Skirmantas Valiulis: ,,Visi mes vairininkai iš prigimties”
Televizijos ir kino kritikas, žurnalistas, erotikos muziejaus įkūrėjas Skirmantas Valiulis vairuotojo pažymėjimo neturi, tačiau į vairavimą sako žvelgiąs plačiąja prasme. Vilniaus universiteto dėstytojas, žurnalistikos paslapčių mokantis ir Klaipėdos universiteto studentus, tikina, kad didžiausias menas – vairuoti meilėje ir šeimoje: ,,Aš visą gyvenimą to mokiausi ir dabar tebesimokau”, – teigė S. Valiulis.
Nenunešė kyšio
– Turite ne tik savitą požiūrį į vairavimą, bet ir įdomią patirtį. Gal pasidalintumėte ja?
– Vairuoti pradėjau nuo arklio. Išmokti jį suvaldyti – nemenkas darbas. Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė įvykis, kai, tėvui išvažiavus, su mama nemokėjome pakinkyti arklio. Su balneliais bei pavalkais iš vietos taip ir nepajudėjome. Tuo baigėsi mano arklininkystė. Kadaise vairavau ir anglišką tėvo dviratį. Du dalykai Smetonos laikais buvo amžini: angliškas dviratis ir angliškas kostiumas. Vairuotojo teisių iki šiol neturiu. Jei vairuočiau, tikriausiai dėl savo silpno regėjimo įvažiuočiau į kitą automobilį.
– Gal Jus žmona visur vežioja?
– Ji nevairuoja dėl juokingo įvykio. Tarybiniais metais mes laukėme ilgoje eilėje, kol žmona gavo automobilį ,,Moskvič”. Norint jį atsiimti, reikėjo ,,praeiti” gydytojų komisiją, o ji – ar per savo jaunumą, ar per žioplumą – nežinojo, kad reikia ten nešti kyšį. Todėl gydytojai parašė, kad jos širdis labai silpna, greitai mirs. Grįžo namo labai išsigandusi, automobiliui skirtą kortelę pardavė, o širdimi nesiskundžia iki dabar. Bet taip ir nevairuoja. O automobilininko gyvenimui buvome pasiruošę, net garažą išsikasėm.
Nujaučia avarijas
– Ar Jūs prietaringas keleivis?
– Mano prietarai labai paprasti. Jei aš važiuoju automobiliu, nesvarbu kokiu, būtinai pakeliui visada įvyksta avarija. Esu tartum mediumas, nujaučiantis būsimas avarijas, nors nė karto nesu į jas pats pakliuvęs. Netgi tada, kai važinėjome po Graikijos kalnus dviaukščiu autobusu, nieko neatsitiko. Atsimenu, tuomet, visą laiką sėdėdamas už vairuotojo nugaros, šaukiau, kad jau griūvam tiesiai į prarają. Vairuotojas su gide visą kelią keikėsi nesuprasdami, kam tą „panikierių“ kartu paėmė.
– Kokiu transportu keliaujate mieliausiai?
– Į tolimesnes keliones keliauju autobusu. Traukinių nemėgstu – jie lėti. Lėktuvai nepatinka, nes jie per greiti. O autobusas – pats tinkamiausias. Jame gali sutikti įvairiausių profesijų žmonių. Kaip žurnalistui, man taip keliauti nenuobodu. Prasiplečia pažįstamų ratas.
Ateitis be automobilių
-Kaip manote, kas bus su automobiliais ateityje?
– Bijau, kad žmonės pradės deginti automobilius. Jau ir dabar per daug niekas jų nesigaili. Kova su automobiliais gali prasidėti, kai žmonėms nebeliks vietos. Bet tikiuosi, kad iki to laiko mes keliausime kitu būdu. Gal oru, gal patys išmoksime skraidyti su kažkokiais lengvais prietaisais. Kuras baigiasi, sunkiųjų mašinų laikas praeina, bus ieškoma naujų komunikacijos būdų. Su naujais išradimais ir miestų civilizacija gali labai smarkiai pasikeisti. Fantastiniai filmai rodo modifikuotą automobilį. Bet aišku viena – išliks žmogaus poreikis greičiui. Visa komunikacija dėl to ir atsirado, kad savyje turime įgimtą greičio jausmą. Geriausias ir greičiausias vairavimas sapnuose. Mano mėgstamiausi sapnai, kai aš galiu išskristi į bet kokią erdvę ir bet kokiu greičiu. Mokame vairuoti ar ne – visi mes vairininkai iš prigimties. Ir vairuojame patys save.
Kalbina taksistus
– Ar tiesa, kad Jūsų mama mėgo automobilius?
– Aš savo velionės mamos klausdavau, ką jį žiūri per televiziją. Ji atsakydavo, kad žiūrinti ,,Panoramą” ir „Formulę-1”. Mane jos atsakymas pritrenkė. Prie televizoriaus ji dažniausiai prisėsdavo po Mišių. „Formulę-1” mama žiūrėdavo, nes tikėdavo, kad kas nors atsitiks: ,,Vaikeli, čia gi turi kas nors atsitikti, juk taip nebus, kad visas tris valandas lygiai važiuotų. Vis tiek kas nors išlėks ar užsimuš”, – sakydavo. Ji laukdavo nuotykio, bet kodėl ji to laukė žiūrėdama ne filmus, o automobilių sportą, išsiaiškinti man nepavyko.
– Ką veikiate atvykęs į Klaipėdą?
– Visada kalbuosi su taksi vairuotojais. Jie puikiai išmano miesto gyvenimą, gali tokių paslapčių papasakoti, kurių niekur kitur nesužinosi. Pakalbėjus su Vilniaus geležinkelio stotyje dirbančiais vairuotojais, galima sužinoti viską apie prostituciją, jos formas ir kainas. Jie tarsi enciklopedija. Visai neseniai įsitikinau, kad sena geografija vis dar aktuali. Atvažiavęs į Klaipėdą, taksistų klausiu ne kur Klaipėdos universitetas, o kur buvusi jūreivystės mokykla. Vairuotojai ją geriau žino. Įdomu tai stebėti. Argumentuotos taksistų nuomonės kartais tampa ir televizijos komentarų dalimi.
