Skirmantas Valiulis. Apie S. Žvirgždo fotografijų parodą “Lietuvos peizažai”
Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą negu iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose. Ir ne vien todėl, kad jis peizažų ieškoti važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jeigu ir pasitaiko kokia trobelikė – tai arba Bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi. Su kuo dar palyginti? Nebūtų galima net su A. Baranausko “Anykščių šileliu”, nes tas buvo kertamas ir tapo pirmykštės Lietuvos naikinimo simboliu. Tiktų prisiminti S. Daukantą, poetiškai aprašiusį Lietuvos sengires. Ir S. Žvirgždas su ilgesiu žvelgia į senosios gamtos reliktus, todėl palyginimas su romantišku XIX a. jam ypač derėtų. Juolab kad tada iš literatūros miškas ir lietuvis kėlėsi į grafikos lakštus, o J. Čechavičius pradėjo savo keliones su fotoaparatu po Vilnių ir Vilniaus apylinkes. S. Žvirgždas išstudijavęs jo maršrutus, nes ir pats yra tokios fotografijos pasekėjas. Tuo ir skiriasi nuo J. Kalvelio, iš miškų pabėgusio į Nidą, kur vėliau supuolė visas būrys Lietuvos fotografų, nuo A. Sutkaus, žvalgiusio ir fiksavusio Lietuvą iš paukščio skrydžio, o paskui vis vien grįžusio pas savo žemiškus herojus, nuo A. Kunčiaus, kurio tolių vaizdai dažnai rodo ne medį, bet mišką, o Lietuvos debesų fotografijos sukuria pusiau fantastišką didingų kalnų įspūdį.
Pagal užmojį ir šviesos jausmą panašesnis A. Kunčius, bet S. Žvirgždas truputį šaltesnis, racionalesnis, detalesnis. Jį labiau tiktų lyginti su anglu P. H. Emersonu, XIX a. pabaigoje susirūpinusiu civilizuojamu peizažu, o apie savo 16 fotografijų knygą ‘Pelkių lapai” pasakiusiu, kad tai “šešiolika pačių kukliausių nuotraukų, subtilių pilkšvo pasaulio graviūrų su neryškiais erškėčio šakų ir sausų nendrių krūmais”.
S. Žvirgždas savo peizažinės fotografijos toliais artimesnis amerikiečių menininkams: nuo C. E. Watkinso iki A. Adamso. Abu fotografavo tą patį Kalifornijos Yosemite slėnį, kurio pirmapradiškumas primena Biblijos aprašytus Žemės kūrimo laikus. A. Adamso peizažus sovietų metais S. Žvirgždas kelias dienas laikė savo fotolaboratorijoje, nes amerikiečio paroda Lietuvoje buvo atšaukta, o darbai vėl grąžinti į Maskvą. Nepaprastas A. Adamso vaizdo ryškumas ir pustonių gausa įstrigo S. Žvirgždui į atmintį visiems laikams. Jis pats labiau mėgsta kitą biblinį kūrimo etapą, kai viskas skendi ūke. Be to, Lietuvos peizažo toliai – ne kalnuotoji Amerika, todėl S. Žvirgždas komponuoja panoramą su medžiais, kad atsivertų tolimesni planai ir perspektyva.
Ir vis tiek jokio monumentalumo, tik intymus žvilgsnis į slėpiningą ūką, iš kurio lyg F. Felinio filme ‘Amarcord” gali išnirti karvė, avis, medis ar tiltelis, vedantis į kitą krantą. Regis, į amžinybę, nes S. Žvirgždo peizažo paprastumas skatina ieškoti nekasdieniškų motyvų. Todėl jis mėgsta vaikščioti gamtoje vienas ir ten medituoti lyg bažnyčioje. “Jeigu nėra savito santykio su gamta, susikaupimo, nieko ir nebūna”, – sako autorius.
Kartais prisimeni V. Krėvės apsakymo “Skerdžius” mintį: “Nedaryk kitam bloga ir niekas tau nedarys”. Gal todėl dabar tiek maža tikrų peizažo meistrų, nors Lietuvoje turime net dvi gamtai skirtas tarptautines parodas: “Gamta – visų namai” ir “Gyvos žemės mintys”. Saldokų saulėlydžių ir medžiuose skendinčių sodybų – gausybė, tačiau koncepcijos nėra. Tolstame nuo savo kasdienio gyvenimo ir darosi svarbi tik akimirksnio egzotika.
Kas kita D. Thoreau laikais, kai jis rašė savo garsiąją knygą ‘Voldenas, arba gyvenimas miške”. Fotografijos istorikė M. Marien (“Fotografija. Kultūros istorija”) rašo, kad su juo amerikietišką peizažinę fotografiją siejo “gamta kaip Dievo išraiška”. O kaip yra dabar?
Vis dažniau rodomas didėjantis žmogaus atotrūkis nuo gamtos ir savo prigimties galių. Skaitmeninės technikos laikais ir pati fotografija vis dažniau kelia klausimą, kas yra tikra, o kas fantazijos ar manipuliacijos? Kaip sako šiuolaikinis dar gryno fotopeizažo meistras japonas H. Sugimotas, peizaže atsiranda gamtos grožio ir žmogaus jausmų disharmonija. Rytai ir yra kontempliatyvaus peizažo pradininkai, o Vakarai nuolat stengėsi valdyti gamtos galias. A. Andrijauskas knygoje “Grožis ir menas” rašo: & kinų peizažinės tapybos estetika nukreipia dailininką atvaizduoti vientisą nuolatos besikeičiančių būties procesų srautą, o vakarietiškoji kviečia išplėšti iš jo statišką akimirką ir ją fiksuoti”. Lietuvos tradicijos ne tokios senos, bet iš senųjų peizažo kūrėjų S. Žvirgždas mini A. Žmuidzinavičių, o iš fotografų – visai ne peizažo meistrą, o labai laisvos dvasios fotografą A. Macijauską, kuris visada buvo reiklus fotografijos formai. Šituo požiūriu formaliausi laikytini S. Žvirgždo ciklai-montažai ‘Pasakos nepasakos” ir “Vizijos”. Bet kompiuterių laikais jis liovėsi “montavęs”, o ir peizažo fotografijoje, sako, aprimęs ir ieškąs paprastumo.
Stebina jo kantrybė ir pastabumas: dvidešimt metų vaikščiota Vilnios krantais ir vis dar gebama žavėti netikėtu požiūriu ir nuotaika. Ir šioje knygoje jie sudaro “Lietuviškų peizažų” šerdį. Nepamirškime, kad čia sukinėjęsis J. Bulhakas prieš karą siūlė steigti tarp Naujosios Vilnios ir Vilniaus ką nors panašaus į šių dienų Rumšiškes. Ir grindė tuo, kad šiose vietose galima rasti visą – kalvotą, slėningą, su kaimiškom sodybom ir miesto pakraščiu, su giriom ir upelių vingiais – Lietuvą. Prie šios visumos S. Žvirgždas priduria keletą vaizdų, nufotografuotų prie Nemuno, iš Verkių, iš Aukštaitijos nacionalinio parko ir Nidos. Kas ieškos geografijos, gali ir nusivilti neradęs savo gimtinės peizažo. Bet tegu tada varto J. Polio ar R. Paknio knygas. A. Kunčius ‘Tolių vaizdus” rinkosi pagal subtilią pilkumos skalę Lietuvos peizaže. Lemia ne skaičiai, vietų aprėptis, o meninis vientisumas. Jį galėtume apibūdinti S. Žvirgždo žodžiais: “Mums peizažas yra tapęs kasdienybe, o man norisi šventiškumo”. Gal tą geriau pajunta užsieniečiai, įvertindami S. Žvirgždo fotografijas gausiais apdovanojimais? ‘Tokios gamtos jie nebeturi, – aiškina autorius. – Be to, ten fotopeizažai vis dažniau perspalvinami, perkuriami.”
‘Lietuvos peizažų” autorius spalvas perteikia tonais. Jam puikiai tiktų rusų rašytojo gamtininko M. Prišvino žodžiai: “Einu į mišką studijuoti šviesos ir šešėlių”. S. Žvirgždas irgi iš pat anksčiausio ryto kyla į medžioklę. Perkeltine prasme visas jo gyvenimas – ėjimas į šviesą. Jaunystėje svajonės ir studijos Vilniaus universitete. Susibūrę jaunuoliai iškelia vėliavą – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Už laisvės iššūkį S. Žvirgždui teko kelerius metus praleisti lageryje tolimojoje Mordovijoje. Grįžo ‘pažymėtas” politinio kalinio ženklu. Apie studijas nebuvo galima net svajoti. Ir fotografijos srityje teko pradėti nuo žemiausios pakopos – mokinuko ateljė. Tačiau Stanislovas nenusiminė: daug skaitė, studijavo fotografijos paslaptis. Ir dabar Lietuvoje mažai kas jam prilygsta, kai reikia patarimo dėl kokių fotografijos procesų ar technikos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, atsivėrus specialiems bibliotekų fondams ir archyvams, S. Žvirgždas įniko į fotografijos istoriją, parašė ne vieną straipsnį, išleido kelias knygas. Jis turi puikią atmintį, pastabumą, sugebėjimą gretinti ir analizuoti fotografijos slėpinius. Vienas malonumas narplioti su juo kokią fotografijos istorijos mįslę!
Galbūt fotografijos istorija yra lyg jo peizažų tęsinys: tokia pat meilė senovei, istorijai, laikui, tarytum lėtai tekančiam medžių kamienais ir šakomis arba atkuriamam iš fotolakštų. Gerai jaučia laiką Stanislovas ir šiandien atlikdamas daugybę darbų – Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde, eidamas įvairias visuomenines pareigas, kurių bėgant metams nemažėja. Sunku įsivaizduoti, bet iš savo buto Antakalnyje jis tebesidairo į peizažus: artimus, už Neries, ir tolimus, kur gydytojai patarė minti dviratį.
S. Žvirgždas visur spėja ir be automobilio, bent jau be savo. Jo gyvenimo būdui labai tiktų lotyniškas posakis, ‘Festina lente”. Radęs savo tempą ir temą, jis atkakliai braunasi į temos tankmę. Fotopeizažų gausėja, bet jie nėra vienodi. Kartais atrodo, kad ta Vilnia, prie kurios ir aš gyvenu jau 30 metų ir kasdien važiuoju į Vilnių jos pakrantėmis, yra lyg kokia begalinė gyvenimo upė, lyg koks gausių Lietuvos upių ir ežerų simbolis. Pažvelgė fotografas pro savo buto langą – jau Vilnios motina – Neris, bet vaizdo magija – ta pati. Lyg matytum prarastą vaikystės rojų, kai viskas dar skendėjo mistiniame nuojautų ir nuovokų rūke. Ir nesvarbu – švinta ar temsta. Svarbiausia nebijoti atsimerkti tamsoje, “pamatyti” ją kaip šviesą. Ir neklausti, kam pateka ar leidžiasi saulė, nes ji visada rodo kelią tau.
Į “natūralųjį” S. Žvirgždą reikia įsigilinti. Iš literatūros veikalų išmetami peizažai ir visokie ilgi aprašymai, nes adaptuotojams rūpi tik siužetas. Tačiau S. Žvirgždo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur, atrodo, nėra nieko dramatiška. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, o kartais net pernelyg realu. Kaip vaikystėje Balbieriškyje, prie Peršekės, kai visi žiopsojo į žiobrių gaudytojus, ir jis nukrito nuo liepto. Kažkas pamatęs ištraukė. Nuo to laiko vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, “ašara Dievo aky”. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje telpa visa planeta.
