Lietuvos sūnus – išgelbėjęs valstybę

Žinomo Lietuvos patrioto Kosto Nekvedavičiaus veikla ir gyvenimas

Garsus visuomenės veikėjas Dr. Konstantinas Nekvedavičius gimė 1886 m. gegužės 15 d. Biržuose senovės lietuvių bajorų šeimoje ir mirė 1967 m. vasario 1 d. Herforde/Vokietijoje. Jo seni dokumenti rodo, kad jų pirmykstė pavardė buvo grynai lietuviška, būtent: Nekvydas, o vėlesniuose dokumentuose jau rašoma su pridėta slaviška galūne: -vičius.

K. Nekvedavičius be kitko yra išėjęs šiuos mokslus, būtent: 1915 m. baigęs Dorpatu/Tartu universitetą provizoriaus laipsniu ir 1928 m. yra baigęs /cum laude/ Kaune Vytauto Didžiojo universitetą medicinos gydytoju laipsniu. Yra gavęs minėtų universitetų diplomus.

Dar 1906 m. K. Nekvedavičius drauge su Jonu Jonuševičiumi ir kitais kėlė tautini susipratimą, dalyvavo lietuvių artistų-mėgėjų kuopelėje Biržuose.

Nuo 1907 m. iki pirmam pasauliniam karui K. Nekvedavičius buvo „Dainos” draugijos Kaune narys, vaidintojas ir dainininkas. Vaidino įvariuose veikaluose ir įvairias roles, kartu su lietuviais vaidintojais – veikėjais: K. Lekecku, A. Steponaityte-Jasiuniene, M. Tomkyte-Ruseckiene, Gineikaite-Cirtautiene, Poderiu ir kitais. Taip pat kartu su tuometiniais žinomais artistais O. Rymaite, J. Babravičiumi ir A. Sutkumi, kurie tada buvo tik mėgėjai vaidintojai. Iš užsilikusių iš 1908 m. rankraštyje K. Nekvedavičiaus eilių ir jo kurto scenos veikalo dalies matosi, kad jis jau tada vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą ir rašybą, kuri nedaug skiriasi nuo dabartinės.

Be kitko K. Nekvedavičius dalyvavo 50 metu baudžiavos panaikinimo sukaktuvių paminėjime, kuris įvyko 1911 m. sausio men. 19 d. Kaune, Tilmanso salėje. Čia „Dainos” draugija vaidino Fromo-Gužučio veikalą: „Ponas ir Mužikai” ir čia jis atliko vargonininko Dundulio rolę (Žiur. 1911 m. „Vilties” 23 Nr.).

1910 m. K. Nekvedavičius organizavo griežtą Kauniečių protestą prieš lenkus, išsėdusius iš Vilniaus gerb. kun. Juoza Tumą-Vaižgantą. Šis protestas tilpo Vilniškėje „Viltyje” ir yra po juo pasirašę: pats K. Nekvedavičius , adv. P. Leonas (vėliau prof.), vaistininkas A. Grigalauskas, J. Davaina-Silvestravičius, vaistininkas Balandis-Bolondz ir daugelis kitų.

K. Nekvedavičius Kaune dalyvavo lietuvių atstovų rinkimuose į Rūsų valstybės dūmą (seimą), kuriuose jis buvo rinkiku. Buvo išklijuoti gatvėse sąrasai, kuriuose be kitų prie K. Nekvedavičiaus pavardės buvo pažymėta luomas: bajoras, ir tautybė: lietuvis. Savo pavyzdžiu ir įtikinėjimais jis daugelį aplenkėjusių tautiečių sugrąžino lietuvyben. Dėl to ant jo labai šėlo adv. Urbonavičius ir kiti lenkomanai. Urbonavičius norėjo savo advokatiška galva K. Nekvedavičiu itikinti, kad esą bajoras jokiu būdu negalis buti lietuviu; žinoma nieko nepešė ir todel liko dar didesniu priešu.

K. Nekvedavičiaus ir A. Grigalausko pastangomis prieš pirmojo pasaulinio karo buvo Raudonojo Kryžiaus vaistinei Kaune patenkamas lietuviškas personalas, išskirus vieną kitą asmenį rūsų aukštų valdininkų rekomenduotas. Tuomet šioje vaistinėje dirbo ir veiklus lietuvis J. Caplikas (vėliau generolas leitenantas ir Vidaus Reikalų Ministeris).

1911 m. Kaune tarp kitų lietuvių inteligentų Lietuvių klubo „Avilio” steigimo iniciatorių buvo ir K. Nekvedavičius, klubo ir vardas jo pasiūlytasis priimtas. Klubo steigėjų ir narių tarpe buvo žymių asmenų: dr. R. Šliūpas, dr. V. Pietaris, dr. J. Alekna, dr. J. Stonkus, vaistininkas A. Grigalauskas, adv. A. Stašinskas, adv. M. Yčas ir kiti. K. Nekvedavičius buvo Kauno Trečiosios Kredito Draugijos (lietuvių bankelio) narys. Vėliau iki pirmam pasauliniam karui be K. Nekvedavičiaus naudingo dalyvavimo nepraėjo ne vienas Kauniečių lietuvių tautinis ir visuomeninis darbas.

Lietuvių Tautos Tarybos ir Lietuvių Sąjungos Poltavoje pirmininkas

Pirmojo pasaulinio karo metu K. Nekvedavičius gyveno Ukrainoje; ligi 1918 m. rugpjūčio m. buvo Lietuvių Tautos Tarybos ir Lietuvių Sąjungos Poltavoje pirmininkas. Buvo Karo ligoninės vaistinės Poltavoje vedėjas. Nepamiršdavo savo tautiečių lietuvių reikalų ir būdamas geruose santykiuose su Poltavos administracija, išgaudavo lietuviams tremtiniams daug rūbų, avalinių, skalbimams medžiagos ir dažnai maisto. Jo iniciatyva Poltavoje buvo suruošti keli lietuvių vakarėliai ir vaidinimas: „Piktoji gudrybė”. Kada buvo Kijeve organizuojama Lietuvių Tautos Taryba Ukrainoje, į organizacinį suvažiavimą buvo išrinkti Poltavos lietuvių delegatais K. Nekvedavičius ir adv. Z. Toliušis. K. Nekvedavičius dėl tarnybinių pareigų negalėjo važiuoti, tai jis nuo savęs pridėjo 100 rublių delegatui Z. Toliušiui kelionės išlaidoms. 1918 m. K. Nekvedavičius atgabeno didelį lietuvių tremtinių ešeloną Lietuvon.

Sustabde komunistų planuota perversma

Grižęs Lietuvon K. Nekvedavičius dalyvavo bendrame Valstybės kūrimo darbe, buvo kariuomenės savanoriu nuo 1919 m. sausio 4 d. ir intendantūros prekių skyriaus vedėju nuo sausio 20 d., vėliau buvo kurį laiką trečiasis Kauno miesto ir apskrities viršininkas. 1919 m. gegužės 3 d. K. Nekvedavičius savo sumanumu ir greita orientuote (nes laiko buvo vos kelios minutės) laiku įspėjo tautos katastrofą sąryšyje su tuometinio pulkininko (vėliau generolo) Grigaliūno-Glovackio išlaisvinimu.

1920 m. vasario 16 d. kariuomenės parado Kaune metu, komunistai ketino įvykdyti valstybės perversmą: turėjo buti suimti tribūnoje stovėję Lietuvos vyriausybės nariai ir paskelbta tarybų valdžią. Užgniaužiant komunistų ruoštą perversmą, pasireiškė K. Nekvedavičiaus organizaciniai gabumai. Kai vėliau pradėjo ginkluotas sukilimas, jo įsakymu (kadangi maištaujantys kareiviai suemė atvykusį jų raminti generolą P. Liatuką) buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus, ir po to šis uždraudimas buvo Valstybės Tarybos aprobuotas ir net pratęstas visai Lietuvai iki Steigiamojo Seimo.

Karo mokyklos auklėtiniai ir šauliai (K. Nekvedavičius buvo irgi Vytauto kalno šaulių burio pirmininku) užemė tiltus, vedusius į miesto centrą, išstatytos šaulių ir policijos sargybos aplink Laisvės alėją. Tada sukilimas buvo greitai numalšintas. Griežtus K. Nekvedavičiaus veiksmus labai gerai įvertino generolas Silvestras Zukauskas ir profesorius Martynas Yčas. bet tai nepatiko tuometiniam krašto apsaugos ministrui A. Merkiui, mat buvęs „per griežtas”.

1920 m. balandžio mėnesi K. Nekvedavičių iš pareigų atleido, ir jis įgijo vaistine Marijampolėje, vėliau įstojo į Kauno Vytauto Didziojo universitetą, tęsti medicinos studijų, 1928 m. išlaikė valstybinius, o 1931 m. daktaro egzaminus. Dėl K. Nekvedavičiaus, išgelbėjusio valstybę, atleidimo kaltas ir tuo metu apskrities karinės žvalgybos viršininku buvęs Liūdas Gira, kuris simpatizavo komunistams.

Žemdirbių sąjungos organizatorius

Kaip ūkininkų draugas K. Nekvedavičius organizavo Žemdirbių sąjungą, kuriai prisidėdavo ne tik savo darbu, bet ir lėšomis. Besidarbuodamas Žemdirbių sąjungoje su Prezidentu A. Smetona buvo nuvažiavęs kongresan į Telšius. Vėliau pats suorganizavo Žemdirbių Sąjungos Vilkaviškyje žemdirbių suvažiavimą, kuriame taip pat dalyvavo ir prezidentas A. Smetona.

Nuo 1930-ųjų Kaune vertėsi privačią praktiką, dirbo Karo ligoninėje (kaip jaunesnysis ordinatorius bataliono vado teisėmis). 1924 m., kaip draugijos Lietuvai pagrąžinti narys, dalyvavo rengiant pirmą Lietuvoje medžių sodinimo akciją (buvo šios akcijos komisijos pirmininku ir buvo jos Valdyboje bei Revizijos Komisijoje). 1928 m. tapo Kauno miesto savivaldybės sanitarijos gydytoju.

Šaulių sąjungos Vytauto kalno pirmininkas ir garbės šaulys

Tačiau K. Nekvedavičius neužmirso ir visuomeninės veiklos – buvo Lietuvių Katalikų sąjungos pirmininku, buvo Šaulių sąjungos Vytauto kalno pirmininkas ir garbės šaulys. Buvo šaulys nuo 1919 m. galo. K. Nekvedavičius buvo didelis tautos konsolidavimo tautiniais pagrindais šalininkas, jis draugavo su visais iškiliais to meto Lietuvos žmonėmis: J. Čapliku, J. Urbšiu, K. Skuču, gen. S. Žukausku, gen. Nagevičium ir kitais.

Gelbėdamasis nuo bolševikų, iš Lietuvos pasitraukė. Nuo 1944 m. apsigyveno Vokietijos mieste Herforde. Vokietijos lietuvių bendruomenėje buvo žinomas ir populiarus kaip žmogus, numalšinęs komunistų sukilimą, tikras lietuvybės idėjų skelbėjas ir įgyvendintojas.

Mirė K. Nekvedavičius 1967 m. vasario 1 d., kartu su žmona Matilda palaidotas Metlacho miestelyje, 5 km nuo Vokietijos-Prancūzijos sienos.

Už nuopelnus Tėvynei K. Nekvedavičius apdovanotas sklypu Kaune, Perkūno alėjoje, Šaulių Sąjungos žvaigžde ir 10-ies Nepriklausomybės medaliu.