Mykolas Vaitkus

Mykolo Vaitkaus asmenybė ir jo kūryba

* Kunigas, poetas, rašytojas, veiklus kultūros, spaudos darbuotojas… Taip galime nusakyti Mykolo Vaitkaus daugiašakę veiklą.

* Galbūt tik vyresnio amžiaus žmonėms ši asmenybė yra kiek daugiau žinoma, o dalis jaunesnių žmonių, ko gero, net nebus girdėję apie šį įdomų ir taurios sielos žmogų. Taip jau lėmė likimas, kad ne Lietuvos, o svetima Amerikos žemė jį priglaudė amžinam poilsiui. Ramiose Putnamo kapinaitėse stovi kuklus paminklinis akmuo, kuriame įspaustas užrašas: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė ” …

* O gimė Mykolas Vaitkus prie gražiosios Minijos, Gargždų miestelyje. Jis buvo aštuntas vaikas šeimoje, visų mylimas ir lepinamas. Tėvas Mykolą anksti išmokė skaityti lietuviškai ir lenkiškai. Savo pirmuosius mokslo žingsnius jis aprašė knygose „Auštant “ ir „ Rytmečio žygiai”, pasakodamas spaudos draudimo laikotarpio baisumas, mokslo dienas Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje. Mykolas pats apsisprendė tapti kunigu ir 1903 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijas tęsė eidamas aukštuosius teologijos filosofijos mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Austrijoje – Insbruko universitete.

* 1909 metais jis pradėjo dirbti vikaru Telšiuose ir čia įsitraukė į aktyvią sielovados veiklą. M. Vaitkus dirbo kapelionu Telšių vyrų progimnazijoje, mergaičių progimnazijoje, keturklasėje miesto mokykloje ir dviejose pradžios mokyklose.

* Kiek vėliau profesorius J. Skvireckas M. Vaitkų pasikvietė į Kauną redaguoti„Bažnytinės apžvalgos”. Atūžus Pirmajam pasauliniam karui, jis apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Jo gyvenimas buvo kupinas meilės, užuojautos, pagalbos artimui. Pasibaigus karui, M. Vaitkus sugrįžo į Kauną ir apsigyveno Rotušės aikštės kamputyje, pradėjo dirbti Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Per jo – redaktoriaus rankas praėjo daugiau kaip 3000 knygų rankraščių. Kartu jis redagavo mėnesinį laikraštį „Ganytojas” ir pasauliečiams skirtą mėnesinį laikraštį „Žvaigždė”. Daugelį metų M. Vaitkus dėstytojavo Kauno meno mokykloje – dėstė tikybą. Dar ilgiau dirbo Kauno kunigų seminarijoje – dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, vokiečių, rūsų kalbas, skaitė estetikos kursą. 1938 metais buvo pakeltas Kauno metropolijos kapitulos garbės kanauninku. Bolševikų ir vokiečių okupacijos metais ėjo Kauno kunigų seminarijos profesoriaus pareigas.

* 1944 metais spalio mėnesį, kaip ir daugelis kitų šviesuolių, M. Vaitkus pasitraukė iš Lietuvos. Tremtyje gyvenimas jam nebuvo saldus – teko patirti klajoklio gyvenimą (Viena, Linza, Puerbachas, vėliau – Regensburgas, Pimmersdorfas, o nuo 1951 – JAV). Atsikėlus į Ameriką, pirmiausia jis buvo paskirtas į Pavtuket’o Švč. Marijos parapiją trečiuoju asistentu. Būtent čia per keturis mėnesius M. Vaitkus išmoko anglų kalbą. Vėliau dirbo Peace Dale (Taikos, Ramybės slėnis). Čia jis praleido paskutiniuosius 22 savo gyvenimo metus (mirė 1973 m. gegužės 20 d.).

* Savo kultūrinį darbą M. Vaitkus pradėjo 1996 metais, A. Jakšto redaguojamame „Nedėldienio skaityme “, išspausdindamas ten pirmajį eileraštį „Minija”. Po to jis jau iki pat mirties neapleido plunksnos. Savo eilėraščius iš pradžių daugiausia spausdindavo periodikoje: „Vaivorykštėje “, „Dainavoje”, „Bare” , „Paskaitymuose”, o atvykęs į Ameriką, – „Vienybėje”, „Drauge”, „Aiduose”. Pagrindinė jo kūrybos vaga, kaip pats sakė, buvo lyrika. Jis ieškojo savojo aš, savojo kelio kūryboje. P. Naujokaitis pabrėžia, kad M. Vaitkus mūsų poezijos raidoje minėtinas kaip vienas jaunesniųjų estetinės kryties atstovų, poeziją kūrusį ne idėjoms skelbti, bet dėl paties poezijos grožio. M. Vaitkus buvo vienas iš estetinės krypties pradininkų lietuvių poezijoje. Modernizmo tendencijas jo kūryboje inspiravo M. Čiurlionio tapyba, rusiškoji J. Baltrušaičio poezija ir garsus rusų simbolistas K. Balmontas. M. Vaitkus bendravo su Balmontu, žavėjosi juo.

* Kūryba M. Vaitkui buvo amžinojo gėrio ir grožio šaltinis. Savo nuojautas, vizijas, meditacijas išsakė daugiareikšme simbolių kalba. Jis rašė, kad Kūrėjas turi „ištobulinti” ir savo valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyti tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriomis kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eit savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales. Ir M. Vaitkus rašė pagal savo išgales – išleido 10 poezijos knygų. Lietuvoje išėjo keturios – „Margumynai” (1911), „Šviesūs krislai” (1913), „Liepsnelės” (1921), „Nušvitusi dulkė” (1933). Gyvendamas Amerikoje išleido 6 poezijos knygas: „Vienatvė” (1952) „Aukso ruduo” (1955), „Nuošaliu taku” (1956), „Alfa ir Omega” (1963), „Šerkšno sidabras” (1965), „Dienoraštis” (1966). Gyvendamas Lietuvoje sukūrė keturias poemas: „Laimė” (1911), „Genijus ir meilė” (1912), „Upytė” (1914), „Brėkšta” (1919). Čia jis parašė tris dramas: „Žvaigždės duktė” (už šią dramą gavo Valstybės teatro premiją), „Žaibas ir mergaitė”, „Vilnius mūsų”. Sukūrė ir biblijinio turinio kūrinį „Tvanas”. Rašė satyrinius eilėraščius. Reikšmingiausias ir svarbiausias jo kūrybinis darbas – atsiminimai. Gyvendamas Ramybės slėnyje, jis jautėsi vienišas, ilgėjosi tėvynės, kurioje, pasak jo, ir oras grynesnis, ir paukščių dainos skambesnės… Ir vis norėjo skristi tenai, ton tėvynėn, ton brangiojon. Skristi bent mintim, nes kūnu nebelemta… Taip ir gimė aštuonios atsiminimų knygos: „Mistiniame sode” (1957), „Keturi ganytojai” (1960), „Su Minija į Baltiją” (1962), „Baltijos gražuolė” (1963), „Šiaurės žvaigždė” (1965), „Per giedrą ir audrą” (1965), III tomai „Nepriklausomybės saulėj 1918 – 1940 m.” (1968–1969). Už du pirmuosius knygos „ Nepriklausomybės saulėj” tomus jam buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskutinė atsiminimų knyga – „Milžinų rungtynėse” išleista 1972 metais.

* Šie atsiminimai Amerikoje buvo sutikti gana palankiai. M. Vaitkus ten buvo vienintelis toks lietuvis memuaristas. Apie M. Vaitkų Stasys Santvaras yra rašęs, kad jaučiama ne tik stipri atmintis, dėmesys smulkmenai ir bendram vaizdui, bet ir rašymo bei pasakojimo menas, lydimas čia švelnaus humoro, čia ilgesio, čia vėl klasiško epinio tono… Savo herojų charakteriuose jis stengiasi įžiūrėti kuo daugiau grožio, gėrio pradų…

* Mykolas Vaitkus ne tik kūrė, bet ir buvo įsitraukęs į visuomenės gyvenimą. Jis – „Saulės”draugijos narys, Šventojo Kazimiero draugijos garbės narys, Ateitininkų, Katalikų mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje narys, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, tarptautinės Amerikos akademijos amžinasis narys (už nuopelnus lietuvių tautai šios Akademijos apdovanotas žvaigžde ir kryžiumi), taip pat Politinių ir socialinių Mokslų akademijos narys. Jis buvo išrinktas Maltos ordino riteriu (tai bene didžiausias titulas, kokį galima būtų pelnyti). Maža yra žmonių, kurie būtų minėtų Amerikos akademijų nariai ir laureatai… Tačiau kuklusis M. Vaitkus vis sakydavo, kad jo gyvenimas ir darbai – eilinio žmogaus, ir jis neturįs kuo pasigirti… Jis visada tyliai ir ramiai atlikdavo savo darbą. Stasiui Santvarui M. Vaitkus yra pasakęs, kad galima būtų ir daugiau padaryti, bet „(…) Vienas sparnas palūžęs, tai kaip skristi, kaip kurti?…”

* Savo devyniasdešimtojo gimtadienio Mykolas Vaitkus nesulaukė… Jis išėjo iš gyvenimo per patį alyvų žydėjimą, pavasarį… Poeto gyvenimą tarsi įprasmina šios jo eilėraščio „Vienatvėje” eilutės:

Negriovei tu kalnų, ir nerausei bedugnių,
Nesiautėjai audrom, aistrų suvaržęs ugnį,
Nejaudinai minių, neaugai į žvaigždes;
Tačiau kaip žiburys mirksėjai tyliai, lygiai,
Ir tavo mintys dar kukliom liepsnelėm degs,
Kol dings užuomarštyj šie posmai kukliastygiai…

Virginija Paplauskienė