Mano laisvės sąvoka.- Kartais kokio nors dalyko vertę lemia ne tai, kas juo pasiekiama, o tai, kiek už jį sumokama – kiek jis mums kainuoja. Štai pavyzdys. Liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos: po to niekas pikčiau ir labiau nekenkia laisvei, kaip liberalios institucijos. Juk gerai žinoma, ką jos įgyvendina: jos palaužia valią viešpatauti, jos niveliuoja kalną ir slėni, ir tai pateisina moraliniais principais, jos skatina menkumą, bailumą ir lepumą,- kiekvienąsyk jos leidžia triumfuoti bandos galvijui. Liberalizmas: vokiškai – kolektyvinis sugyvulėjimas bandoje… Tos pačios institucijos, kol dėl jų dar kovojama, sukelia visai kitus padarinius; tada jos iš tiesų labai smarkiai skatina laisvę. Tiksliau pasakius, tuos padarinius sukelia karas, karas dėl liberaliųjų institucijų, kuris – dėl to, kad tai yra karas,- ilgam sužadina neliberalius instinktus.

Kuomet grįžau pas žmones pirmą kartą, tada ir padariau kvailystę aš vienišiaus, tą didelę kvailystę: prekyvietėje pasirodžiau. Ir kai visiems kalbėjau, aš nekalbėjau niekam. Bet vakare draugai man buvo tik lyno akrobatai ir – lavonai; ir pats aš nuo lavono nesiskyriau. O kitą rytą man nauja tiesa nušvito; tada aš taip sakyt pradėjau: “Kas ta prekyvietė ir kas minia man toji, kas triukšmas man minios ir kas jos ausys ilgos!” O, žmonės jūs didžiųjų siekių, išmokit iš manęs štai šito: prekyvietėj tokiais žmonėm nerasi tikinčio nė vieno. O jeigu norit jiems sakyti kalbą – gerai – sakykit! Tačiau minia tik blizgina akim ir šaukia: “Visi mes esam lygūs! O, žmonės jūs didžiųjų siekių,- minia mirksėdama akim vis rėkia,- nėra žmonių nei didesnių, nei mažesnių, visi mes lygūs, žmogus yra žmogus, prieš Dievą – esame visi mes lygūs!”

Kai vieną rytmetį ankstyvą Zaratustra į olą savo grįžęs buvo, pašoko lyg beprotis jisai iš guolio savo ir ėmė rėkt klaikiu balsu ir rankom mostiguoti, tarytum guoly tam kažkas dar kitas būt gulėjęs, kurs keltis nenorėjo; ir taip skambėjo balsas Zaratustros, kad jo žvėreliai išsigandę pas jį atbėgo, o iš visų aplinkinių olų, landynių išlakstė visa, kas tik gyva buvo,- kas skrisdamas, plasnodamas, kas šliauždamas ir šokdamas, priklausomai nuo to, kokias kas kojas ir sparnus turėjo. Ir žodžiais šiais Zaratustra prabilo: Iškilk, mintie bedugne, tu iš gelmės manosios! Giesmė esu aš gaidžio tavo ir rytmečio žara auksinė, tu kirmėle užsimiegojus: pabusk, akis atmerki! Giedojimas manasis tave, tikiuos; pažadins! Tu perkirsk grandines ausų savųjų: klausyki! Nes aš noriu, kad tu mane girdėtum. Pabusk, akis atmerki! Čia griausmo esama tiek daug, kad ir kapai išmoks girdėti! Tad iš akių savų miegus ištrinki ir visa tai, kas kvaila, akla! Klausyk manęs ir akimis savosiom: nes balsas mano dar yra ir vaistas tiems, kas aklas gimęs.

“…ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė. Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo – tikėjimas toks plito: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Ir nuo visų kalvų aidėjo: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Teisybė, derlių mes surinkom: tačiau kodėl mūs vaisiai visi supuvo, parudavo? Kas nuo Mėnulio pikto nukrito naktį paskutinę? Per nieką visas mūsų darbas, nuodais pavirto mūsų vynas, negeros akys nužiūrėjo, išdegino laukus ir širdis mūsų. Išdžiūvom mes visi ir patys; ir jei ugnis ant mūs užkristų, tai subyrėtume į dulkes lyg pelenai ataušę:- net ugnį pačią mes išvarginom ir nustekenom. Išseko šuliniai, šaltiniai, ir jūra pasitraukė. Net žemė pleišėja visa, bet gelmės ryt nenori nieko!

Bičiuliai mano, piktos kalbos pasiekė jūsų draugo ausį: Pažvelkit tik į Zaratustrą! Ar jis nevaikščioja tarp mūsų tarytum gyvulių bandoj didžiulėj?” Tačiau geriau bus šitaip tarus: “Tasai, kurs pažinimo siekia, jis tarp žmonių k a i p tarp galvijų vaikšto.” O, žmogų patį šis siekėjas kitaip vadinti linkęs: tai gyvulys, kuris raudonus žandus turi. Bet kaip jis vardą šitą gavo? Ar ne dėl to, kad per dažnai jam raust iš gėdos teko? O, jūs bičiuliai mano! Tasai, kurs pažiniman skverbias, jis tokią mintį skelbia: vien gėda, gėda, gėda – štai kas žmogaus istoriją sudaro! Todėl kilmingas stengias nesigėdyt: jis gėdos jausmą sau ateit įsako, kuomet pamato kančią.

Yra tokių kas mirtį skelbia: tačiau gausu pasauly tų, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad iš gyvenimo jie eitų. Liekų pilna mūs žemė, sumaitotas gyvenimas dėl tų, kurių per didelės gausybės. Kad išviliojus juos iš šio pasaulio “gyvenimu anapus amžinuoju”! Vadina žmonės “geltonaisiais” mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais”. Bet noriu jums kitas spalvas dar jų atskleisti. Tatai yra baisieji, kas žvėrį plėšrų savyje nešiojas ir kitko pasirinkt negali – tiktai malonumus arba savęs graužimą. Tačiau ir malonumai jų yra savęs graužimas. Jie net žmonėm nėra dar tapę – visi šitie baisieji: teskelbia jie gyvenimą anapus ir patys ten keliauja!

Jaučiu, kad teisme, prieš kurį stoju, bus nelengva apginti tai, ką ketinu pasakyti. Kaip išdrįsti burnoti mokslus vieno mokslingiausių Europos susirinkimų akivaizdoje, girti nemokšiškumą prieš garsiąją Akademiją ir neapykantą mokslo studijoms suderinti su pagarba tikriesiems mokslininkams? Aš visus šiuos prieštaravimus įžvelgiau, bet jie manęs nesustabdė. Ne mokslą aš įžeidinėju, tariau sau, bet dorybę ginu dorų žmonių akivaizdoje. Sąžiningumas doriems žmonėms brangesnis, negu mokslingumas mokytiems. Tad ko gi man baimintis? Manęs klausančios draugijos išsimokslinimo? Taip, aš bijau, prisipažįstu; tačiau nerimą man kelia mano kalbos konstravimas, o ne oratoriaus nuomonė. Teisingieji valdovai visada nesvyruodami save neteisiais pripažindavo, kai ginčuose kildavo abejonė; o tam, kuris gina teisingą reikalą, pati palankiausia padėtis susidaro tada, kai tenka save apginti prieš garbingą ir išsimokslinusį priešą, teisėją savo paties byloje.

Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, “civilizacija” ar “humanizacija”, ar “pažanga”; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule – demokratinis Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis fiziologinis procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo tam tikros aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas.

Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką mes turime dėti viltis?- Į naujus filosofus – pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų akstiną priešingiems vertinimams ir “amžinų vertybių” perkainojimui, apvertimui; į naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti nauju keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo valią, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- “didžiausio skaičiaus” absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu.