dūžiai aidi milijonais dūžių mano širdyje ir varo mane iš proto. Mane kankina tavo beteisiškumas ir bejėgiškumas. Aš privalau tavęs paklausti – kas dėl to kaltas? Kodėl tu prasigėręs ir prasivogęs, kodėl tavo vaikai alkani ir apiplyšę, kodėl jie bastosi po gatves, negalėdami pareiti namo, kad girtas tėvas neprimuštų ar neužmuštų?

Kas kaltas – tas klausimas, toks paprastas ir toks sudėtingas, toks aiškus ir taip supainiotas, tau vis dar neperprantamas ir neįkandamas.Ar valdžia kalta? Taip. Ar kaltas tu pats? Taip.

Valdžia tėra tai, ką tu – tik tu vienas ir niekas kitas – pripažįsti ją esant. Valdžia tėra tik tam, kad būtų protingai tvarkomas bendras tavo ir mano gyvenimas. Niekam daugiau ji nėra skirta.

Iš kur atsiranda valdžia? Iš tavo supratimo ir iš niekur daugiau. Kaip supranti savo gyvenimą, taip tu ir sprendi savo likimą. Vakar tu balsavai už šiandieną, šiandien balsuoji už rytojų, rytoj balsuosi už tolesnę ateitį. Tik tavo supratimas nustato, kokia Vyriausybė ir koks Prezidentas tvarko mūsų būtį. Kokius tvarkytojus pastatei, taip ir gyveni – pagal jų sugebėjimus ir išmanymą, pagal jų gėdos ir sąžinės supratimą, – kam dirbti tau, jeigu galima tik savimi rūpintis? Jiems pirmenybė, o Runkelis palauks! Kaip pasiklojai – taip ir miegi, kaip pasiklosi – taip ir išsimiegosi!

Mielas broli, Europos Runkeli!

Tau atrodo, jog valdžia viskuo kalta. Teisingai, iš dalies taip ir yra. Valdžios vyrai jaučiasi tokie protingi, tokie galingi, turintys spręsti tiek daug svarbių klausimų, jog netgi pažvelgti į tavo pusę jiems nebelieka laiko. Savo nusikaltimus jie dangsto kukliu klaidų pavadinimu, sakydami, jog kas nedirba – tas neklysta, kiek galvų – tiek ir protų ir t. t. Sakydami, jog nevengia atsakomybės, jie ir vėl pučia miglą tau į akis, nes kurgi jinai – toji atsakomybė? Kokia pelė nesutiks, kad ją po ketverių metų neišmestų iš jau tuščio aruodo, kuriame ji ne tik sočiai pagyveno, bet ir patį aruodą persitempė į jai vienai prieinamus požemius!

Tau atrodo, jog tu dėl to nekaltas. Iš dalies taip ir yra. Nes tau reikia arti ir sėti, statyti ir dažyti, auginti ir auklėti vaikus, tu turi užgyventi ne tik sau, bet ir ištisai armijai savo globėjų ir rūpintojų, tūkstančiams darbštuolių pelių. Tu sakai, jog ne tavo reikalas kontroliuoti tavo tarnus. Tačiau kas, jei ne tu, kaltas, kad vagis pripuolė prie valdžios vairo? Ar ne tu kaltas, kad ten, kur reikėjo geros galvos ir išmanymo, atėjo dirbti kvailys? Juk valdžios vyrai yra ne kas kita, kaip tavo pasamdyti tarnautojai, kuriems algas moka juk ne ponas Dievas! Tu nutrauki kąsnį nuo vaiko burnos, tu nenuperki vaisto ligos paguldytai motinai, tačiau algas tavo išrinktiesiems tu moki tvarkingai ir sąžiningai. Negi tau nerūpi, ar tvarkingai ir sąžiningai jie atlieka savo priedermę? Ar teisingus tarnautojus vakar pasirinkai?

Kodėl tu putoji tada, kai pamatai, kad jau po laiko, kad tave apgavo, kai įsitikini, jog tau tarnauja sukčius, kuris kąsnį, atimtą nuo tavo vaiko burnos, suvalgo pats ir dar pasirauko, esą nepakankamai skanu?

Tu kenti, nes esi įpratęs kentėti. Tu esi apgaudinėjamas, nes tau patinka, kai tave vedžioja už nosies kiekvienas sukčius. Tu išsižiojęs klausaisi saldžiabalsių lakštingalų pažadų giesmių, ir menkaverčių niekučių vilionė aptraukia tavo akis nelyginti tanki migla, pro kurią neprasiskverbia proto balsas. Sujaukti jausmai išmuša tave iš pusiausvyros ir tu viską pamiršti – ir alkaną vaiką, ir sergančią motiną. Tavo protas blaškosi tamsoje ir nežinioje, kuri išsisklaido, kai jau būna per vėlu.

Mielas Runkeli, koks tu tėvas, kokia tu motina, jeigu gali pamiršti savo vaikus? Tu lenki nugarą svetimiems interesams, rūpiniesi, kad kiltų ekonomika ir tviskėtų vitrinos, tačiau kodėl tu užmiršti savo vaikus?

Vakar tu išsirinkai netikusią valdžią. Tūkstančiai runkelių nuskurdo, tūkstančiai neteko darbo, namų, šeimos, o milijonų dalia nepalengvėjo. Tu kaip senovėje skaičiuoji, kaip ir prieš ketverius metus, skurdžius skatikus, atitrauki kąsnį nuo savo burnos, kad galėtum, jei ne vaiką pavalgydinti, tai bent vaistų motinai nupirkti. Tu nunešei savo skurdo dalią dar vieną dieną – to geresniojo, šviesesniojo link…

Mielas Runkeli, ar tu vis dar tuo tiki? Tuo rytojumi, kai nebereikės būti neprivalgiusiam, kentėti ligos kamuojamam?Aš netikiu.

Kada valdžia, paskirta tam, kad tvarkytų ją paskyrusių žmonių savitarpio bendravimą bendram darbui ir tik su tokiais įgaliojimais, jog žiūrėtų to bendro gyvenimo tvarkos, pareikalauja įgaliojimų tam, kad būtų valdomi ją paskyrę runkeliai, viskas apvirsta nuo kojų ant galvos.

Valdžios paskirtis tėra tik padėti tau ir man tais atvejais, jeigu ištinka nenumatytas keblumas. Retais atvejais, epochų pasikeitimo metais, atsiranda šaukliai, kurių balsą išgirdusios milijonų širdys pradeda plakti meilės ritmu, milijonai pasijunta broliais, susivienija prieš prispaudėjus ir juos išveja. Tačiau kai saldžiabalsės lakštingalos su apsimestiniu pasipiktinimu tavo vargais sukursto brolį prieš brolį, meilės ritmas sutrinka, tavo širdis pradeda plakti neapykantos ritmu ir sugriauna meilės darbą. Ar tai toks tavo gyvenimo tikslas? Ar tu pamiršai, kad kiekvienas sukčius stengiasi sukelti sąmyšį, kad galėtų nudžiauti jam patikusį daiktą iš svetimos kišenės?

Vargas ir skurdas – tai neapykantos vaisiai. Neapykanta ir sujauktas protas padaro taip, kad tu ir vėl nesupranti, ko klausyti – saldžiabalsės lakštingalos ar kuklaus vieversėlio. Tu pamiršai, jog turi rūpintis savo vaikų gyvenimu. Tau reikia ne tik užauginti vaikus, bet ir parengti juos gyvenimui, padėti pamatus tam gyvenimui – sukurti teisingą visuomenę, kurioje jie galėtų gyventi, ir pastatyti prie valstybės vairo sąžiningą valdžią, kuri rytoj galėtų jiems padėti.

Tu ateini į rinkimus tvarkyti ne savo gyvenimo, bet savo vaikų gyvenimo. Tu kuri ne savo, o vaikų rytojų. Tavo vaikai dar maži, dar jauni ir kvaili. Jie negali protingai pasirinkti tarp savo įgeidžių ir interesų ir skuba į gyvenimą kaip plaštakė į žvakės liepsną. Tu savo vargo dalią jau atnešei į rytojų, už kurį vakar balsavai. Šiandien tu balsuoji už savo vaikų rytojų. Tau sako, kad tauta nekvaila, ji atsirinks grūdus nuo pelų. Bet ir tai – melas ir migla. Tu netikėk, mielas Runkeli, tokiais prisilaižymais! Jeigu jie būtų tikri, jog tu sugebėsi pasirinkti, jie prisisemtų pilną burną vandens ir bijotų prasižioti. Jie kaip maro bijo, kad tik tu nepradėtum galvoti, mąstyti, kad, neduok Dieve, protingai nepasirinktum. Tačiau joks apgavikas neapgaus žmogaus, klausančio širdies balso, kuris niekuomet neapgauna. Todėl klausyk, ką sako tavo širdies balsas!

Laikykis ir nepasiduok, mielas Runkeli, tavo teisybė trunka tik vieną dieną per ketverius metus – rinkimų dieną. Nesirūpink ekonomika ir vitrinų blizgesiu, o galvok apie savo vaikus. Kvailiok, jeigu tavo tokia valia, ketverius metus, bet vieną dieną sunaudok protingai! Tik ar daug turėsi naudos iš vienos dienos protingo gyvenimo, jeigu ketverius metus kvailiojai?

Vilnius