Mokslininkė: senovėje vaikui duodamas vardas reiškė ir svarbų linkėjimą

Duodami vardą, žmonės galvojo apie vaiko kelią ir tuo vardu jam ko nors linkėjo, sako viena vardyno „Rinkis vardą lietuvišką“ sudarytojų profesorė Dalia Pakalniškienė. Taip atsirado Sakalas, Eglė, Liepa arba Mindaugas, Vytautas, Visvaldas. „Vėliau vardai buvo kuriami tiesiog dėliojant šaknis, ir kartais nebegali pasakyti, kokia jų reikšmė“, – pastebi ji.

Profesorės teigimu, kai kuriems lietuviškiems vardams – net keli tūkstančiai metų. „Tai Mantvilas, Vytautas, Algimantas, Eimantas, Norvaišas, Sirvydas, Švitrigaila. Jie yra patys seniausi ir panašūs net į senovės indų vardus“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ vardija D. Pakalniškienė.

– Ponia Pakalniškiene, kaip ir kodėl atsirado toks vardynas?

– Idėja gimė garbių Klaipėdos žmonių, verslininkų galvose. Verslininkas Mindaugas Karalius, Valdemaras Vaičekauskas ir šviesaus atminimo Rimanto Ulevičiaus labdaros ir paramos fondas sumanė, kad reikėtų lietuviškų vardų vardyno. Jie atėjo pas Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną Rimantą Balsį ir pasiūlė sudaryti tokį vardyną. Mes su studentų grupele sėdome, iš esamų žodynų atrinkome tik lietuviškos ir baltiškos kilmės vardus ir sudėjome į vieną knygą.

– Ar sudėtinga atrinkti, kurie yra lietuviškos, baltiškos kilmės vardai, o kurie atėję iš kitų kalbų?

– Visai nesudėtinga. Mes turime nuostabų, jau šešis kartus išleistą Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyną“. Turime puikią Zigmo Zinkevičiaus monografiją „Lietuvių asmenvardžiai“. Ten atlikta labai daug tyrimų, įdėta labai daug darbo ir sudėti visi lietuvių vartojami vardai. Taigi mums reikėjo atrinkti tik lietuviškos ir baltiškos kilmės vardus, patikslinti vieną kitą dalyką, nes yra naujesnių tyrinėjimų, sukirčiuoti visas formas ir patraukliai pateikti, kad visi galėtų skaityti ir suprastų, kas ten parašyta.

– Nemažai vardų, kurie galbūt ir dabar paplitę, į vardyną neįtraukti. Pavyzdžiui, nerasime Jono, Petro, Marijos, Onos.

– Tai lietuviški vardai ir visi jie gražūs, nes lietuvių vartojami, bet jų kilmė kitokia. Į Lietuvą jie atkeliavo su krikščionybe. Jie hebrajiški, graikiški, lotyniški. Yra ir germanų šventųjų vardų, nemažai slaviškos kilmės vardų ir visokių kitų. Taigi tokie čia nepakliuvo. Mūsų sumanymas buvo parodyti tik baltiškus – surinkti į vieną vietą jie kitaip atsiskleidžia.

– Kiek vardyne yra vardų?

– Daugiau kaip 3 100. Mes tikrai nesitikėjome, kad jų tiek daug. Vardynas išėjo 330 puslapių.

– Kokie tipiški, buvę populiariausi baltiški vardai?

– Didžiąją dalį sudaro senieji dvikamieniai, t. y. sudaryti iš dviejų žodžių, vardai. Tai Mantvilas, Vytautas, Algimantas, Eimantas, Norvaišas, Sirvydas, Švitrigaila ir t. t. Jie yra patys seniausi (siekia kelis tūkstančius metų) ir panašūs į kitų kalbų: slavų, germanų, keltų, graikų, net senovės indų, – vardus.

Paskui nemažai iš tų vardų savo šeimoje, bendraudami šilčiau, artimiau pasidarėme visokių trumpinių. Taip atsirado Mantas, Rimas, Gintas, Skirma ir t. t. O paskui prie jų pridėjome ir visokių mažybinių ar reiškiančių priklausomybę priesagų. Taip radosi Vytenis, Ramūnas, Eimutis, Kęstutis ir t. t. Tai patys seniausi vardai.

Dar vienas labai įdomus sluoksnis – vardai, kilę iš bendrinių žodžių. Kadaise žmonės linkėjo kokio nors gyvūno ar augalo geriausių savybių, galių. Paskui tais vardais, nors jie buvo panašūs į pravardes, buvo nusakomi įvairūs žmonių bruožai. Šiandien pas mus pakliuvo tik tie, kurie skamba gražiai ir yra atėję iš tautosakos ar mitologijos, pavyzdžiui, Putinas, Sakalas, Eglė, Liepa.

– Kaip dar, be kilmės iš bendrinių žodžių, atsirado vardai?

– Duodami vardą, žmonės galvojo apie vaiko kelią ir jam tuo vardu ko nors linkėjo. Daugeliu atvejų mes netgi nujaučiame prasmę. Vytautas – tas, kuris išvydo tautą. Mindaugas – tas, kuris daug mąsto, turi daug minčių. Visvaldas – kuris visa valdo. Vėliau vardai buvo kuriami tiesiog dėliojant šaknis, ir kartais jau nebegali pasakyti, kokia reikšmė iš tų dviejų žodžių išeina. Tai rodo vardų senoviškumą.

– Agnė yra graikiškos kilmės vardas, bet mes turime lietuvišką atitikmenį Agna. Ar šis vardas pateko į vardyną?

– Kai žiūri į vardyną, viskas atrodo labai paprasta, bet iš tikrųjų čia reikia išspręsti labai daug kalbinių klausimų. Idėjų yra daug ir visokių. Vardyne parašyta, kad Agna siejama su lietuvišku būdvardžiu „agni“ – ta, kuri judri, guvi. O Agnė galėtų būti kilusi iš graikiško „tyroji, skaisčioji“. Mes šiandien dažnai net ir nebeatseksime, kada ir kokiu atveju taip yra. Pavyzdžiui, Saulius yra ir saulės vaikas, ir hebrajiškos kilmės.

– Nemažai vardų, kurie gali būti ir atėję iš kitų kalbų, ir baltiški?

– Taip. Čia kiekvieno teisė pasirinkti, kaip jo vardą aiškinti.

Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt