Tiškevičių giminės pradininkai
Tiškevičių giminėspradininku laikomas XV amžiuje gyvenusio Kijevo bajoro Kaleniko Miškovičiaus (istorijos šaltiniuose minimo 1437 metais) sūnus Tiška (Tyško), kurio pilnas vardas buvęs Timotejus (Tymotej). Tiškos įpėdiniai rašytiniuose istorijos šaltiniuose vadinami Tiškovičiais (Tyškovič), o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais (Tyszkievvicz).
Tiškos sūnus turėjo didžiojo kunigaikščio dvarionio titulus, ėjo įvairias atsakingas valstybines pareigas.
Iš Lietuvos valstybės istorijos mums daugiau žinomas Mykolas Tiškevičius (Michailo Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (karo vadas), Didžiojo kunigaikščio pasiuntinys Kryme (1537-1539 m.). Iš kitų Tiškos sunų yra žinomas 1508 metais minimas Didžiojo kunigaikščio dvarionis Levas Tiškovičius.
Bene svarbiausiu yra Lohojsko (Gudija) ir Berdyčevo (Ukraina) valdų savininkas, Palenkės bei Smolensko vaivada, Punsko ir Minsko seniūnas, karališkasis maršalka, grafas Vasilis Tiškovičius (Vasil Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniu Rusijoje, Aukso Ordoje, Valakijoje, Livonijos karo metu 1561 metais pasižymėjo kovose su švedais. Grafo titulą jis gavo iš karaliaus Augusto 1569 m. lapkričio 5 d. už nuopelnus Lenkijos – Lietuvos valstybei. Šis titulas paveldėjimo keliu atitekdavo visiems Vasilijaus linijos Tiškevičiams. Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo grafų titulą Tiškevičiams 1861 ir 1862 metais patvirtino Rusijos imperatoriai, o 1871 metais – Saksonijos karalius.
Vasilis Tiškovičius davė pradžią Lietuvoje gyvenusiai Tiškevičių giminės linijai. Šios šakos Tiškevičiai XVI amžiuje pasikėlė į Lohojsko dvarą netoli Minsko, gavo grafo titulą ir palaipsniui įsitvirtino visuomenės gyvenime.
Nuo XVI amžiaus Lohojsko dvaras tapo grafų Tiškevičių Vasilio linijos lopšiu. Įsigydami vis naujų valdų, XVIII-XIX a. Lohojsko šakos Tiškevičiai įsitvirtino visoje Lietuvoje ir išgarsejo kaip turtingiausi žemvaldžiai. XXI amžiuje jie valdė Biržus, Palangą, Kretingą, Raudondvarį, Žiežmarius, Vokę, Užtrakį, Lentvarį ir nemažai kitų dvarų, turėjo rūmus ir fabrikus Vilniuje, Užtrakyje ir Biržuose, kūrė naujas ordinacijas.
Tiškevičių giminė susidėjo iš dviejų šakų – Skumino ir Kaleniko. Skumino šaka išnyko XIX amžiaus pradžioje, mirus paskutiniajam jos vyriškosios linijos atstovui. Liudvikas Skuminas mirė 1808 m. birželio 28 d. Vilniuje. Jam mirus, baigėsi Tiškevičių giminės Skuminų šaka. Tuo tarpu Kaleniko šakos Tiškevičiai XVI amžiaus pirmojoje pusėje persikėlė iš Lenkijai atitekusių rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (t.y. dabartinės Ukrainos) į Lohojsko dvarą netoli Minsko, gavo grafų titulą ir palaipsniui įsitvirtino lietuviškose žemėse. Nuo to laiko ši Tiškevičių giminės šaka buvo pradėta vadinti Lohojsko šaka. Iš grafų Tiškevičių giminės Lohojsko šakos pradininko Vasilio Tiškevičiaus sūnų olesnę giminės liniją pratęsė Jurgio Tiškevičiaus įpėdiniai.
Parengta pagal ANTANO TRANYZO publikaciją “Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė” išspausdintą „Vakarinėje Palangoje” (1998 m. Nr. 57, 58, 59).
