Tema • Šunų veislės

Vidurines azijos aviganis

Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai – stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos. Kiti – su trumpesniais (3 – 5 cm), prigludusiais plaukais. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.

Šunų veislės: Airių terjeras

Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus. Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo. Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

Čiau-čiau

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras – šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse “po žeme” (urvuose), “ant žemės” (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

Škotų terjeras

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

Japonų chinas

Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS – Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.

Kaukazo aviganis

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai. Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos – arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka – tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.

Juodasis terjeras

Ši veilė išvesta “Raudonosios žvaigždės” veislyne (prie Maskvos), kryžminant erdelterjerus, ryzenšnaucerius bei rotveilerius. Kai kurie šios veislės šunys turi niūfaundlendo, vokiečių aviganio ir Kaukazo aviganio genų. Juodieji terjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo, pikti, nepasitikintys svetimais žmonėmis, gerai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Naudojami apsaugos tarnybose.

Bulterjeras

Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad bulterjeras išvestas kryžminant anglų buldogą su terjeru. Vėliau grynaveislio veisimo metodu praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo nauja veislė, išsaugojusi visas gerąsias protėvių savybes. Bulterjeras nepaprastai ištvermingas, atkaklus, nepavargstantis, mažai reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus, drąsus, greitas ir judrus šuo, turi gerų gynybinių ir medžioklinių savybių.