Demokratija – visai ne naujas reiškinys, ji egzistuoja nuo senovės laikų. Ji atsirado Atėnuose – vergvaldiškoj visuomenėj. Atėnų demokratija buvo tiesiogine ta prasme, kad aukščiausia valdžia priklausė liaudies susirinkimui, Atėnų piliečiams, susirinkdavusiems centrinėje Atėnų aikštėje. Jų buvo 5 – 6 tūkstančiai iš 30 – 40 tūkstančių Atėnų gyventojų. Dalyvavimo liaudies susirinkimuose teisė priklausė laisviems vyrams. Vergai, vaikai ir moterys neturėjo šios teisės. Liaudies susirinkimas galėjo būti įstatymų leidžiamuoju, t.y. priiminėti įstatymus. Bet ir ne tik. Jis priimdavo sprendimus, privalomus vykdyti. Analogiška valdžios struktūra priklausė kitiems Graikijos poliams – miestams-valstybėms. Polių sistema buvo tiesioginės demokratijos sąlyga, kadangi tik nedidelis žmonių kiekis galėjo susirinkti vienoje vietoje. Kitas tiesioginės demokratijos pavyzdys yra Novgorodo respublika 9 – 16 amžius iki Ivano Rūsčiojo užkariavimo 16 amžiuje. Liaudies susirinkimas čia buvo vadinamas veče, kuri priimdavo įstatymus (įstatymų leidžiamoji valdžia) ir sprendimus (vykdomoji valdžia). Kunigaikščiai Didžiajame Novgorode buvo išrenkami večės. Paprastai tai būdavo skandinavai – Skandinavų kunigaikščiai ir jų kariauninkai, kurie tarnavo valstybės sargyboje ir dėl to buvo vadinami variagais. Didysis Novgorodas samdė variagus jau 8 – 9 amžiuje. Tai buvo tipinė polinė valstybė. Pskovo respublika (11 – 13 a.) taip pat išrinkdavo kunigaikščius ir buvo tiesiogine demokratija.

Visuomeninis sąmonė turi daugybę formų, kurių egzistavimą nustato jų objektas, o taip pat požiūriu į socialinę tikrovę. Toliau aš ketinu aptarti esmines, mano manymu, visuomeninės sąmonės formas: dorovinę, estetinę ir socialiai-politinę sąmonę. Kitos formos vienokiame ar kitokiame lygyje išsivysto iš pagrindinių, o todėl gali būti gvildenamos pagrindinių ribose. Toks, pavyzdžiui, yra teisinė sąmonė, priklausanti socialiai-politinei sričiai. Religinė sąmonė pernelyg fundamentali, kad ją aptarinėtume kartu su kitomis formomis. Štai kodėl ji buvo aptarta skyriuje „Filosofija ir religija” (žr. „Filosofijos pagrindai”, 1 d.). Dorovinės sąmonės atsiradimą galima aiškinti skirtingai. Bet atsižvelgiant, kad religinė sąmonė yra istorinis visos kultūros pirmapradis, todėl belieka pripažinti, kad dorovinė sąmonė turi tiesioginį ryšį su religija. Prisiminkime pirmų žmonių nusidėjimo sceną, aprašytą pirmame skyriuje pirmoje Mozės Penktaknygėje. Gėrio ir blogio pažinimo medis buvo uždraustas Adomui ir Ievai. Aptikę Dievo draudimą, pirmi žmonės atsikando šio medžio vaisių: jų akys atsivėrė, ir jie pamatė, kad nuogi. Į Dievo kvietimą pasirodyti jie neatsiliepė iš gėdos jausmo („nuogi”). Akivaizdu, kad šis jausmas susiformavo gėrio ir blogio pažinimo pagrindu, fundamentalių bet kokios dorovės kategorijų. Gėda funkcionuoja ten, kur pažeisti Dievo įsakymai: gėda pavaduoja jų veikimą. Tai savotiškas Dievo nuostatų surogatas. Po žmonių nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu, palikdamas pėdsaką žmogaus sieloje sąžinės pavidalu – dorovine žmogaus su Dievu ryšio forma.

Estetinis suvokimas yra vertybinis, aksiologinis, kuris mąsto vertybėmis, pavaldžiomis grožio idealui (aukščiausiai vertybei), t.y. puikumui. Grožis yra tradicinis triados – tiesos, gėrio ir grožio komponentas. Triados komponentai – ne objektai, o pažinimo (tiesa), dorovingumo ( gėris) ir meno (grožis) funkcijos. Jeigu hipostazuotume šias funkcijas, t.y. paverstume jas abstrakčiais objektais, neprieinamais jausminiam įsisavinimui, tai gautume tiesą, gėrį ir grožį. Tai kažkas panašaus į platonišku eidosus. Aišku, kad estetinį statusą turėjo tik grožis. Tačiau tiesa ir gėris taip pat neša estetinę naštą. Pavyzdžiui, grakščios ir elegantiškos mokslinės konstrukcijos taip pat iššaukia estetinį jausmą. Jos gi dorovingos, jeigu neša naudą žmonijai. Analogiškai ir grožis mene turi dorovinę (gėris) ir pažinimo ( tiesa) prasmę. Menininkas ne tik materializuoja savo estetinį idealą meno kūrinyje, bet ir atspindi (reprodukuoja) tikrovę iš estetinės pusės, t.y. pažįsta ją. Labai dažnai menas pateikia mokslui vienus ar kitus realybės aspektus pažinimui. Pavyzdžiui, erdvės ir laiko mene reliatyvumo idėja atsirado kur kas anksčiau reliatyvistinių Gotfrydo Leibnico (1646 – 1716) ir Alberto Einšteino (1879 – 1955) vaizdinių. Estetinis menininko suvokimas (jo puikumo įsivaizdavimas, estetinis skonis, intencija ir idėjos) įkūnijamos jo meno kūriniuose. Jų savitumas tame, kad jie egzistuoja nepriklausomai nuo jo estetinio suvokimo, turėdami idėjų, apie kurias menininkas ir neįtarė. Estetinis visuomenės suvokimas nesutampa su estetiniu menininkų suvokimu ir jų estetine veikla. Tai reiškia, kad estetinį suvokimą turi ne tik menininkai, bet ir žmonės, nedalyvaujantys estetinėje veikloje.

Plotinas (204 – 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis – Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas – logus. Aurelijus Augustinas (354 – 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau.

Plotinas (204 – 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis – Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas – logus. Aurelijus Augustinas (354 – 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau. Neoplatonikas Erigena (apie 810 ~ 877) vystė idėją apie tai, kad tikėjimas yra tas principas, iš kurio žmogaus protas(lot. intellectus = gr. nous) išskiria Dievo pažinimą, kuris yra aukščiausias pažinimo tipas.

Iš istorinės pažinimo koncepcijos apžvalgos aišku, kad subjekto ir pažinimo objekto problema buvo aktuali daugeliui filosofinių mokyklų ir krypčių. Tik empirizmas, bet ir tai tik atskiros jo mokyklos, mėgino eliminuoti ar ignoruoti šią problemą. Negalvoju, kad ji yra tuščia abstrakcija. Pažįstančio ir pažintino santykis atskleidžia pačią pažinimo prigimtį. Ignoruoti šį santykį, kaip tai daro K. Poperis, manantis, kad ši problema yra metafizinė (anot jo išgalvota), reiškia užimti kraštutinio empirizmo pozicijas. Iš tiesų jis – radikalus empirikas, kurio netenkina net idealistinis Bredlio empirizmas, kaip ir Diuio instrumentalizmas. Savitą pažinimo supratimą Poperis apibendrino antiesencializmo (lot. essentia – esmė) koncepcijoje, anot kurios pažinimas negali orientuotis į reiškinių esmės aprašymą, nes jos paprasčiausiai nėra. Filosofinės koncepcijos, traktuojančios pažinimą kaip esmės atskleidimą, vadinamos esencialistinėmis. Esencializmo pradininku Poperis laiko Platoną, kurio kritikai skirta didelė dvitomio veikalo „Atvira visuomenė ir jos priešai” (1945 m.) dalis. Platoniškam esencializmui priešpastatomas pažinimo kaip nuoseklaus (step by step) objekto aprašymo supratimas. Šis laipsniškas (piecemeal) supratimas smulkiai aprašytas knygoje „Istoricizmo skurdas” (1944 – 1945 m.).

Subjekto ir pažinimo objekto aptarimas nebūtų visiškas be pažinimo ontologijos analizės, t.y. fundamentalių materialinio ir dvasinio pasaulių charakteristikų, leidžiančių pažinti šiuos pasaulius. Pirmiausia tai – erdviniai-laikiniai universumo savybės. Dėl to atsiranda kiti sunkumai. Pasaulio pažinimo sąlyga yra jo fundamentalios charakteristikos, kurias savo ruožtu taip pat reikia pažinti. Į tai atsakysiu, kad fundamentalios pasaulio charakteristikos yra ne pažinimo rezultatas, o metafizinių svarstymų apie būties pagrindus. Metafiziniai svarstymai yra už teisingumo-klaidingumo ribų, tai – bet kokio pažinimo premisos: tarkim, nei vienas fizikas nežino (ir nesisiekia žinoti), kas yra erdvė ir laikas. Tai – metafizinės fizikinio pažinimo premisos. „Erdvė ir laikas, – rašė G. Leibnicas, – paimti kartu, sudaro universumo galimybių seką”. Kitaip tariant, erdvė ir laikas organizuoja ir tvarko visatą. Jo nuomone, be materijos nėra erdvės. Apie tai jis polemizuoja su Niutonu, kuriam erdvė yra absoliuti, kadangi egzistuoja nepriklausomai nuo materijos ir judėjimo. Tai – talpykla, kuri gali egzistuoti be įsikišimo. Leibnicui erdvė visada reliatyvi, kaip daiktų funkcija. Rusų filosofas Nikolajus Loskis (1870 – 1965) šiuos požiūrius suvedė į formulę „pasaulis nėra laike ir erdvėje; priešingai, laikas ir erdvė yra pasaulyje”. Religiniu požiūriu tą pačią mintį išreiškė švedų mokslininkas ir filosofas Emanuelis Svedenborgas (1688 – 1772): „Dievas nėra erdvėje, nors Jis yra visur”. Laiko esmė paprastai siejama su judėjimu ir įvykiais. Aristotelis laiką apibrėžė kaip „judėjimo ir rimties matą”. Leibnicas manė, kad „laikas yra ne kas kita, kaip judėjimo dydis”. Laielis Uotsonas, šiuometinis parapsichologas, laiką apibūdina kaip judėjimo ritmą ir kaip įvykių atsiradimo funkciją.

Kas yra mokslinis pažinimas? Kokia jo specifika? – šis klausimas domino jau Platoną. Konkrečiai, mokslo specifiką jis mėgino išsiaiškinti lygindamas ją su nuomone, spręsnumas ir išmintingumu. Nuomonė sudaroma patirties ir priklauso praeinantiems reiškiniams. Spręsnumas analizuoja, lygina ir skirtingai nuo samprotavimo pagrindu laiko dorove (samprotavimas tuo ir skiriasi nuo spręsnumo). Išmintis grindžiama kontempliacija, gėrio ir grožio idealais, tai visiškai vertybinė minties forma. Apie Sokratą ir Platoną pasakysim, kad jie buvo išmintingi, bet vargu ar pavadinsime juos mokslininkais. O štai apie Aristotelį jau nepasakysime, kad jis išmintingas: jo mąstymas itin konceptualus, nukreiptas į empirinius reiškinius. Jį galima pavadinti mokslininku, ypač atsižvelgus, kad jis buvo fizikos, biologijos, meteorologijos, psichologijos, logikos, etikos, poetikos ir kt. pradininkas. Vienas iš mokslo požymių yra empirinio, t.y. esančio patirtyje, tyrimo objekto buvimas. Mokslo uždavinys – jos objektą sudarančių reiškinių aprašymas ir jų dėsnių pagal kuriuos jie funkcionuoja atskleidimas. Kasdieninė patirtis negali to padaryti, nes paprasta empiriškai duoto registracija dar nesudaro pažinimo. Būtinas metodas (gr. methodos – tyrimo būdas) kaip pavyzdžių, operacijų ir objekto suvokimo procedūrų visuma. Mąstymas taip pat turi būti konceptualiu, o ne vertybiniu. Išminčius netiks mokslininko vaidmeniui. Kalba, pavyzdžiui, apie eksperimento ir stebėjimo metodus, apie empirinių duomenų apdorojimo ir jų patikrinimo metodus.

Mokslo logika ir metodologija yra filosofijos skyrius, tyrinėjantis struktūrą, mokslo formas ir metodus. Skirtingai nuo bendros pažinimo teorijos, vadinamos gnoseologija, šį skyrių kartais vadina epistemologija (žinojimo teorija). Prieš XVII a. baigiasi patirtinės gamtotyros formavimasis. Praktiškai vyksta mokslo formavimas. Būtent nuo šio laiko mokslo funkcionavimo ir vystymosi problemos tampa filosofijos dėmesio objektais. Vienas iš pirmų filosofų, kuris pradėjo aptarinėti mokslo, jo metodų problemas, buvo R. Dekartas. Kaip racionalistas jis manė, kad pagrindinė mokslinio tyrimo forma yra dedukcija, paverčianti bendras idėjas konkrečiomis sąvokomis. Dekarto manymu, svarbiausia yra ne pats pažinimo judėjimas nuo bendro prie privataus, o tai, kad bendros idėjos, būdamos suprantamos ir aiškios, kartu yra ir teisingos, ir todėl pasirūpina išvestinių sąvokų teisingumu. G. Leibnicas kūrė mokslinio pažinimo matematizacijos idėją. Jis puoselėjo mintį apie matematikos pavertimą atskira disciplina mathesis unuversalis – „universaliąja matematika” kaip universaliu mokslinių uždavinių sprendimo metodu. F. Bekonas kaip empirikas esmine mokslinio tyrimo forma laikė indukciją – pažinimo judėjimą nuo privataus prie bendro. Jis laikomas idėjos apie tai, kad gamtotyra pagal pranašumą turi būti eksperimentinė, autoriumi. Tai reiškia, kad pažinimas yra ne pasyvus stebėjimo aktas, o aktyvus faktų ieškojimas materialaus eksperimento pagalba.

Formalių sistemų teisingumas – ganėtinai sudėtinga problema palyginus su turiningu posakiu kaip „Dabar lyja”. Pirmąja teisingumo koncepcija buvo aristoteliškoji korespondencijos teorija (atitikimo), anot kurios teisingas yra žinojimas, atitinkantis tikrovę. Vargu ar kas nors mėgins ginčyti šią tezę. Tačiau akivaizdu, kad ši koncepcija susiduria su dideliais sunkumais. Konkrečiai, analitiniai posakiai ir tautologijos išvis nieko netvirtina apie tikrovę, nors yra teisingos. Akivaizdu, kad aristoteliškas atitikimo principas priklauso tik empiriniam žinojimui. Bet ir tai dar ne viskas. Metafiziniai posakiai kaip „Pasaulis laike ir erdvėje baigtinis/begalinis” taip pat už teisingumo ribų, jei jį traktuoti kaip Aristotelis. Šiuolaikinis amerikiečių filosofas Donaldas Devidsonas kritikuoja korespondencijos koncepciją, teigdamas, kad negalima nustatyti žinojimo ir faktų atitikimo be kalbos. Be kalbos, jo nuomone, nėra nei atitikimo, nei pačių faktų. Visiškai sutinku su Devidsonu kalbos vaidmens atžvilgiu. Bet Aristotelis kalba apie atitikimą, kuris nepanaikina kalbos vaidmens. Kritikuodamas Aristotelį, Devidsonas norėjo ne tik įtvirtinti teisėse neklasikines tiesos koncepcijas, bet ir suteikti joms pirmumą. Nemanau, kad jis dėl to teisus. Neklasikiniai tiesos kriterijai galioja tik tiek, kiek aptariamas žinojimas atitinka tikrovę. Nesvarbu kokios koncepcijos teisingumo besilaikant, žinojimo atitikimas tikrovę yra lemiantis. Todėl neklasikinės traktuotės mano požiūriu nepanaikina klasikinės atitikimo teorijos, būdamos pagalbiniais tiesos kriterijais, ją papildo.