Vilniaus lobiai
1930 metais Vilniuje netikėtai krito sidabro kainos. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Povilas Karazija, dirbęs Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėju ir numizmatu (jis – aukščiau cituotų ištraukų autorius ir tų įvykių liudininkas), įtarė, kad sidabras bus atpigęs dėl minėto ūkininko lauke aptikto labai vertingo radinio, kurio dalis jau spėjo patekti į vertelgų rankas: „…Pavasarį kai kuriems Vilniaus senybių mėgėjams, ypač numizmatikams, vienas kitas „pristatinėtojas” pradėjo siūlinėti pirktis sidabrinių lazdučių, iš kurių nusimanantiems ne sunku buvo pažinti senovės kapos (rubliai, grivnos, ilgieji). Ne ilgai trukus pas du Vilniaus pirkliu atsirado tų lazdučių gan didelis skaičius…”. P. Karazija nedelsdamas nuvyko į lobio radimo vietą. Įbrukęs tris auksinus avižų lauko savininkui sužinojo, kad ūkininko šeimos nariai tikrai rado sidabrinių „lazdučių”, jau spėjo jas išsidalinti ir net slepia vienas nuo kito. Ūkininkas pareiškė lobio neparduosiąs, geriau iš radinių pasidirbinsiąs sidabrinių šaukštų. O šeimininkė, įspausta į kampą, galų gale prisipažino savąją dalį jau pardavusi, „daugumą vienam Vilniaus pirkliui, kuris davęs dalį pinigais, dalį vekseliais”. Povilas Karazija susirūpino. „Pargrįžus iš šios kelionės pasirodė būtinai reikalinga lobis gelbėti, kad jis nepražūtų mokslui. Bet kaip? Pranešti valdžiai, kad jį sukonfiskuotų, ūmai viską surinkdama?