Arbaletas

Istorija

Rašytinių ir archeologinių šaltnių teigiamu arbaletas buvo išrastas Kinijoje, 4-ame amžiuje prieš Kristų. Tačiau kitų šaltinių teigimu panašus į arbaletą ginklas tuo pat metu buvo išrastas ir Graikijoje.

Reikšmingu ginklu arbaletas nebuvo laikomas iki pat 10-11 amžiaus po Kristaus, kuomet pradėtas plačiai naudoti Europoje. Nuo 14 amžiaus arbaletas pradėtas gaminti su metaliniu korpusu. Jau 16 amžiuje jį naudojo daugelio Europos šalių karinės struktūros. Arbaletas Anglijoje buvo plačiausiai naudojamas 13 amžiuje. Vėlesniais amžiais arbaletas pradėtas naudoti sporte bei medžioklėje.

Veikimas

Arbaletas susideda iš medinės buožės (naujesni modeliai – iš metalinės) bei lanko, pagaminto iš medžio, geležies ar plieno, kuris eina skersai ginklo. Arbaleto timpa šonuose laikoma specialios skląsties, o pati yra įtempiama sverto, kuris ankstesniuose modeliuose tiesiog buvo naudojamas kaip koja ar ranka. Įtempus timpą, į tam skirtą vietą buožės viršuje įdedamas ginklas (strėlė, akmuo), kuris paleidžiamas su žymia jėga, kuomet nuspaudžiamas nuleistuką. Paruošti didesnius arbaletus, kurie svaidydavo sunkius krovinius (akmenis, smalos statines), prireikdavo iki 3-5 vyrų.

Šiuolaikinis arbaletas yra daug silpnesnis, palyginus su viduramžių analogais. Šiandien arbaletuose naudojamos strėlės išvaizda beveik idėntiška normaliuose lankuose naudojamoms strėlėms, tačiau yra gaminamos iš trumpesnių ir sunkesnių aliuminio tiūbelių. Dėl konstrukcinių savybių su arbaletu sunku pasiekti didelį iššaunamų strėlių greitį: 80 m/sek yra geras greitis, o 90 m/sek apskritai retai pasiekiamas.