Pranas Genys

Pranas Genys ir jo kūrybinis palikimas žemaičių “Alkos” muziejuje

Pranas Genys – žmogus, kurio vardas gerai žinomas ne tik Telšiuose, bet ir visoje Žemaitijoje. Žinomas jis ir kaip poetas, publicistas, didelis kultūros veikėjas, didžiausio Žemaitijoje „Alkos” muziejaus įkūrėjas bei statytojas. Tai tragiško likimo, bet nepaprastai tvirtos, užgrūdintos valios žmogus. Kartu jis ir svajotojas, romantikas, palikęs po savęs ryškius, nenykstančius pėdsakus, įmintus Žemaitijos, o ypač Telšių kultūriniame gyvenime.

Pranas Genys gimė 1902 metais kovo 1 d. Kalnėnų kaime, netoli Telšių. Ši gimimo data nurodyta remiantis 1940 m. išleista „Lietuviškąja enciklopedija”, nors Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai”73 nurodoma kita gimimo data – 1902 m. vasario 15 d. P. Genio tėvai Kalnėnuose turėjo stambų ūkį su 50 ha žemės, kildino save iš bajorų. Šeimoje augo 5 vaikai, iš kurių Pranas – vyriausias. Jis iš pat mažens buvo jautrus, pastabus, romantiškas. Daug įtakos būsimam poetui darė gimtojo kaimo aplinka. Tai vėliau ryškiai atsispindėjo P. Genio eilėraščiuose.

Baigęs Telšių pradžios mokyklą, vėliau tęsė mokslą Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1924 m. Jau gimnazijoje P. Genio sveikata ėmė blogėti, progresavo lemtingioji liga, kurios pirmuosius simptomus jis pajuto turėdamas vos šešiolika metų. Žinodamas, kad liga nepagydoma, P. Genys nepalūžo, buvo kaip reta atkaklus ir visomis savo išgalėmis, neprarasdamas optimizmo, toliau mokėsi, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Gimnazijoje jį labiausiai traukė lietuvių kalbos ir literatūros pamokos. Apie tai jis rašė ir savo gimnazisto užrašuose 1922 m., nurodydamas, kad „viena iš įdomiausių dabartinių pamokų – tai lietuvių kalba, kurios grožei nėra galo. Ji duoda pilną pažintį poezijos…” Su didžiausiu užsidegimu jis klauso atvykstančių į gimnaziją dėstyti rašytojų: Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Vydūno paskaitų. Pastarojo idėjos ir pasaulėžiūra padarė itin stiprų poveikį jaunajam Pranui. Jos lydėjo jį per visą gyvenimą iki pat pabaigos. Rašyti jis pradėjo dar gimnazijos suole, lankė literatų būrelį. Išgarsėjo gimnazijoje kaip geras literatas, poetas, žurnalistas. Klasėje jis rašydavo gražiausius rašinius. Vienas iš tokių jo teminių rašinių ­ „Pirmųjų rašytojų nuopelnai mūsų tautos atgimime” ­ yra išlikęs ir saugomas „Alkos” muziejuje. Rašinys įvertintas pažymiu „labai gerai”, su prierašu „tai bent darbas!”

Iš jo ankstesnių poezijos posmų, rašytų gimnazijoje, matyti, kad jaunasis nepaprastai jautrus viskam, kas jį supa, kas vyksta apie jį. Ir jaučia poreikį savo įspūdžius nedelsiant išsakyti eilėmis. Neretai kuria ir per pamokas.

Jau 1920–1921 m. Prano Genio poezijos posmai pasirodo periodiniuose lietuvių išeivių (JAV) leidiniuose „Tėviškė”, „Vytis”, „Garsas”74, jis bando užmegzti epistoliarinius ryšius ir su tuometiniais lietuvių poetais75.

1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, Pranas Genys dvejus metus mokytojavo Mažeikiuose ir Ukmergėje, taip pat pradėjo studijuoti Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Tačiau darbą mokykloje prisiėjo greitai palikti, nes liga – progresuojantis galūnių paralyžius galutinai jį prirakino prie kėdės. Pranas sugrįžo į gimtinę fiziškai ligos palaužtas. Bet optimistiška ir veikli jo dvasia palaikė jį, nedavė dvasiškai palūžti. Tada prasidėjo įnirtinga kova už gyvybę, sveikatą. Medikų pagalbos ieškojo visur: Telšiuose, Kaune, Birštone, Karaliaučiuje, Rygoje. Norimų rezultatų šie apsilankymai nedavė ir vilties išgyti eilinį kartą nesuteikė. 1927 m. gydytojų komisijos išvados buvo pačios blogiausios – invalidas visam gyvenimui…

Be abejo, poetas jautė didžiulę neviltį, tamsą, tuštumą, tačiau žodžiai, rašyti tuo metu artimai bičiulei Z. Karpavičiūtei apie savo ligą, gana šykštūs: „ (…) atrodo bus galas visam tam juokingam sapnui…”

Grįžęs į gimtinę pratinosi prie jį ištikusios fizinės negalios ir pasinėrė į kūrybą. Radijas, spauda, knygos dabar jo artimiausi draugai. Kelionės į Telšius arkliu traukiamame vežime greitai Pranui Geniui tapo kasdienės. Telšiuose nuolat susitikdavo su bičiuliais, čia jo laukė ir naujos pažintys, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Tai plėtė jo akiratį, suteikdavo naujų minčių ir planų, skatindavo didelei veiklai. Taip aktyviai įsitraukus į visuomeninį gyvenimą ir pati liga jau nebekėlė ankstesnės nevilties. 1928 m. jis ėmėsi redaguoti Šiaulių organizacijos Telšiuose leistą „Šatrijos” žurnalą, rinko medžiagą Šiaulių organizacijos istorijai. Nuolat rašė eilėraščius, straipsnius, informacijas periodiniams leidiniams, dalyvaudavo įvairių organizacijų renginiuose, skaitydavo paskaitas, susirašinėdavo su daugeliu žmonių, tarp jų ir su kai kuriais rašytojais, ruošė leidybai savo pirmąjį poezijos rinkinį.

P. Genys labai mėgo teatrą, lankė spektaklius, bendravo su teatralais, aktoriais, parašė sceninius kūrinius – „Šeimyninė laimė”, „Pilėnų kunigaikštis”, „Džiugai”, „Pelenė”, „Tikru keliu”, „Ventos našlaitė” ir kt. Pastarasis kūrinys draminis, Telšių teatro scenoje premjera įvyko 1929 m. „Kanklių” draugijai jis išvertė Lermontovo „Maskaradą” P. Genio ilgametė svajonė ­ Telšiuose įkurti Žemaičių teatrą. To imtis jis kalbino aktorių ir režisierių Balį Lukošių, o vėliau ir Juozą Miltinį76. Pastarojo laiškas minėta tema išlikęs ir saugomas Žemaičių „Alkos” muziejuje, Prano Genio archyve.

1929 m. susirašinėdamas su poete Salomėja Nėrim, P. Genys minėjo, kad jau turi sukūręs 1136 eilėraščius77. Tais pačiais metais pasirodė ir pirmoji P. Genio poezijos rinktinė „Džiugo varpai”. Dar už penkerių metų poetas prisipažins, kad jau yra parašęs apie 5000 puslapių poezijos.

1935 m. jis išleido antrąją savo poezijos knygą „Atnašavimai”, o 1941 m. trečiąją – „Rūpintojėliai”. 1944 m. spaudoje78 pasirodė žinutė ir apie būsimosios naujosios Prano Genio knygos „Saulėgrąžai” pasirodymą. Be kitų poezijos kūrinių, jame turėjo būti ir garsi „Rainių poema”, skirta šiurpios tragedijos Rainių miškelyje 1941 m. atminimui. Šis leidinys taip ir nepasirodė – rankraščiai ir leidybai atiduota medžiaga dingo be pėdsakų.

Telšiuose jau nuo 1928 m. Prano Genio ir Stasio Anglickio inicityva buvo pradėti organizuoti litratūriniai vakarai, tokie mėgiami telšiškių. Pamažu jie tapo tradiciniai. Į tokius vakarus buvo pritraukiama vis daugiau Žemaičių rašytojų, literatų, meno žmonių. Savo kūrybą yra skaitę B. Brazdžionis, J. Dovydėnas, J. Paukštelis, I. Simonaitytė, S. Anglickis, S. Santvaras, N. Mazalaitė, Butkų Juzė, P. Gintalas, M. Linkevičius. Ir visada su jais būdavo pagrindinis tų vakarų organizatorius P. Genys. Tokiuose susitikimuose su literatūros gerbėjais jis skaitydavo ne tik savo kūrybą, bet ir aktualius pranešimėlius istorine, kraštotyrine, kultūrine tema. Vakarus rengdavo įvairiose miesto vietose: Telšių visuomenės klube, gimnazijos, vyskupystės kurijos salėse, „Alkos” muziejuje. Atskiromis progomis literatūriniai vakarai būdavo transliuojami ir per radiją. Pavyzdžiui 1937 m. kovo 14 d. vykęs renginys buvo transliuotas per Klaipėdos radiofoną79. 1938 m. rugsėjo 3 d. literatūrinio vakaro, surengto naujuosiuose Žemaičių „Alkos’ muziejaus rūmuose, programa ­ per Kauno radiofoną80.

Pamažu literatūrinių vakarų renginių tradicija peržengė Telšių miesto ribas. Tokie rašytojų susitikimai su visuomene pradėti rengti ir kituose Žemaitijos miestuose ir kaimuose.

Renginys, padėjęs pamatus Žemaičių rašytojų sambūriui, 1936 m. įvyko Šiauliuose. Šį Žemaičių rašytojų literatūros vakarą kartu su S. Anglickiu organizavo ir P. Genys. To renginio metu buvo iškelta mintis, kad žemaičiams rašytojams reikėtų nuolat palaikyti ryšius, įkurti draugiją. 1937 m. spaudoje81 pasirodė žinutė apie tai, kad būsimai Žemaičių rašytojų draugijai Pranas Genys yra parengęs įstatus.

Kai kurie poetai (P. Genys, Butkų Juzė, S. Anglickis) tuo laiku ėmė kurti eiles žemaitiškai. Tai žemaičius skatino ir viešajame gyvenime kalbėti savo gimtąja kalba ir puoselėti ją. Žemaičių rašytojų gražias kultūrinės veiklos iniciatyvas parėmė ir žemaičiai studentai. Jie savo renginiuose taip pat propaguodavo Žemaičių kalbą, rengdavo literatūrinius vakarus ir į juos kviesdavosi savo kraštiečius rašytojus. 1937 m. Dotnuvoje įvykusiame viename iš tokių vakarų savo kūrybą skaitė S. Anglickis, Butkų Juzė, Pranas Genys82. Taip pamažu buvo kuriamas Žemaičių rašytojų sambūris. Pirmasis ir ryškiausias jo veiklos rezultatas – 1938 m. Kaune išleista Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai”83. Ją sudarė ir redagavo Stasys Anglickis. Knygoje pateikta penkiolikos autorių kūryba, išspausdintos beveik visų jų nuotraukos, autobiografijos arba pasisakymai.

Tų pačių metų pavasarį žurnalas „Naujoji Romuva”84 išspausdino šios antologijos recenziją, kurią parašė suvalkietis Viktoras Katilius. Šios publikacijos pabaigoje atkreipiamas dėmesys į S. Anglickio parašytą knygos įžangą, kurioje V. Katilius įžvelgia tris, tiek kalbininkų, tiek literatų dėmesio vertus žemaičių pageidavimus. Žemaičių rašytojų pasirodymą spaudoje jis įvertina kaip kultūringą, teigiamą reikšmę turintį faktą.

Pranas Genys antologijoje paskelbė vienuolika savo eilėraščių (P. 174–180). A. Tautavičius, tyrinėjęs Prano Genio biografiją, šioje knygoje pastebi įdomią „smulkmeną”. Pavyzdžiui, visi arba bent jau dauguma autorių savo biografijose vardina išleistas knygas, o P. Genys nurodo ne „Džiugo varpus”, ne „Atnašavimus”, bet Žemaičių „Alkos” muziejaus statybą, Žemaičių rašytojų sambūrį, Žemaitijos kultūrinį atgimimą. Remdamasis tuo, A. Tautavičius daro išvadą, kad P. Genys svarbiausia savo gyvenime laikė visuomeninę veiklą: kultūros vertybių rinkimą ir saugojimą, Žemaičių kultūros centro Telšiuose organizavimą.

***

Dabar atsigręžkime į kitą Prano Genio veiklos pusę, tą, kuri susijusi su Senovės mėgėjų draugija ir „Alkos” muziejumi.

Trečiame šio amžiaus dešimtmetyje Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kraštotyrinė veikla, muziejininkystė nebuvo labai plėtojama. Aišku, šios veiklos užuomazgų, norų būta ir gerų: Telšių gimnazijoje, vėliau Mokytojų seminarijoje buvo renkamos senienos, tačiau reikiamai jų niekas netvarkė, be to, apie jas nežinojo visuomenė.

Į Žemaitiją ligos sugrąžintam P. Geniui ši veiklos sfera labai rūpėjo. 1924 m. P. Genys apie savo planus šitaip rašė: „Mano didžiausias noras, troškimas – suburti Telšiuose būrelį žmonių, kurie rūpintųsi Žemaitijos senovės turtais. Šiandien laikas, ryt jau bus vėlu…”85 Tuo tikslu 1930 m. pabaigoje-1931 m. pradžioje jis per spaudą ėmė raginti inteligentus burtis ir steigti Senovės mylėtojų draugiją, įkurti muziejų Telšiuose. 1931 m. rugpjūčio 14 d. įvyko Senovės mylėtojų draugijos „Alka” steigiamasis susirinkimas, o 1932 m. vasario 16 d. buvo įsteigtas ir „Alkos” muziejus. Vėliau, 1936 m. spaudoje, Pranas Genys viename iš interviu apie savo gyvenimą ir muziejaus įkūrimo pradžią taip pasakojo: „Buvau gimnazijos mokytojas, susirgau, įsimetė liga į kojas. Gal kokį porą šimtų gydytojų aplankiau – nieko negelbėjo. Apsigyvenau namie. Man parūpo ir dabar būti naudingam, padaryti kokį gerą darbą. Važinėdamas anksčiau po mūsų kraštą pastebėjau, kaip iš Žemaičių grobsto liaudies meno eksponatus, veža juos į Kauną, Šiaulius, net į užsienį. Atėjo mintis suorganizuoti muziejų Telšiuose. Ypač tuo susidomėjo ir šį darbą parėmė apskrities viršininkas p. E. Šalkauskis. Iš mūsų visuomenė juokėsi, bet 1932 m. sausy turėjom tiek lėšų, kad galėjom išsinuomoti 4 kambarių butą, o vasario 16 d. jau turėjome muziejų”86.

P. Genys, sukūręs „Alkos” draugiją, ties tuo nesustojo, stengėsi kad šiuo pavyzdžiu pasektų ir kiti Žemaitijos miestai. Labiausiai į jo raginimus įsiklausė mažeikiškiai. Čia greitai buvo įkurtas „Alkos” draugijos filialas. Na o Telšiuose muziejus vos ne kasdien augo ir klestėjo. Vasarą, pasikinkęs arkliuką, P. Genys sėsdavo į vežimą ir išvažiuodavo į Žemaitiją. Čia jis rinkdavo eksponatus muziejui, aiškindavo žmonėms tokio darbo prasmę, ragindavo saugoti senąjį Žemaičių kultūros palikimą, pasakodavo apie muziejų. Žemaitijoje jį labai daug kas pažinojo ir gerbė. Apie tokias keliones 1936 m. P. Genys spaudoje taip rašė: „Vieną vasarą su sena kumele ir senu vežimu padariau 1740 km. Jokių kelionpinigių, jokių dienpinigių man niekas nemokėjo”87. Beje, P. Genio entuziazmas visada nustelbė praktiškumą. Reikia pridurti, kad kai 1932 m. P. Genį išrinko muziejaus vadovu, „Alkos” draugija paskyrė jam 100 Lt algą, kadangi šis neturėjo kito pragyvenimo šaltinio. (Iš šios sumos jis pragyveno pats ir išlaikė savo arklį.)

Kai muziejuje pagausėjo eksponatų ir Žemaitijoje buvo apčiuopti neišsenkami jų šaltiniai, P. Genio iniciatyva „Alkos” draugija ėmėsi veiklos – pradėjo statyti muziejui pastatą Telšiuose. Statybos rūpesčiai visu svoriu užgulė ant P. Genio pečių. Labiausiai poetą vargino nuolatinis lėšų, reikalingų statybos darbams tęsti, trūkumas ir būtinybė bet kokiais būdais jų surasti. Muziejaus, kaip vieno iš pagrindinių Žemaitijos kultūros objektų, statybą tuo laiku parėmė daugelis krašto žmonių ir įstaigų. Statyta gana sparčiai, P. Genys tuo labai džiaugėsi. Savo interviu, paskelbtame 1936 metų pabaigoje, jis pasakojo: „Rugsėjo vidury pradėjome namus statyti, o jau pastatytos trijų aukštų sienos…” Viskas ėjosi gana sparčiai, nes per dienas jis sėdėdavo savo vežimėlyje prie augančio muziejaus pastato, rūpindavosi medžiagomis, prižiūrėdavo, kaip dirbama, kontroliuodavo buhalterijos reikalus, kartais pavaduodavo net patį inžinierių. Jis sugebėdavo taip planuoti savo darbą ir gyvenimą, kad suspėdavo dar ir paskaitas skaityti, organizuoti parodas, literatūros vakarus, rašyti straipsnius, kurti eiles…

1938 m. rugsėjo 3–4 dienomis naujasis muziejaus pastatas atvėrė duris lankytojams. Tos didelės šventės proga P. Genio iniciatyva miesto pradžios mokykloje visuomenei buvo surengta Žemaičių dailininkų meno paroda. Telšių vyskupystės kurijos salėje – Žemaičių rašytojų literatūros vakaras, o muziejaus pastate ­ pirmoji ekspozicija.

Pasibaigus didžiausiems muziejaus statybos rūpesčiams, Pranas Genys daugiau laiko ėmė skirti poezijai, Žemaičių rašytojų veiklai. Tuo metu jis padėjo organizuoti Žemaičių rašytojų literatūros vakarus ne tik Telšiuose, bet ir Palangoje, Plungėje, Mažeikiuose, daugelyje kitų Žemaitijos vietų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugiausia nerimo Pranui Geniui sukėlė pasiūlymas muziejaus pastate apgyvendinti kariškių šeimas. 1940 metų birželio–liepos mėnesiais „Alkos” muziejininkams darbo buvo kaip reta – skubiai nacionalizuojant Žemaitijos dvarų vertybes, daugelį jų reikėjo pervežti į muziejų ir inventorizuoti. Na, o po to – 1941 metų birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė karo audra ir atnešė dar daugiau rūpesčių ir vargų. Prasidėjus karui P. Genys pirmiausia pasirūpino, kad būtų paslėptos, apsaugotos nuo sunaikinimo didžiausios muziejaus vertybės. Kartu jis kiek įmanydamas stengėsi padėti ir pavojuje atsidūrusiems Telšių žydams. Karo metais muziejus buvo likęs be jokios finansinės paramos. Tuo laiku spaudoje pasirodė keletas P. Genio straipsnių. Juose poetas visuomenę ragino nebūti apatiškiems, negirtuokliauti. Karo metų spaudoje P. Genys paskelbė ir nemažai apybraižų apie įvairias Žemaitijos vietas, pluoštelį savo eilėraščių. Muziejuje jis net šėlstant karui organizuodavo parodas. Viena iš didžiausių surengta 1943 metų rudenį. Joje žemaičiai dailininkai ir menininkai iš kitų Lietuvos regionų eksponavo daugiau kaip 110 kūrinių88. Nebuvo pamirštas ir Žemaičių rašytojų sambūris. Literatūriniai vakarai, kuriuose dalyvaudavo žemaičiai rašytojai, karo metais gana dažnai būdavo rengiami įvairiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. 1943 m. pabaigoje Telšiuose vyko Žemaičių kultūrininkų susirinkimas89. Skaitydamas savo pranešimą P. Genys paminėjo, kad Žemaitijoje krašto rašytojų sambūris jau yra surengęs 26 literatūros vakarus. Savo kalboje jis pastebėjo, jog savų rašytojų šelpimas ir savitarpio susiklausymas yra būtinas. Įsimintini literatūros vakarai tuo laikotarpiu vyko 1944 m. vasario 5–8 dienomis Šiauliuose, Kuršėnuose ir Mažeikiuose90.

Nors ir sunkūs, pavojingi buvo prieškario, karo metai, P. Genys juos išgyveno stoiškai, pasinėręs į darbus, muziejinę, literatūrinę veiklą. Pokario metai jam atnešė skaudų nusivylimą ir karčius išgyvenimus. 1945 metais P. Genį ištiko bene pats didžiausias smūgis – jis buvo atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų, o vietoj jo paskirtas rašytojas Butkų Juzė. Dar daugiau. Jis tuo pat metu gavo įsakymą per 48 valandas išsikraustyti iš Telšių. Kitos išeities nebuvo, todėl ir apsigyveno Plungėje. Vėliau P. Genys čia, ant Babrungo upės kranto, pasistatė namelį, vertėsi fotografija. Jis išgyveno didelę gėlą, nes neteko savo paties sukurto muziejaus. Buvo pradėjęs planuoti, kaip įkurti naują muziejų Plungėje, tame pačiame namelyje „prie opės”, kuriame gyveno P. Genys.

Kaip tvirtina poetą pažinoję žmonės, Plungėje jis kūrė eilėraščius, bet niekam savo kūrybos nerodė ir spaudoje jos neskelbė. Galbūt P. Genys jau tada jautė, kad virš jo pakibo juodoji lemties šmėkla. Yra žinoma, kad tuo metu poetui pasiūė gerą darbą mainais į „nauja dvasia“ parašytus kūrinius. Bergždžios buvo tų siūlytojų pastangos… Žmogus, sekęs Vydūnu, neketino išduoti nei savo tėvynės, nei idealų.

1951 m. balandžio 28 d. Pranas Genys buvo areštuotas, išvežtas į Klaipėdą, o iš ten – į Šilutės Macikų koncentracijos stovyklą. Jis buvo kaltinamas daug kuo: priklausymu Tautininkų partijai ir Geležinio vilko organizacijai, antitarybine veikla ir kūryba. Naujosios valdžios paklusniems tarnautojams užkliuvo ir jo poezijos rinkinys „Rūpintojėliai” bei „Žemaičių žemės” laikraštyje 1943 metais išspausdinta poemėlė „Rainiai”. Buvo kaltinamas ir tuo, kad jis ­ karo metais pasirodžiusios knygelės „Žemaičių kankiniai” autorius. P. Genį, invalidą, sergantį nepagydoma liga, nuteisė 25-iems metams kalėti. Dar penkeriems metams jam buvo atimtos politines teisės, konfiskuotas turtas.

Iš kalėjimo P. Genys dar rašė laiškus draugams ir nežinojo, kad šiems jie atneša daugiau baimės ir išgąsčio, negu džiaugsmo. Net ir kalėdamas poetas nepamiršo muziejaus. Rašė į Telšius, siūlė paimti į muziejų jo namuose paliktus fotoaparatus, kurie „gal praverstų…”91. Aišku, jis nežinojo, kad viskas iš jo namelio išgrobstyta, o ir pats namelis atiduotas kitiems.

1952 m. rugpjūčio 26 d. Pranas Genys mirė. Tikslios mirties aplinkybės nežinomos. Sklido kalbos, kad jį nužudė, kiti mano, kad neištvėręs kančių ir patyčių P. Genys pats nusižudė…

Plungės laikotarpiu P. Genio sukurtų eilėraščių yra išlikę tik keli. Juos poetas padovanojo savo bičiulei. Ši eilėraščius ir išsaugojo. Dabar jie saugomi „Alkos” muziejuje, Prano Genio archyve. Pasakojama, kad, nujausdamas artėjantį areštą, savo kūrybą jis buvo sukišęs į stiklainius ir kažkur žemėje paslėpęs.

Prano Genio kūrybinis palikimas Žemaičių „Alkos” muziejuje

Po to, kai P. Genys išvyko gyventi į Pungę, taip pat po jo suėmimo 1951 metais Žemaičių „Alkos” muziejuje ieškota tariamų P. Genio antitarybinės veiklos įkalčių. Tuo metu iš muziejaus paimta nemažai ir dokumentų, iškalbingai galėjusių papasakoti apie poeto gyvenimą ir kūrybą. Vėliau tai, kas išliko, surinkta, padėta į vieną vietą ir ilgai, iki pat 1988 m., gulėjo muziejaus archyve. Kai jį perskaitėme, paaiškėjo, kad P. Genio kūrybinis palikimas nėra gausus: trys poezijos knygos, keletas gimnazijos laikų sąsiuvinių. Į šiuos sąsiuvinius jis rašė eilėraščius ir prozą. Viename (išliko ne visas) yra jo paties perrašyti 1921–1923 metais sukurti eilėraščiai. Vėlesnių metų eilėraščiai jau yra išspausdinti rašomąja mašinėle. Tarp jų rasta 19 P. Genio poezijos rinktinėse neišspausdintų eilėraščių. Taip pat išliko pavienių, spaustuvėje spausdintų lapų iš jo eilėraščių knygų „Džiugo varpai”, „Rūpintojėliai”, kuriuose įrašytos autoriaus korektūrinės pastabos. Muziejuje taip pat saugomi penki Žemaičių šaulių žurnalo „Šatrija”, kurį 1928 m. Telšiuose redagavo Pranas Genys, numeriai. Čia išspausdinta keletas P. Genio straipsnių, eilėraščių.

Likusią dalį muziejuje saugomo P. Genio fondo sudaro atskiri rankraščiai: poezijos kūriniai, straipsniai spaudai, paskaitų ir pranešimų tekstai, prozos vaizdeliai, vertimai, sceniniai kūriniai.

Prano Genio pirmoji poezijos knygelė „Džiugo varpai” pasirodė 1926 metais. Ją išleido Žemaičių studentų korporacija „Samogitia”, o išspausdino Telšių vyskupystės spaustuvė. Knygą iliustravo dailininkas Juzefas Perkovskis (1896–1940), gyvenęs netoli Telšių, Džiuginėnų dvarelyje. Knygoje ­ 54 eilėraščiai, ji suskirstyta į 4 skyrius: „Žemaitis žemaičiams” (2 eil.), „Džiugo varpai” (16 eil.), „Meilė ir skausmas” (27 eil.), „Gyventi!” (9 eil.). Šiuose eilėraščiuose vyrauja poeto asmeninių jausmų ir tėviškės meilės motyvai. A. Tautavičiui tarpukario laikotarpio spaudoje92 pavyko rasti keletą šio rinkinio recenzijų, kurias buvo parašęs V. Bičiūnas, S. Būdavas, P. Nenardauskas, L. Gira. Dar viena šios knygos recenzija, parašyta A. Daugėliškio, saugoma „Alkos” muziejuje. Jis vertinta autorių kaip „svajingųjų Žemaičių krašto laukų dainių, kuris dainuoja jų grožį, piliakalnių slaptybes ir savo sielos svajones, jos pasaulį.” Savo recenziją A. Daugėliškis užbaigia taip: „reikia pastebėti, kad P. Genio eilėraščių forma nėra visai tobula, per daug retoriškumo, mažai poezijos. Jaučiama ir Maironio, Putino, kitų mūsų poetų įtaka. Tačiau negalima užginčyti, kad P. Genys neturi talento. Jis jį turi, ir, kas svarbiausia, eina teisingais kūrybos keliais. Pirmasis jo poezijos šaltinis – gimtojo krašto gamta, praeitis ir pati poeto siela…” Recenzijos autorius gerai įvertina gražų knygos apipavidalinimą, dailininko J. Perkovskio piešinius bei vinjetes.

Antrosios jo poezijos knygos – lyrikos rinkinio „Atnašavimai” (1935) muziejuje saugomi 2 egz. Vieną jų 1990 metais muziejui perdavė Irena Oškinaitė (Būtėnienė). Leidinyje – 1937 m. sausio 5 d. autoriaus ranka įrašyta dedikacija buvusiai šios knygos šeimininkei. Su šia knyga yra susijusi romantiška istorija, kurią ji pati aprašė „Šiaurės Atėnuose” (1990 m. Nr. 43). Knygą 500 egz. tiražu išleido „Sakalo” leidykla. Išspausdinta ji Telšių vyskupijos spaustuvėje. Poezijos rinkiniui medžio raižinių iliustracijas sukūrė Prano Genio bičiulis dailininkas P. Augustinavičius. Knygoje „Atnašavimai” ­ 64 eilėraščiai. Jie išdėstyti trijuose knygos skyriuose: „Atnašavimai” (25 eil.) „Žemaičių žemė” (26 eil.) ir „Vėtra kryžkelėj” (13 eil.). Šią knygą spaudoje recenzavo J. Povilionis, A. Miškinis, A. Verdenis. Ji buvo įvertinta kiek palankiau negu pirmoji P. Genio knyga „Džiugo varpai”.

Trečiąją Prano Genio lyrikos knygą „Rūpintojėliai” 1941 m. išleido Telšių laikraščio „Žemaičių žemė” redakcija. Išspausdinta ji Telšių apskrities savivaldybės spaustuvėje 1000 egz. tiražu. Viršelis iliustruotas dailininko P. Augustinavičiaus medžio raižiniu, vaizduojančiu Rūpintojėlius.

Šioje knygoje išspausdinti 43 eilėraščiai. Jie išdėstyti trijuose knygos skyriuose: „Nauja diena” (11 eil.), „Rūpintojėliai” (9 eil.), „Tėviškė” (23 eil.). Knygą recenzavo93 F. Kudirka, J. Sinkevičius. Spaudoje būta ir daugiau atsiliepimų. To laikotarpio P. Genio kūryba buvo vertinama teigiamai, nurodoma, kad joje vyrauja gimtojo krašto meilės, žmogaus kančios motyvai. Eilėraščiuose ryškus nuoširdumas, paties poeto išgyvenimai. Na o eilėraštis „Beržas” susilaukė Lietuvioje garsaus muziko, dirigento A. Jesenausko dėmesio. 1938 m. jis eilėraščio žodžiams sukūrė muziką ir dainą su įrašu padovanojo Pranui Geniui.

„Rūpintojėliuose” išspausdintas vienas jo žemaitiškai parašytas eilėraštis „Žemaičiou”. To nebuvo kituose jo lyrikos knygose.

Apžvelgdami Prano Genio gimnazijos laikotarpio kūrybą, kuri užrašyta atskiruose sąsiuviniuose, matome, kad ji apima maždaug 1921–1923 metų laikotarpį. Daugiausia poezijos posmų, scenos kūrinėlis „Pelenė”, senovinių laikų istorinė apysakaitė bei kitos panašios apysakaitės – Legendos apie Džiugą – planas. Įdomu ir tai, kad mokykloje kai kuriuos planinius rašinius Pranas Genys rašydavo eiliuotai.

Spaudai rašyti P. Genio straipsniai ir informacinio pobūdžio medžiaga daugiausia rankraštinė. Iš tokių darbų paminėtini šie: „Visuomenė ir lietuviškoji knyga”, „Kurkime knygos sąjungą”, „Militarininkai ir kultūrininkai”.

Informacinio ir kitokio pobūdžio rašinių spaudai yra išlikę kiek daugiau. Iš jų galima išskirti šiuos: „Žemaičio išmintis”, „Nėra ko skaityti”, „Mokyklos varpai”, „Liubrikas” – pilicininkas” ir kt. Dalis tų rašinių parašyta gana aštriu, kandžiu, kritiniu tonu. Juose keliamos negerovės, apsileidimas, pliekiama žodžiu lyg bizūnu be pasigailėjimo.

Eilėraščių aruodą sudaro atskiri pavieniai mašinraščiu išspausdinti eilių lakštai. Galima įtarti, kad jie buvo ruošti „Džiugo varpų” ir „Atnašavimų” knygoms. Atskirai išspausdinti pavieniai lapai – minėtų knygų korektūros ir rankraščiai. Pastarieji ne visi tvarkingi, juose daug paties autoriaus pataisymų. Išliko Prano Genio eiliuotas proginis kūrinys – rapsodija, skirta pulkininkui leitenantui Rusteikai. Ji sukurta minint Lietuvos kariuomenės 10-mečio sukaktį. Šią rapsodiją Pranas Genys perskaitė per iškilmes Telšiuose 1928 m. lapkričio 25 d.

Iš sceninių kūrinių muziejuje saugoma keturių veiksmų drama „Ventos našlaitė” (mašinraštis). Jį 1929 m. pavasarį Telšių teatro scenoje suvaidino Šaulių sąjungos dramos būrelis (rež. S. Poškus). Drama ir vaidyba gana aštriai buvo sukritikuota Telšių laikraštyje „Žemaitis”. Išliko tik šio kūrinio fragmentai. Mus pasiekė ir vienaveiksmės komedijos „Šeimyninė laimė” rankraštis. Likusių trijų sceninių kūrinių fragmentai yra be pavadinimų ir laukia kruopštesnių tyrinėjimų. Prie jo kūrybinio palikimo priskirtini dar du išlikę vertimai ­ Šilerio baladė „Palikrato žiedas”, kuri buvo išversta 1923 m. ir 1931 m. „Kanklių” draugijai iš rusų kalbos išversta Lermontovo drama „Maskaradas”.

***

Žemaičių „Alkos” muziejaus kolektyvas, Telšių visuomenė ir Žemaičių kultūros draugija paskutiniaisiais metais yra nemažai ką nuveikusi įamžindama Prano Genio atminimą.

1988 m. Telšių teatro scenoje sukurtas poezijos spektaklis „Atverk duris – aš ateinu su meile ir šviesybe” pagal P. Genio kūrybą (režisierė Laima Pocevičienė).

1990- aisiais metais, minint P. Genio 88-ąsias gimimo metines, Žemaičių „Alkos” muziejuje buvo surengta paroda, pasakojanti apie P. Genį. Telšiuose surengtas vakaras, skirtas šiai sukakčiai.

1992 m. Žemaičių „Alkos” muziejaus ir ŽKD rūpesčiu Telšiuose, prie muziejaus, buvo atidengtas paminklas P. Geniui. Tais pačiais metais pakartotinai išleistos dvi jo eilėraščių knygelės – „Džiugo varpai” ir „Rūpintojėliai”. Pastarojoje knygoje išspausdinta ir „Atnašavimų” lyrika.

1995 m. Žemaičių „Alkos” muziejaus ir ŽKD rūpesčiu Prano Genio gimtinėje, Kalnėnų kaime atidengtas medinis koplytstulpis Pranui Geniui (autorius Vytautas Savickis).

Laima Valatkienė