Profesorius George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama.

– Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai?

– Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

Septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje užsimezgė pilietinių, moterų teisių judėjimai, aštuntajame dešimtmetyje – gėjų teisių judėjimai, protestai prieš Vietnamo karą. Buvo rengiama daug protesto kampanijų.

Kad klestėtų visuomenės judėjimai, yra svarbūs ir jų dalyviai. Turi būti grupės energingų, entuziastingų žmonių, kurie nori permainų. Tai gali būti akademikai intelektualai, taip pat vadinamieji „antiakademikai“, grass–roots (liet. bendruomenių) aktyvistai. Pastarieji akademikus dažnai suvokia kaip problemos, su kuria reikia kovoti, dalį. Jie sako, kad akademikai tiesiog sėdi ir kalbasi, bet iš esmės nededa realių pastangų, kad ką nors pakeistų. Tik nedaugelis geba suderinti akademinį darbą su socialiniu aktyvumu.

Pavyzdžiui, žurnalo „Socialinių judėjimų studijos“ (angl. Social movement studies), kurio vienas redaktorių buvau ir aš, sumanymas buvo sukurti bendrą akademikų ir grass roots aktyvistų erdvę, per kurią į judėjimus galėtų aktyviau įsitraukti akademikai, o aktyvistai galėtų konstruoti savo judėjimų tęstinumą per protestų teorijos ir istorijos pažinimą.

Tai ne visai pavyko. Žurnalas tapo tik akademiniu, kuriame sociologai, kultūros studijų tyrėjai, politikos mokslų tyrėjai kalbėjosi tarpusavyje. Taigi yra sudėtinga suburti akademikus ir visuomenės aktyvistus į vieną pasaulį, vieną erdvę, kuri būtų anapus to paprastojo aktyvizmo formų – eitynių, protestų, barikadų statymo. Tačiau tai viena iš svarbiausių užduočių įprasminant ir įveiksminant visuomeninius judėjimus, kad jie galėtų daryti didesnę įtaką.

– Kodėl subkultūras priskiriate prie politinių visuomeninių judėjimų?

– Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad subkultūros atsirado iš gatvių. Gatvės suvokiamos kaip romantiška, fetišistinė erdvė, kurioje buriasi jaunos kartos žmonės ir per savo medijas formuoja naują žvilgsnį į pasaulį. Viena vertus, jie išsiskiria savo mėgstamos muzikos, aprangos stiliumi, kita vertus, tas jų naujas žvilgsnis yra iš esmės politinis.

– Ar žmonės Britanijoje nori būti pilietiškai aktyvūs, ar jaunoji karta yra politiškai angažuota?

– Į šį klausimą atsakau stebėdamas savo studentus. Daugelis jų yra 18–21 metų. Universitete jiems siūlau kursus apie politinę kultūros veikimo sampratą. Žinoma, galbūt aš gaunu nepakankamai reprezentatyvius atsakymus į šį klausimą, nes mano studentai domisi politika. Jauni žmonės dažnai kritikuojami, viena vertus, dėl to, kad nėra gana angažuoti, kad yra hedonistiški, jiems rūpi tik įžymybės ir televizijos žvaigždžių kultūra. Kita vertus, jaunimas kritikuojamas ir dėl to, kad yra antisocialus, linkęs užsisklęsti įvairiose subkultūrose.

Aš pats nebūčiau linkęs palaikyti šio tradicinio nostalgiško naratyvo, kad „štai mūsų laikais buvo kitaip, buvo geriau“. Mes, vyresnioji karta, naudodami tokį nostalgišką naratyvą jaunų žmonių kritikai, jų niekaip neužkrėsime socialinio, pilietinio, arba, vadinkime, politinio aktyvumo idėja. Man rūpi jiems siūlyti įžūlias idėjas, kurios iš tiesų galėtų juos įkvėpti.

Daug jaunų žmonių Didžiojoje Britanijoje nenori būti aktyvūs, nes jie daug girdėjo apie socialinį aktyvizmą, kuris vyko kelis dešimtmečius iki jų gimimo. Labai daug jaunų moterų Didžiojoje Britanijoje sako: „Aš nesu feministė, bet…“ Jos vis tiek pozicionuoja ir suvokia save moterų judėjimo, kuris vyko septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, kontekste. „Aš nesu feministė, bet“ reiškia, kad toms jaunoms moterims, kurios taip sako, yra sunku tvirtinti, jog jos turi aiškias politines sąsajas su feminizmu, nes į tai yra nepatikliai žiūrima iš visuomenės daugumos pozicijų, į tai nepatikliai žiūri vyrai ir kitos jaunos moterys.

Feminisčių problemos nebėra daugelio jaunų moterų kasdienio diskurso dalykas. Tačiau pažiūrėkime, ką pasako tas „bet“. Tas „bet“ reiškia, kad aš žinau, kas yra feminizmas, ką gero jis man davė, tačiau negaliu juo žavėtis ir pasakoti apie tai savo draugams. Galima rasti labai daug argumentų – pavyzdžiui, vaikinai to nemėgsta ir panašiai.

Tačiau tai – dar ne galutinė stotelė, čia tradiciją sukaupusio feministinio pilietinio judėjimo prasmė nesibaigia. Tos jaunos moterys baigs universitetus, paskui – penkeri metai darbovietėje, dešimt metų santuokinio gyvenimo, kol galiausiai jos pagalvos: „Žinote ką, iš tikrųjų aš esu feministė. Ir visą laiką ja buvau. Ir tuose tekstuose, kuriuos aš skaičiau universitete, iš tikrųjų buvo svarstomi svarbūs dalykai, jie yra teisingi.“

Aš tikiu ir tokiu pilietinių judėjimų tradicijų tęstinumu, jų idėjų gyvybingumu bei atnaujinimu.

– Kaip pasikeitė politinis aktyvumas Didžiojoje Britanijoje tuo laikotarpiu, kurį jūs tyrinėjate?

– Galime trumpai apžvelgti. Septintasis dešimtmetis – didelis politinio aktyvumo sprogimas. Apie 95 proc. visų Didžiosios Britanijos žmonių tiesiog gyveno kasdiene buitimi. Visuomenėje buvo tik apie 5 proc. vadinamųjų aktyvistų, hipių, „frykų“ (angl. freaks – keistuoliai). Tačiau ši maža dalis žmonių per septintąjį dešimtmetį turėjo didžiulę įtaką visuomenės pokyčiams. Daug reikalavimų buvo patenkinta ir pokyčių teisiniame reglamentavime pasiekta būtent šios kartos aktyvistų. Tai buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje.

Devintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko svarbios politinės permainos. Į valdžią atėjo radikali dešiniųjų vyriausybė. Valdant Margaret Thatcher (Margaret Tečer) buvo ketinama pakeisti tradicinio britiško gyvenimo suvokimą ir realijas. Ir ši vyriausybė tai padarė – ji pakeitė politinį peizažą. Margaret Thatcher buvo svarbi radikali asmenybė, padariusi didelę įtaką Didžiajai Britanijai. Tuo metu telkėsi daug opozicijos, visuomenė tapo poliarizuota.

Jei pažiūrėtume į policinės jėgos vartojimą Didžiojoje Britanijoje tuo metu, pamatytume, kad tai buvo labai politizuotas ir pavojingas momentas šalies istorijoje. Buvo matyti didelis klasinis antagonizmas, alternatyvių kultūrų ir policinės jėgos antagonizmas. Naujoji vyriausybė save priešino su profsąjungomis ir dirbančiąja klase, priešino su hipiais, “frykais” ir kitais aktyvistais. Policija buvo naudojama, kad pakeistų tų aktyvistų nuomonę, kad nutildytų juos, priverstų pasiduoti. Bet tai niekaip negalėjo įvykti. Profesinės sąjungos dar niekada nebuvo tokios stiprios kaip tuo metu, o alternatyvi visuomenė taip pat dar niekada nebuvo tokia antagonistinė kaip Margaret Thather valdymo laikais.

Tai Britanijoje buvo destabilizuojantis ir gluminantis periodas, kuris sukėlė masinį visuomenės antagonizmą.

Aš maniau, kad dešimtajame dešimtmetyje nieko ypatinga nebevyko. Tačiau svarbu tai, kad atsirado naujos jaunų žmonių grupės, kurios protestavo prieš tuomet Didžiojoje Britanijoje statytą greitkelį. Buvo organizuojamos protesto stovyklos – žmonės gyveno po atviru dangumi, miškuose mėnesį, pusę metų, metus taip įprasmindami savo nepritarimą. Ir ilgainiui tų grupių atsirado vis daugiau – plito “pasidaryk pats” idėjos, antiautomobilinė kultūra.

Toks aktyvistų organizavimosi būdas įkvėpė “žaliąją” politiką. Šie jauni žmonės turėjo labai mažai sąsajų su ankstesnių kartų aktyvistais. Per keletą metų jų judėjimas išsiplėtė, įsiliejo į pasaulio antiglobalistinius ir antikapitalistinius judėjimus.

Kalbant apie subkultūras, per pastaruosius 20 metų vyko subkultūrų postmodernėjimas, todėl šiandien nebėra taip lengva identifikuoti politines pozicijas per subkultūrų tapatumą. Ir vyko ne tik subkultūrų postmodernėjimas. Kartais sunku identifikuoti politines pozicijas net politinėse partijose.

– Galbūt vadinamieji grass roots visuomeniniai judėjimai gali padėti išgryninti politines pozicijas?

– Bent jau Didžiojoje Britanijoje darosi vis sunkiau identifikuoti politines pozicijas. Kartu su politikos modernėjimu ateina postideologinis periodas, vis dažniau linkstama į konsensusą. Sakyčiau, kad tai vyksta dėl liberalios demokratijos įsitvirtinimo valstybėje ir visuomenėje.

Liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Aš iš esmės nepalaikau liberalios demokratijos dvasios. Nes visuomenei, mums, reikia tų ramybės drumstėjų, reikia aktyvistų, žmonių, kurie mus speistų į kampą, o kartais net gana radikaliai. Tik taip įmanoma stimuliuoti demokratiją ir ją atnaujinti.

Įtvirtinta liberali demokratijos forma ilgainiui tampa ribota ir ribojanti. Ją reikia stumti ne tik, kad atnaujintum, bet ir kad išplėstum. Tai ir yra aktyvistų darbas.

– Kaip tie visuomeniniai judėjimai, kartais – net labai radikalūs, gali padaryti įtaką tam, kas vyksta valdžios sluoksniuose, kaip jie gali sukelti permainas?

– Tos priemonės paveikti politinius, visuomeninius pokyčius gali susidaryti iš labai mažų dalykų, tačiau kai kurios yra ypač svarbios.

Svarbus yra pilietinio judėjimo vidinės organizacijos lygis. Tai dažniausiai būna nuobodi politinio aktyvizmo dalis. Tai – dalyvauti susitikimuose, konstruoti strategiją, kalbėtis apie planus. Kai kurie žmonės tiesiog nenori to daryti, jie nori išeiti į demonstracijas, burtis į protesto stovyklas, veikti ką nors kur kas aktyvesnio, o ne planuoti. Tačiau organizacinis momentas yra labai svarbus. Jei neturi organizacijos, jei neturi bendraminčių tinklų ar bent menkiausios struktūros, tai veikti ir padaryti efektą visuotiniams pokyčiams yra gana sunku.

Aišku, neatsiejama politinio aktyvizmo dalis yra medijų naudojimas savo tikslams pasiekti. Jei pilietiniai aktyvistai negali patekti į vyraujančią, tradicinę, žiniasklaidą, jie paprastai kuria savo –alternatyviąją žiniasklaidą.

Aš domėjausi „Indymedijos“, t.y. alternatyvių pilietinių judėjimų žiniasklaidos, atsiradimu per pastarąjį dešimtmetį. Tai dalis alternatyvios medijų tradicijos, kurios šaknys – septintojo dešimtmečio pogrindinė spauda ir piratinio radijo atsiradimas. Tai – ilgi metai nepasitenkinimo vyraujančia žiniasklaida tradicija. Politiniai aktyvistai paprastai mano: kadangi vyraujanti žiniasklaida nenori mūsų įsileisti, kadangi ji nerašo mūsų istorijų, kadangi ji iškreipia mūsų pasakojimus ir teikia pirmenybę valdžios atstovų balsams, o ne mums, mes turime kurti savo žiniasklaidą.

Kalbant apie efektą, kurį galima padaryti per tokią alternatyvią spaudą, aišku, pirmiausia ji veikia kaip idėjinių bendraminčių telkimo, susižinojimo, žinių, įgūdžių perdavimo priemonė. Bet, pavyzdžiui, man teko matyti vieną pogrindinį Britanijos septintojo dešimtmečio žurnalą, kuris turėjo nuolatinį skyrelį „Nesąmoningiausias savaitės suėmimas“ (angl. Crap arrest of the week). Iš pirmo žvilgsnio tie suėmimai atrodė niekuo neišsiskiriantys, o skyrelio politinės užmačios atrodė „nerimtos“, trivialios, humoristinės. Tačiau dešimt metų kiekvieną savaitę būdavo tą skiltį kuo užpildyti. Ir po kiek laiko, nori nenori, imi galvoti: „Dieve, iš tikrųjų – kažkas iš esmės yra blogai mūsų baudžiamojoje sistemoje.“ Netgi per tokias smulkmenas galima keisti politinę sistemą.

Žinoma, dabar galime kalbėti apie internetą kaip telkimo priemonę – prieš dvidešimt metų dar negalėjome to padaryti. Interneto stiprybė yra ta, kad jis yra atviras ir prieinamas, jame galima pateikti aukštos kokybės medžiagą. Tačiau blogai yra tai, kad internetas nėra viešoji medija. Tai nėra laikraštis ar skrajutė, kurią galima būtų platinti gatvėse.

Galbūt naujos politinio aktyvizmo formos gims būtent Lietuvoje. Į jus yra nukreiptas šalių su ilgesne politinio aktyvizmo tradicija žvilgsnis.

– Koks gali būti Lietuvos aktyvistų vaidmuo globalesniame kontekste?

Komunizmas buvo viena iš blogiausių jūsų patirčių. Tačiau ir vakarietiško kapitalizmo spindesys jūsų neišgelbėjo. Po 20 metų pereinamojo periodo jūs nesijaučiate gerai. Dabar yra puiki terpė visuomenės aktyvumui rastis. Ir to jūsų Vakarai pamokyti negali, nes jie patys yra aprimę, nebeturi tiek daug idėjų. Senosios Vakarų šalys jūsų laukia, kad jūs pradėtumėte diktuoti naujų socialinių judėjimų madas.

Spausdinta “Atgimime”, 2009 m. kovo mėn.