Vaikų Ugdymas. Kriaušių metas
Humanistinis principas
Mokyklos yra sugalvotos tam, kad vaikus išmokinti skaityti, skaičiuoti, rašyti.Laikams keičiantis, dar prisidėjo ir bendras supažindinimas su pasauliu, kad vaikai būtų paruošiami jų profesinei ateičiai.Mokytojai yra skirti mokinimui.
Auklėjimas ar ugdymas visada buvo tėvų,guvernančių, giminės ar draugų, religijos ir etikos pavyzdžių iš klasikinių tekstų reikalas.Tik socializmo laikai – išimtis, kai tėvais nebuvo pasitikima, kokia kryptim jų auklėjimas suks, todėl mokykla buvo skirta ir auklėjimui – ugdyti žmones su aukšto lygio moralinėm savybėm.
Tas visas moralinis grožis, žinoma, buvo iliuzija, paremta knygom, filmais ir kitais supropagandintais pavyzdžiais – už tą melą galima pykti, bet tai, ką iliuzija vaizdavo, nėra negerai ar negražu ar nesiektina ! Atvirkščiai. Pasaulis taptų geresnė vieta, jei tada socialistiniame fasade vaizduota iliuzija būtų įgyvendinta… Ir tų laikų mokytojo idealas taptų tikrove.
Nes kapitalizmas nieko panašaus mums nesiūlo: suaugusiuosius lygiai taip rekrutuoja darbui, o vaikus palieka televizijai, reklamų propagandai ir internetui… patyliukais.O kas už jų ugdymą ir moralę atsakingas oficialiai ? Tikrai ne mokykla ar mokytojai – kapitalistinė sistema jiems turi kitą kryptį: kaip ir visi kiti, su žmonėm dirbantys specialistai, nori nenori, turi vis labiau imti panašėti į komputerius – skatinamas tik šaltas, objektyvus profesinis kontaktas ir siaurėjanti specializacija, nes tai yra efektyviau, pasiduoda apskaitai ir lengviau juorodomis iš viršaus valdoma… Galėtų, tai ir visai, komputerius mokytojų vietoj pastatytų.
Tai yra kaip ir nurodoma vystymosi kryptis vaikam – tapti profesionalais, efektyviom darbinėm mašinom, praktiškai nebereikalaujančiomis asmeninio gyvenimo, vadinasi ir visokios žmogiskos savybės tokiai ateičiai nebebus reikalingos ir, tokiu būdu, išsprendžiamas jų neugdymo klausimas – einama link ateities, kurioje niekas ir nepastebės, kad visokių humanizmo paistalų nėra, nes jų, papraščiausiai, nebereikės.
Bet tokios rūšies mokykla ir mokytojai yra pasmerkiami išmirimui – kompiuterius turime kiekvienas, mokytis jų pagalba galime irgi patys, o su ateities technologija, be abejonės, tai eisis tik greičiau ir sėkmingiau… Ne, mokyklos ir mokytojo ateitis yra kaip tik auklėjime ir vaikų ugdyme.
Seras K.Robinsonas lygiai taip pat išreiškia rūpestį, kad negalime vaikų efektyviai mokyti, nes technologijos vystosi greitai, kaip niekada ir ateitis yra visiškai nenuspėjama, kaip ji atrodys ir kokių profesionalų jai reikės – jau dabar mokiniai naujausių technikos pavyzdžių naudojime dažnai lenkia mokytojus !
Jis taip pat sako, kad mokytojų pastangas reiktų nukreipti į tai, kad padėti vaikams atrasti save, ugdyti jų pasitikėjimą savimi – tokie žmonės užaugę, jie prisitaikys prie bet kurių aplinkybių ir ras savo kelią ateity, kurios mes dabar negalime nuspėti. O daugiau mes nelabai turime kuo jiems padėti…
“Atrasti save” – jei vaikai nesilankytų mokykloje, kokią ją mes dabar žinome, jie būtų savimi žymiai labiau ir jiems nereikėtų ieškoti, ko nepametę…O jei “atrasti save” turima omeny “suprasti save”, tai čia jau būtų naujoviškos mokyklos, apie kurią ir aš čia kalbu, viena iš paskirčių…
Sistemai, kurioje gyvename, ir kuri yra atdakinga už mokyklos, kokią turime dabar sukūrimą, reformos šita – humanistine – kryptimi ne tik kad nereikalingos, bet ir nepageidautinos, taip kad pagalbos iš tos pusės tikėtis nereikia. Bažnyčia ir religija labai norėtų prisikelti iš praeities pelenų, užimdama šitą patogiai tuščią likusią erdvę, bet jiems to negalima leisti – jie yra tokia pati disciplinavimo sistema, kaip ir dabartinės vaikus kaip žmones luošinančios mokyklos, operuojanti tom pačiom priemonėm ir turinti tuos pačius senuosius tikslus…
Liekame tik mes patys – žmonės – ta gyvenimiška patirtis, kuria galime pasidalinti su vaikais, jų polinkius ugdydami, ir – svarbiausia – kokie esame patys – savo, kaip žmonių pavyzdžiu.
Prisiminkime gerus, mums brangiais atminty iškilusius mokytojus – ar mes atsimenam, ką jie mus mokino ? – seniai pamiršom… Atsimenam tik, kokie žmonės jie buvo.
Ir, ar patys tai sąmoningai pastebim ar ne, manau, stengiamės į juos panašėti – o ko daugiau tikras mokytojas galėtų norėti ?
